Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Tečer laidotuvės


Print

Pir­ma­die­nį ry­te nuo in­sul­to mi­rė bu­vu­si Bri­ta­ni­jos prem­je­rė Mar­ga­ret Te­čer (Mar­ga­ret That­cher). Ji bu­vo pir­mo­ji Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos mi­nist­rė pir­mi­nin­kė, šias pa­rei­gas ėjo il­giau nei ku­ris nors ki­tas ša­lies vy­riau­sy­bės va­do­vas (1979–1990 m.).

Jau­nys­tė­je stu­di­ja­vo che­mi­ją, vė­liau tei­sę, ga­vo lei­di­mą dirb­ti ad­vo­ka­te. 1959 me­tais ta­po kon­ser­va­to­rių at­sto­ve Ben­druo­me­nių rū­muo­se. 1964 me­tais ta­po sa­vo par­ti­jos spau­dos at­sto­ve sta­ty­bų ir že­mės rei­ka­lams, bu­vo at­sa­kin­ga trans­por­tą, vė­liau – už švie­ti­mą. Kon­ser­va­to­riams lai­mė­jus rin­ki­mus, pa­skir­ta eko­no­mi­kos bei švie­ti­mo mi­nist­re. 1975 me­tais sto­jo va­do­vau­ti sa­vo par­ti­jai. Lieps­nin­go­mis kal­bo­mis M. Te­čer įgi­jo „Ge­le­ži­nės le­di“ pra­var­dę. 1979 me­tais, lai­mė­ju­si rin­ki­mus, vyk­dė griež­tą eko­no­mi­nę mo­ne­ta­ri­nę po­li­ti­ką. 

1982 me­tais, Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ir Ar­gen­ti­nos kon­flik­to dėl Fol­klen­do sa­lų me­tu, dėl ryž­tin­go el­ge­sio jos po­pu­lia­ru­mas ša­ly­je la­bai iš­au­go. Apie Te­čer va­do­va­vi­mo sti­lių tuo me­tu bu­vo sa­ko­ma: tai vie­nin­te­lis vy­ras bri­tų vy­riau­sy­bė­je. 1987 me­tais po­li­ti­kė tre­čią kar­tą lai­mė­jo rin­ki­mus. To­les­nis iš­lai­dų so­cia­li­nėms reik­mėms ma­ži­ni­mas, abe­jo­ti­nas ko­mu­na­li­nis mo­kes­tis, ne­lanks­ti nei­gia­ma nuo­sta­ta ki­tų Eu­ro­pos ša­lių at­žvil­giu su­men­ki­no M. Te­čer au­to­ri­te­tą. 1990 me­tais ji pra­ra­do par­ti­jos pir­mi­nin­kės pa­rei­gas.

1992-ai­siais M. Te­čer su­teik­tas ba­ro­nie­nės ti­tu­las. Ji pa­dė­jo už­baig­ti šal­tą­jį ka­rą, bet kai ku­rios eko­no­mi­nės re­for­mos su­skal­dė ša­lį. De­ši­nie­ji ją va­di­na žmo­gu­mi, ku­ris iš­trau­kė Di­dži­ą­ją Bri­ta­ni­ją iš eko­no­mi­nės dep­re­si­jos, o kai­rie­ji kal­ti­na su­grio­vus tra­di­ci­nę pra­mo­nę ir sa­ko, kad jos re­for­mos pa­dė­jo iš­ar­dy­ti vi­suo­me­nės struk­tū­rą. Pa­sau­li­nė­je are­no­je ji pa­lai­kė ar­ti­mus „ypa­tin­gus san­ty­kius“ su JAV pre­zi­den­tu Ro­nal­du Rei­ga­nu, o jų drau­gys­tė pa­dė­jo pa­da­ry­ti ga­lą so­vie­tų ko­mu­niz­mui. Ji ka­te­go­riš­kai prie­ši­no­si ar­ti­mes­niems ry­šiams su Eu­ro­pa.

