Šį savaitgalį užsukęs į Vilniaus centre esantį knygyną vitrinoje pastebėjau besipuikuojančią liūdnai pagarsėjusio sovietinio veikėjo Juozo Kuolelio knygą. Kam skirti šie prisiminimai, bylojo memuarų pavadinimas – “Pro kalėjimo grotas”.
Anotacijoje rašoma: „Gairių“ leidykla išleido Juozo Kuolelio knygą „Pro kalėjimo grotas“. Tai dokumentinio autobiografinio pobūdžio knyga apie lemtingus Lietuvai įvykius 1990-1991 m. bei vėliau sekusį teismo procesą, kuriame buvo teisiami vadinamieji „perversmininkai“.
Knyga nebuvo itin pigi, bet ir ne per daug brangi. Todėl nusipirkau. Šiandien ją jau beveik visą perverčiau. “Pro kalėjimo grotas” įsigijau, žinoma, ne todėl, kad būčiau J.Kuolelio bendramintis.
Tiesiog buvo įdomu susipažinti su J.Kuolelio argumentais. Tuo pačiu norėjosi sužinoti, kaip J.Kuolelis vertina tuos komunistus ir sovietinius veikėjus, kurie Lietuvoje sugebėjo laiku persiorientuoti, prisitaikyti prie naujų sąlygų – tapti prezidentais, milijonieriais, diplomatais. Nuoširdžiai ar bėdos verčiami jie pasikeitė – jau kita medalio pusė. Tad J.Kuolelio knyga greičiausiai nemaloni būtent tiems buvusiems komunistams, kurie nuoširdžiai ar nenuoširdžiai, bet pačiu laiku pasuko nepriklausomos Lietuvos keliu. Dėstydamas savo stagnatišką poziciją J.Kuolelis norom nenorom pasako dėmesio vertų dalykų apie tuos, kurie, regis, labai nuoširdžiai atsiribojo nuo Kremliaus. Tad pirkdamas knygą svarsčiau: pažvelgti į anuos mums lemtingus įvykius nedraugų akimis – kodėl gi ne?
Tačiau mane labiausiai nustebino, kad J.Kuolelio memuarai tame centriniame sostinės knygyne buvo beveik visi išpirkti, nes atiteko man pats paskutinis egzempliorius. Knygyno darbuotojos patvirtino: J.Kuolelio prisiminimus išpirko. Vadinasi, knyga turi pasisekimą, vadinasi, knyga parašyta ne tam, kad dulkėtų lentynose, ne tam, kad patenkintų autoriaus tuštybę, o tam, kad būtų skaitoma, analizuojama, vertinama. Juolab kad J.Kuolelio prisiminimai vargu ar sulaukė ir ar sulauks didelio žiniasklaidos dėmesio. Žiniasklaida greičiausiai įsitikinusi, ir teisingai įsitikinusi, kad J.Kuolelio korta jau mušta. Jis – nereikšmingas, mažai kam įdomus. Bet juk laikraščių recenzijos ir nebūtinos, jei knyga noriai išperkama.
O dabar – apie patį svarbiausią dalyką. Žinia, kad ir J.Kuolelis parašė savo “tiesą”, – nuliūdino. Iš pirmo žvilgsnio – nieko čia blogo. Gyvename demokratinėje šalyje, kur savo tiesą išdėstyti turi teisę kiekvienas. Net tokie kaip J.Kuolelis. Net ir buvę KGB darbuotojai. Štai buvęs KGB veikėjas Ričardas Vaigauskas išleido prisiminimų knygą “Slaptajame protų kare”. Ir nieko katastrofiško neatsitiko. Po šio veikalo pasirodymo Lietuvoje vargu ar ženkliai padaugėjo KGB gerbėjų. Šiandieninis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas istorikas Arvydas Anušauskas labai taikliai apibūdino to veikalo vertę: “KGB darbuotojo R.Vaigausko selektyvi atmintis pereina į amneziją visada ten, kur tik galima būtų pakalbėti apie konkrečius KGB darbo metodus”.
