Nuskambėję per visą katalikišką ir ne tik katalikišką pasaulį vaikų tvirkinimo bažnyčiose skandalai padarė didžiulę žalą ne tik Vatikano prestižui, bet ir, žinoma, nukentėjusiems ir visam gyvenimui sužalotiems vaikams.
Tačiau bėgant laikui pastebima viena įdomi tendencija – nuolat didėja nukentėjusių vaikų (dabar jau suaugusių žmonių) skaičius. Kodėl tai vyksta?
Pagrindinė Vatikano klaida buvo ta, kad jo vadovybė, slėpdama šiuos gėdingus reiškinius, ėmėsi dar gėdingesnio dalyko – pradėjo finansiškai kompensuoti moralinę žalą nukentėjusiems. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, čia kertasi trys Vatikano propaguojamos vertybės – nuodėmė, atgaila ir atlyginimas už padarytą žalą.
Sutikime, įrodyti pedofilijos atvejį, ypač kuris buvo įvykdytas prieš 20 – 30 metų, yra absurdiška ir neįmanoma. Tačiau Vatikanas ėmėsi bet kuriai logikai prieštaraujančių veiksmų – pradėjo kompensuoti nukentėjusiems ar tariamai “nukentėjusiems“ už moralinę žalą, pardavinėdamas savo nekilnojamą turtą, kuris labai dažnai buvo sukurtas išeivių ir emigrantų rankomis bei lėšomis.
Juk pareikšti, kad kažkada buvo tvirkinamas vieno ar kito dvasiškio, gali bet kuris kada nors bažnyčioje patarnavęs vaikas. Man pačiam vaikystėje teko patarnauti Šiluvos bažnyčioje, ir, galiu tvirtai pareikšti, kad nebuvo nė vieno atvejo, kada kunigai elgtųsi nepadoriai. Paskutinėse enciklikose Popiežius Jonas Paulius II ir Benediktas XVI ne kartą minėjo apie pagrindinį mūsų visuomenės puvinį – materializmą. Tačiau Vatikano vykdoma politika pedofilijos aukų atžvilgiu rodo visai ką kitą. Bet kokia finansinė išmoka už nusikaltimus, kurių neįmanoma įrodyti, gimdo kitus nusikaltimus – siekį pasipelnyti iš to, ko nebuvo. Sutikime, kad a priori galima apkaltinti bet ką, ypač tuos, kurie mano, kad tylėjimas yra pati geriausia išeitis.
Sena kaip amžiai tiesa įrodo, kad melo slėpimas gimdo kitą melą, o vienas nusikaltimas – gimdo kitą nusikaltimą. Vatikanui tereikėjo paprasčiausio dalyko – pedofilija įtarimų dvasiškių įgaliojimus suspenduoti, o bylas perduoti pasaulietiniam teismui, nors tai gal ir iš esmės prieštarauja kanonų teisei. Tada, nors ir skaudžiai, tačiau Vatikanas butų išlaikęs savo tikrąjį dvasingumo ir teisybės moralinį veidą, užuot tapęs turgumi, kuriame galima nupirkti viską, netgi kompensaciją už tikrą ar išgalvotą nusikaltimą.
Vadovaujantis tokia logika, drįstu prognozuoti, kad kuo toliau, tuo vis dažniau atsiras “tariamai nukentėjusių“. Skirtumas tarp šių kategorijų žmonių yra tik tas, kad tikrai nukentėjęs žmogus bus linkęs atleisti ir suprasti. O “tariamai nukentėjęs“ visada norės kompensacijos už “padarytą žalą“ . Ypač, kai jos įrodyti praktiškai neįmanoma.
Didėjanti ekonominė krizė, dvasinių vertybių praradimas didins norinčiųjų gauti kompensacijas. Ypač tuo atveju, kada jos dalinamos nežiūrint į tai, ar kai kurie pareiškėjai serga psichikos ligomis, ar tariamai juos tvirkinę dvasiškiai dar gyvi, o gal jau mirę.
Nuotraukoje: komentaro autorius Vadimas Juška.
2010.05.13