M. Te­čer gi­mė kaip Mar­ga­ret Hil­da Ro­berts 1925 me­tų spa­lio 13 die­ną ba­ka­lė­ji­nin­ko šei­mo­je. Bai­gu­si mo­kyk­lą ir Oks­for­do uni­ver­si­te­tą, ku­ria­me stu­di­ja­vo che­mi­ją, 1951 me­tais iš­te­kė­jo už ver­sli­nin­ko De­ni­so, o po dve­jų me­tų pa­gim­dė dvy­nius Ca­rol ir Mar­ką. Jos vis dar jau­čia­mą pa­li­ki­mą ga­li­ma bū­tų api­ben­drin­ti žo­džiu „te­če­riz­mas“, ku­riuo api­brė­žia­mas po­li­ti­kos li­ni­jų rin­ki­nys, pa­sak ša­li­nin­kų, ska­ti­nęs as­me­ni­nę lais­vę. Ta­čiau vyk­dy­da­ma M. Te­čer po­li­ti­ką vy­riau­sy­bė bu­vo įsi­trau­ku­si į vir­ti­nę sun­kių ko­vų. Kai Ar­gen­ti­na 1982 me­tais įsi­ver­žė į ato­kias ne­to­li jos esan­čias, bet bri­tų val­do­mas Fol­klen­do sa­las, M. Te­čer pa­siun­tė ka­rius ir ka­ro lai­vus, ir per­ga­lė bu­vo už­tik­rin­ta per du mė­ne­sius.

Po dve­jų me­tų ji vos ne­žu­vo, kai jos vieš­bu­ty­je Brai­to­ne pie­ti­nė­je An­gli­jos pa­kran­tė­je spro­go Ai­rių res­pub­li­ko­nų ar­mi­jos (IRA) pa­dė­ta bom­ba. Drau­ge su ja ga­lė­jo žū­ti vi­sas jos mi­nist­rų ka­bi­ne­tas, da­ly­va­vęs me­ti­nia­me kon­ser­va­to­rių su­va­žia­vi­me. M. Te­čer ak­ty­viai ban­dė su­stab­dy­ti Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės eko­no­mi­kos nuos­mu­kį – jos įgy­ven­din­ta po­li­ti­ka bu­vo itin įvai­ria­pu­sė: pra­de­dant pri­va­ti­za­ci­ja, mo­kes­čių ma­ži­ni­mu ir lais­vą­ja pre­ky­ba ir bai­giant mo­ne­ta­ri­ne stra­te­gi­ja. Ry­tų Eu­ro­po­je ir Ame­ri­ko­je ji (kaip ir R. Rei­ga­nas) bu­vo lai­ko­ma Va­ka­rų per­ga­lės šal­ta­ja­me ka­re sim­bo­liu, po­li­ti­ke, la­bai pri­si­dė­ju­sia prie Va­ka­rų trium­fo.

Kal­bant apie Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės mi­nist­rus pir­mi­nin­kus, pa­sau­ly­je ge­res­ne re­pu­ta­ci­ja už ją ga­lė­jo pa­si­gir­ti tik bu­vu­sios prem­je­rės jau­nys­tės he­ro­jus Vins­to­nas Čer­či­lis (Wins­ton Chur­chill). 1984–1985 me­tais jos vy­riau­sy­bė po sun­kios ko­vos už­gniau­žė an­glia­ka­sių strei­ką dėl šach­tų už­da­ry­mo, bu­vo ap­ri­bo­tos pro­fe­si­nių są­jun­gų ga­lios. Ta­čiau tas pats be­kom­pro­mi­sis sti­lius, ku­ris iš pra­džių pel­nė jai pa­gar­bą, ga­liau­siai nu­lė­mė jos kar­je­ros pa­bai­gą. Vie­nas ar­ti­miau­sių jos są­jun­gi­nin­kų Džef­ris Hau­vas (Ge­of­frey Ho­we) 1990 me­tais at­si­sta­ty­di­no pa­sa­kęs griež­tą kal­bą, ku­rio­je kal­ti­no at­kak­lų M. Te­čer eu­ros­kep­ti­ciz­mą. Ne­tru­kus po to ji pa­si­trau­kė ne­ga­vu­si lauk­tos pa­ra­mos va­do­vy­bei; ją pa­kei­tė jos fi­nan­sų mi­nist­ras Džo­nas Mei­džo­ras (John Ma­jor).