Skaitydamas R.Vaigausko veikalą ir aš susidariau panašų įspūdį: kalbėti tai kalba, bet nieko konkretaus, svarbaus nepasako, o svarbiausia – nė nesiruošia atgailauti, atsiprašyti. R.Vaigauskas pasakoja apie savo buvusį darbą taip, tarsi kagėbisto triūsas būtų buvęs taurus, garbingas. Žinoma, tokia R.Vaigausko versija nepatikėjau, netikiu ir netikėsiu. Tačiau ar mūsų valstybinės įstaigos išsiaiškino, kokį poveikį, sakykim, R.Vaigausko memuarai padarė mūsų jaunimui? O kokį poveikį padarys J.Kuolelio veikalas? Gal aš neteisus, tvirtindamas, jog nieko blogo neatsitiko? Gal neigiamas poveikis vis tik padarytas? Juk lašas po lašo ir akmenį pratašo. Žiūrėk, prisiminimus išleido Algirdas Brazauskas, paskui – R.Vaigauskas. Dabar dar – ir J.Kuolelis. Net neabejoju, ilgainiui Lietuvos knygynuose atsiras ir daugiau buvusių sovietinių lyderių, kagėbistų, stribų prisiminimų. Ir, kas keisčiausia, ši literatūra knygynų lentynose neužsiguli. Ją išperka.
Taigi demokratijos Lietuvoje – apstu. Tačiau ne pačios aukščiausios prabos. Lietuvoje nėra tikros demokratijos. Kitaip sakant, mes vis dar nemokame pasinaudoti demokratijos teikiamomis galimybėmis. Nes lietuviškoji demokratija tėra gera tam, kas turi įtakingų, pinigingų draugų arba pats užčiuopė aukso gyslą. Nes mūsų knygynuose nėra, pavyzdžiui, populiariai parašytų prisiminimų apie Pakaunės savanorių “maištą”, nors savanorių, dalyvavusių tuose įvykiuose ir suinteresuotų tokios knygos pasirodymu, – dešimtys, jei ne šimtai. Nėra buvusio savanorių viršilos Mykolo Dūdonio išpažinties, nors būtent šis vyras, apie kurį daug rašyta ir Jūsų portale, išgelbėjo mus nuo ginkluoto susidūrimo su beišeinančiais iš Lietuvos rusų daliniais.
Mūsų knygynuose nerasite daug svarbių knygų. Nėra knygos apie čečėnų Gatajevų persekiojimo peripetijas, nors čia viską išsamiai išguldžius būtų daugiau nei aišku, kaip kai kurios mūsų struktūros bendradarbiauja su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, plaudamos milžiniškus pinigus, skirtus neva kovai su terorizmu. Nėra išsamios, konkrečios knygos apie Drąsiaus Kedžio nužudymo paslaptis, nors ši tema Lietuvoje nūnai irgi labai aktuali. Nėra knygos apie Medininkų bylos tyrimo sudėtingumą, nors, bent jau sprendžiant iš Jūsų publikacijų, mūsų teisėsauga stengiasi mums primesti klaidingą versiją. Nėra knygos apie Eglės Kusaitės “terorizmą”, nors yra pačios E.Kusaitės laiškai, jau esama ir čečėnės Tamaros Magmadovos laiškų. Nėra knygos apie išduoto buvusio apsaugos darbuotojo Šarūno Paberaliaus, kuris, regis, labai nepatiko Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskich, likimą. Nėra ir išsamios, į vieną krūvą sudėtos, įdomiai surašytos analizės apie Vytauto Pociūno žūties priežastis. Kodėl? Šios disproporcijos rodo tikrąją padėtį Lietuvoje: kas ką valdo.
Buvęs sovietinis veikėjas J.Kuolelis, ne vienerius metus praleidęs kalėjime, sugeba išleisti prisiminimų knygą, o štai buvusio partizano sūnus Bolis Kemeklis iš Panevėžio – ne. J.Kuolelis tvirtina, kad jį neteisingai persekioja nepriklausomos Lietuvos struktūros, o B.Kemeklis mano atvirkščiai: buvę tremtinių, politinių kalinių, buvusių miško brolių vaikai šiandien mulkinami nepriklausomoje Lietuvoje, nes dar nėra jokios nepriklausomos Lietuvos. Tėra nepriklausomybės fikcija, o tai reiškia, kad Lietuvą ir toliau nematomomis gijomis valdo buvusieji. J.Kuoleliui laimė nusišypsojo išleisti knygą todėl, kad jis turi bendraminčių, kurie jį parėmė ne vien žodžiais, bet ir pinigais. O B.Kemeklis remiamas tik liežuviu, tik pažadais. Štai ir visas skirtumas. Paradoksas, bet šiandieninėje Lietuvoje sunkiau gyventi ne J.Kuoleliui, nors jis ir sėdėjo kalėjime, bet B.Kemekliui, nors jis ir nesedėjo kalėjime.