Iš­si­kraus­čiu­si iš Dau­ning Stri­to M. Te­čer 1992 me­tais bu­vo pa­skir­ta į Lor­dų Rū­mus kaip Kes­te­ve­no ba­ro­nie­nė. Ji pa­ra­šė me­mu­a­rus ir vi­sa­me pa­sau­ly­je skai­tė pa­skai­tas. Pas­ku­ti­niais sa­vo gy­ve­ni­mo me­tais M. Te­čer vie­šu­mo­je ne­si­reiš­kė. Po vir­ti­nės ne­di­de­lių in­sul­tų gy­dy­to­jai 2002-ai­siais jai pa­ta­rė dėl at­si­ra­du­sios silp­na­protystės vie­šai ne­be­kal­bė­ti. Nuo to lai­ko ji vis re­čiau ro­dy­da­vo­si vie­šai. Bu­vu­siai mi­nist­rei pir­mi­nin­kei vis tek­da­vo pri­min­ti, kad jos vy­ras De­ni­sas, apie ku­rio pa­gal­bą spren­džiant vi­sus vals­ty­bi­nius klau­si­mus ji at­si­lie­pė la­bai šil­tai, mi­rė 2003 me­tais.

Bu­vu­siai Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos mi­nist­rei pir­mi­nin­kei M. Te­čer kitą trečiadienį bus su­reng­tos iš­kil­min­gos lai­do­tu­vės su ka­ri­ne pa­gar­ba, ta­čiau lai­do­tu­vės ne­bus vals­ty­bi­nės. Iš­kil­min­gos lai­do­tu­vės tik ne­žy­miai ski­ria­si nuo vals­ty­bi­nių, kai lai­do­ja­mi mo­nar­chai ar­ba (itin re­tai) įžy­mūs žmo­nės.

XXX

² Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Dei­vi­das Ka­me­ro­nas (Da­vid Ca­me­ron) pir­ma­die­nį dėl bu­vu­sios prem­je­rės M. Te­čer mir­ties nu­trau­kė sa­vo ke­lio­nę po Eu­ro­pą, kur bu­vo nu­ma­ty­ti jo lo­bis­ti­niai su­si­ti­ki­mai su ša­lių ly­de­riais dėl re­for­mų.

² Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos va­do­vas Žo­zė Ma­nu­e­lis Ba­ro­sas (Jo­se Ma­nu­el Bar­ro­so), iš­reikš­da­mas „gi­liau­sią ap­gai­les­ta­vi­mą“ Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos vy­riau­sy­bei dėl M.Te­čer mir­ties, sa­kė, kad ji bu­vo „at­sar­gi bet at­si­da­vu­si žai­dė­ja Eu­ro­pos Są­jun­go­je“, ir ją vi­sa­da „pri­si­mins dėl jos in­dė­lio ir jos at­sar­gu­mo mū­sų ben­dra­me pro­jek­te“.

² Bu­vęs SSRS pre­zi­den­tas Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas pa­reiš­kė, kad M. Te­čer bu­vo di­di po­li­ti­kė, pa­ska­ti­nu­si šal­to­jo ka­ro nu­trau­ki­mą. „Ji bu­vo po­li­ti­kė, ku­rios žo­dis bu­vo la­bai sva­rus. Mū­sų pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas 1984 me­tais ta­po pra­džia mū­sų san­ty­kiams, ku­rie bū­da­vo su­dė­tin­gi, ne vi­sa­da ly­gūs, bet iš abie­jų pu­sių rim­ti ir at­sa­kin­gi“, – pri­si­mi­nė M. Gor­ba­čio­vas. Jis sa­kė, kad „pa­laips­niui klos­tė­si ir žmo­giš­ki san­ty­kiai, ku­rie da­rė­si vis drau­giš­kes­ni. Ga­liau­siai, mums pa­vy­ko pa­siek­ti sa­vi­tar­pio su­pra­ti­mo, ir tai bu­vo in­dė­lis į at­mo­sfe­ros tarp mū­sų ša­lies ir Va­ka­rų po­ky­tį ir šal­to­jo ka­ro nu­trau­ki­mą“.

Be­je, 1984 me­tais su­si­ti­ku­si su M. Gor­ba­čio­vu, dar nė­ju­siu SSKP ge­ne­ra­li­nio sek­re­to­riaus pa­rei­gų, M. Te­čer sa­kė: „Su juo ver­ta tu­rė­ti rei­ka­lų“.

² Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tas Fran­sua Olan­das (Fran­cois Hol­lan­de) M. Te­čer pri­si­mi­nė kaip „di­džią as­me­ny­bę, ku­ri pa­li­ko ryš­kų pėd­sa­ką sa­vo ša­lies is­to­ri­jo­je“. Jis pa­brė­žė, kad „per vi­są sa­vo vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, lai­ky­da­ma­si kon­ser­va­ty­vių pa­žiū­rų, ji rū­pi­no­si Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės įta­ka ir jos in­te­re­sų gy­ni­mu“.

² Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė An­ge­la Mer­kel gy­rė bu­vu­sią Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos prem­je­rę M. Te­čer kaip „ypa­tin­gą ly­de­rę“, at­li­ku­sią le­mia­mą vaid­me­nį už­bai­giant šal­tą­jį ka­rą. „Aš nie­ka­da ne­už­mir­šiu jos in­dė­lio įvei­kiant Eu­ro­pos pa­da­li­ni­mą šal­to­jo ka­ro pa­bai­go­je, – tei­gė A. Mer­kel. – Kai ji pa­sie­kė aukš­čiau­sią de­mo­kra­tinį pos­tą kaip mo­te­ris, kol tai dar ne­bu­vo įpras­ta, ji pa­ro­dė pa­vyz­dį dau­ge­liui“. Pa­sak kanc­le­rės, M. Te­čer ver­ty­bės ir prin­ci­pai ta­po švy­tu­riu, kai Eu­ro­pa bu­vo pa­da­lin­ta į prie­šin­gus blo­kus.

² JAV pre­zi­den­tas Ba­ra­kas Oba­ma sa­kė, kad Ame­ri­ka ne­te­ko „tik­ros drau­gės“, o pa­sau­lis – ko­vo­to­jos už lais­vę ir tei­ses. „Bū­da­ma at­kak­li mū­sų tar­pat­lan­ti­nio al­jan­so rė­mė­ja ji ži­no­jo, kad jė­ga ir ryž­tin­gu­mu ga­lė­tu­me lai­mė­ti šal­tą­jį ka­rą ir iš­te­sė­ti lais­vės pa­ža­dą, – sa­kė B. Oba­ma. – Bū­da­ma mi­nist­re pir­mi­nin­ke, ji pa­dė­jo at­kur­ti pa­si­ti­kė­ji­mą ir iš­di­du­mą, ku­ris vi­suo­met bu­vo ge­riau­sias Bri­ta­ni­jos ski­ria­ma­sis žen­klas“. JAV pre­zi­den­tas pa­mi­nė­jo, kad ame­ri­kie­čiai nie­ka­da ne­už­mirš, kaip M. Te­čer ir pre­zi­den­tas R. Rei­ga­nas ko­vo­jo už šal­to­jo ka­ro pa­bai­gą; ir ji mums pri­me­na, kad is­to­ri­jos sro­ves ga­li­ma for­muo­ti „mo­ra­li­niu įsi­ti­ki­ni­mu, ne­pa­len­kia­ma nar­sa ir ge­le­ži­ne va­lia“.

² Bu­vęs Len­ki­jos pre­zi­den­tas ir „So­li­da­ru­mo“ ly­de­ris Le­chas Va­len­sa (Lech Wa­lę­sa) sa­kė, kad an­ti­so­vie­ti­nė­mis pa­žiū­ro­mis gar­sė­ju­si M. Te­čer la­bai pri­si­dė­jo prie grei­tes­nio ge­le­ži­nės už­dan­gos žlu­gi­mo Len­ki­jo­je ir Cen­tri­nė­je Eu­ro­po­je kar­tu su JAV pre­zi­den­tu R. Rei­ga­nu, po­pie­žiu­mi Jo­nu Pau­liu­mi II ir „So­li­da­ru­mu“. Bu­vęs lai­vų sta­tyk­los elek­tri­kas, 1983 me­tų No­be­lio tai­kos pre­mi­jos lau­re­a­tas, vė­liau Len­ki­jos pre­zi­den­tas sa­kė mel­dži­ą­sis už ją.

² Bu­vęs Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas Vy­tau­tas Land­sber­gis sa­ko, kad bri­tų eks­prem­je­rė M. Te­čer bu­vo iš­min­tin­ga ir va­lin­ga po­li­ti­kė, ku­ri daug lė­mė vi­sos Eu­ro­pos is­to­ri­ją ir pa­si­žy­mė­jo So­vie­tų Są­jun­gai ne­pa­tai­kau­jan­čiu mąs­ty­mu. „Tai la­bai įžy­mi mū­sų lai­kų as­me­ny­bė, iš­min­tin­ga ir la­bai va­lin­ga po­li­ti­kė, ku­ri daug kur lė­mė ne tik sa­vo ša­lies, bet ir Eu­ro­pos is­to­ri­ją“, – sa­kė V. Land­sber­gis. Siek­da­mas Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pri­pa­ži­ni­mo, V. Land­sber­gis pir­mą­kart su M. Te­čer su­si­ti­ko 1990 me­tais Lon­do­ne.

„Tai bu­vo pir­ma­sis mū­sų at­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės ru­duo, kai aš vy­kau į Va­ka­rų sos­ti­nes ir sie­kiau pa­ra­mos at­kur­tai ne­pri­klau­so­my­bei, ku­riai grė­sė so­vie­tų smur­tas ir taip pat be­veik vi­sur spręs­da­vau esa­mus ar­ba ga­li­mus ir pa­vel­dė­tus Lie­tu­vos ir ki­tų ša­lių rei­ka­lus, – pri­si­mi­nė V. Land­sber­gis. – Tai bu­vo vi­zi­tas jos ofi­cia­lio­je būs­ti­nė­je Dau­ning Stri­to 10. Kal­bė­jau ir apie po­li­ti­nę pa­dė­tį ir apie grės­mes, ku­rios Lie­tu­vos lau­kia 1990 me­tų pa­bai­go­je, ka­dan­gi mes jau at­si­ski­ria­me ir nuo So­vie­tų Są­jun­gos biu­dže­to ir mums gra­so vi­siš­ku eko­no­mi­kos su­nai­ki­ni­mu. Ji, at­si­me­nu, ne­ga­lė­jo tuo pa­ti­kė­ti, nes sa­kė, kad „juk jūs ga­mi­na­te ir jiems, jiems rei­kia jū­sų ga­my­bos, jū­sų pra­mo­nės“. Na, bet mes ži­no­jo­me tos val­džios cha­rak­te­rį, ku­ri ga­li net sau da­ry­da­ma ža­lą ker­šy­ti ne­pa­klus­nie­siems“, – tei­gė tuo­me­ti­nis Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo pir­mi­nin­kas V. Land­sber­gis. Jis sa­kė ta­da su­si­ti­ki­me pra­šęs bri­tų prem­je­rės pa­rem­ti Lie­tu­vos da­ly­va­vi­mą Eu­ro­pos sau­gu­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo kon­fe­ren­ci­jo­je Pa­ry­žiu­je.

Anot V. Land­sber­gio, ji ža­dė­jo bū­ti pa­lan­ki to­kiam da­ly­va­vi­mui, bet vė­liau Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo ul­ti­ma­ty­viu rei­ka­la­vi­mu „ji ne­ga­lė­jo ko­kių nors kon­flik­tų da­ry­ti“. Su­si­ti­ki­me V. Land­sber­gis sa­kė pri­mi­nęs M. Te­čer jos anks­tes­nę lai­ky­se­ną, kai bū­da­ma opo­zi­ci­jo­je ji prie­ši­no­si Lie­tu­vos auk­so per­da­vi­mui ją oku­pa­vu­siai So­vie­tų Są­jun­gai. „Pri­mi­niau tą mo­men­tą, kai So­vie­tų Są­jun­ga rei­ka­la­vo ati­duo­ti Lie­tu­vai pri­klau­san­tį auk­są ir jau­na At­sto­vų Rū­mų na­rė M. Te­čer bū­da­ma opo­zi­ci­jo­je pro­tes­ta­vo prieš to­kį Lei­bo­ris­tų vy­riau­sy­bės žings­nį. Tą pri­min­da­mas iš­kė­liau klau­si­mą – ar Lie­tu­va ga­li ti­kė­tis, kad Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja da­bar pri­pa­žins ir su­grą­žins tą Lie­tu­vos auk­są? Su­ta­rėm, kad aš iš­dės­ty­siu vi­są da­ly­ką raš­tu. Tą pa­čią nak­tį Lon­do­ne sė­dė­jau ir ra­šiau laiš­ką jai, ku­rį pa­li­kau iš­va­žiuo­da­mas, ir tas klau­si­mas pa­ju­dė­jo tei­gia­mai, – sa­kė V. Land­sber­gis. – Štai to­kie kon­kre­tūs po­li­ti­niai da­ly­kai, ku­rie ro­dė ir ne­su­var­žy­tą ir tik­rai ne­pa­tai­kau­jan­tį So­vie­tų Są­jun­gai ir jos va­dui pro­tą ir mąs­ty­mą, ir no­rą spręs­ti oriai ir tei­sin­gai“.