Portale Slaptai.lt jau kelta ši problema: neturėdami patirties, žinių, gabumų mūsų patriotai ir visuomenininkai savo energiją dažnai eikvoja visai ne ten, kur derėtų. Tačiau šis jūsų šauksmas taip ir liko be atgarsio. Bet kitaip ir negalėjo atsitikti. Užuot ieškoję lėšų išties aktualioms, svarbioms knygoms, užuot stengęsi įsitvirtinti interneto erdvėje, mes leidžiame pinigus mažai kam reikalingoms konferencijoms, kurios rengiamos brangiuose viešbučiuose, statome paminkliukus pamiškėse žuvusiems partizanams, kurių niekas nelanko, sodiname ąžuoliukus sostinės aištėse, nors pamiršti jie nudžiūsta, leidžiame grynai mokslinius veikalus, su kuriais geriausiu atveju susipažįsta keliolika studentų ar dėstytojų. Kol mes šitaip bergždžiai eikvojame savo energiją, savo skurdžius pinigėlius, anoji pusė imasi tik tų dalykų, kurie būtini, svarbiausi, aktualiausi – padeda užimti strategiškai svarbias pozicijas žiniasklaidos sferose ir interneto erdvėse.
Skaitydamas Jūsų publikaciją “Kiek uždirba žmogaus teisių gynėjai” susidariau įspūdį, jog žurnalistų, kurie norėtų imtis rimtų knygų rašymo, esama. Bet tokiai veiklai, žinoma, reikia lėšų. O lėšas, užuot skyrę leidybai, mūsiškiai visuomenininkai išdalina nuomai už viešbučių konferencijų sales, kelionėms, vaišėms. Verkiame kruvinomis ašaromis, kad nėra patriotinės, tautiškai, valstybiškai mąstančios žiniasklaidos, bet vos tik pasitaiko proga kur nors išleisti sukauptus varganus pinigėlius, juos būtinai atiduodame ne žiniasklaidai, pavyzdžiui, “XXI amžiui”, o firmoms, kurios prekiauja bandelėmis ir kava, autotransporto įmonėms, kurios mus atveža į paminklo statymo iškilmes, viešbučiui, kurio konferencijų salėje surengiama mokslinė konferencija. Štai kodėl pralaimime informacinį karą net tokiems autsaideriams kaip J.Kuolelis.
Paskutiniame žurnalo “IQ” numeryje aptikau įdomų redaktoriaus Vladimiro Laučiaus straipsnį “Grybų karas”. Tame straipsnyje V.Laučius , be kita ko, rašo: “Tą dieną, kai Jungtinės Valstijos, reaguodamos į Rugsėjo 11-osios teroristų išpuolius, pradėjo operaciją Afganistane, Lietuvos sostinės televizija svarbiausias dienos žinias pradėjo siužetu apie grybais apsinuodijusius grybautojus (…). Ne pasaulinio masto konfliktai ar regioninės įtampos, ne geopolitinių žemėlapių perbraižymai, ne idėjų kova ir ne informaciniai karai, bet amžinas grybų karas pelno svarbiausią vaidmenį mūsų informacinėje padangėje”.
Nors redaktorius V.Laučius čia greičiausiai turi omenyje kiek kitokius aspektus nei aš, vis dėlto ši citata, man regis, puikiai papildo mano poziciją.
Štai paskutinysis pavyzdys – Edvardo Buroko prisiminimų knyga apie Vorkutos lagerius. Reikalingas veikalas. Reikia tokių darbų ir istorijai, ir ateinančioms kartoms. Bet šiandien svarbiau visai kiti dalykai. Mums reikia gilintis ne į praeities dalykus, kurie nutiko prieš pusę amžiaus, o į tai, kas atsitinka šiandien. Apibendrintai pasakysiu: mums derėtų atsakyti į klausimą, kas, kaip ir kodėl Breste nužudė saugumo karininką Vytautą Pociūną. Be knygos apie V.Pociūno žūtį beprasmės ir knygos apie Vorkutą. Mes beviltiškai vėluojame pačiuose svarbiausiuose baruose. Lyg ir pučiame, anot E.Buroko, prieš vėją, bet nuo to pūtimo Lietuvai – nė kiek ne lengviau. Valstybingumo priešininkai tokio mūsų pūtimo nebijo. Jie mums netrukdo išleisti knygų apie Vorkutos pergales, kadangi Vorkutos pergalės – jau nepavojingos. Jie trukdo mums išleisti rimtas knygas apie V.Pociūną, Paukaunės “maištą”, E.Kusaitės “terorizmą” ar Medininkų skerdynes, nes toks demaskavimas jiems dar – pavojingas.
Bėda ta, kad mes šito nesuvokiame arba apsimetame, kad nesuvokiame. Todėl ir džiūgaujame nuveikę mažai reikšmingus darbus. Mes vis dar džiaugiamės, nors iš tiesų reikėtų verkti.
Gintaro Visocko nuotraukoje: buvęs savanorių viršila Mykolas Dūdonis, apie kurio sudėtingą likimą taip niekas ir neparašė knygos.
2010.08.10