V. Land­sber­gis an­trą kar­tą bri­tų eks­prem­je­rę ap­lan­kęs pri­va­čiai jos na­muo­se, kai M. Te­čer jau bu­vo pa­si­trau­ku­si iš val­džios, ir „tai bu­vo dar šil­tes­nis ir drau­giš­kes­nis po­kal­bis“.

² Ka­den­ci­ją bai­gęs Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus sa­kė, kad bri­tų eks­prem­je­rė M. Te­čer la­bai aiš­kiai pa­si­sa­kė už Lie­tu­vos ap­si­spren­di­mą bū­ti lais­va. „Ji – vie­na iš pir­mų­jų An­gli­jos va­do­vau­jan­čių žmo­nių, ir tą la­bai ge­rai ga­lė­tų pa­tvir­tin­ti At­gi­mi­mo va­do­vai, ku­rie tuo me­tu tu­rė­jo kon­tak­tą su M. Te­čer. Aš iš sa­vo pa­si­kal­bė­ji­mų su tau­tie­čiu Juo­zu Ka­zic­ku ži­nau apie jo pa­stan­gas su­si­siek­ti su M. Te­čer At­gi­mi­mo die­no­mis, 1989–1990 me­tais, ka­da Lie­tu­va at­ga­vo ne­pri­klau­so­my­bę. Ji bu­vo vie­na iš pir­mų­jų, ku­ri pri­ėmė Lie­tu­vos mi­nist­rę pir­mi­nin­kę Ka­zi­mi­rą Pruns­kie­nę ir la­bai aiš­kiai ir griež­tai pa­si­sa­kė už tau­tų ap­si­spren­di­mą ir svei­ki­no Lie­tu­vos žmo­nes, pa­si­ry­žu­sius ei­ti de­mo­kra­tiniu ke­liu. Lie­tu­va dė­kin­ga už jos to­kį tik­rai grei­tą re­a­ga­vi­mą į įvy­kius“, – sa­kė V. Adam­kus.

Jis pats su M. Te­čer su­si­ti­kęs jau ge­ro­kai vė­liau, kuo­met ėjo Lie­tu­vos pre­zi­den­to pa­rei­gas. Jis 2008 me­tais bu­vu­siai Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos prem­je­rei įtei­kė Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to or­di­no Di­dį­jį kry­žių. Tuo me­tu ji be ga­lo do­mė­jo­si Lie­tu­vos žings­niais, su ko­kiais sun­ku­mais Lie­tu­va su­si­du­ria, ir pa­kar­to­ti­nai ta­da Lon­do­ne pa­si­sa­kė ir lin­kė­jo Lie­tu­vai sėk­mės ei­ti de­mo­kra­tiniu ir lais­vės ke­liu. V. Adam­kus ją ly­gi­no su anks­tes­niu bri­tų prem­je­ru V. Čer­či­liu.

Ji su­vai­di­no di­de­lį vaid­me­nį An­gli­jai. Ji ne tik va­do­va­vo, bet ir iš­gel­bė­jo An­gli­ją nuo įvai­rių tarp­tau­ti­nių sun­ku­mų, kom­pli­ka­ci­jų. Ji bu­vo ne tik An­gli­jos pa­si­di­žia­vi­mas, Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pa­si­di­džia­vi­mas, šian­dien ir Vy­riau­sy­bė, ir ka­ra­lie­nė, ir vi­si an­glai pri­pa­žįs­tą ši­tą jos ro­lę. V. Adam­kus pa­mi­nė­jo il­ga­me­tės bri­tų prem­je­rės ry­šius su JAV pre­zi­den­tu R. Rei­ga­nu, jų ben­drus sie­kius dėl de­mo­kra­tijos sklai­dos, jie su­da­rė sa­vo­tiš­ką ko­man­dą, ku­ri bu­vo la­bai aiš­kiai nu­si­sta­čiu­si gin­ti de­mo­kra­tijos prin­ci­pus.

Nuotraukoje: bu­vu­si Bri­ta­ni­jos prem­je­rė Mar­ga­ret Te­čer (Mar­ga­ret That­cher).

Informacijos šaltinis – laikraštis "XXI amžius"

2013.04.18


Prisijunkite prie diskusijos