Edvardas Čiuldė. Apie „vėluojančią“ VSD pažymą ir laiko apmąstymo paradoksus


Print
Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Garsiojoje, iškart į skandalo sūkurį patekusioje VSD pažymoje, aprėpiančioje daugiau nei 10 metų laikotarpį, be užuolankų sakoma, kad „MG Baltic“ neteisinius veiksmus, grubiai plečiant savo įtaką, galima vertinti kaip destruktyvią veiklą, galinčią destabilizuoti valstybės sąrangą ir demokratinę politinę sistemą, todėl keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui.

Įdomu tai, kad net tarp linkusių didesniu ar mažesniu laipsnių advokatauti koncernui ir rezervuotai žiūrinčių į tokių pažymų išviešinimo praktiką žmonių niekas tarsi ir nesiryžt kvestionuoti tokio vertinimo (nurodyti faktai yra pernelyg iškalbingi), tačiau ne vienam kyla klausimas – kodėl turint tokią jautrią informaciją, palaipsniui kaupiamą per dešimtmetį, nebuvo imtasi veiksmų, leidžiančių užkirti kelią iš esmės nusikalstamai koncerno veiklai, vis labiau panašėjančiai į valstybės užvaldymą ir keliančiai pavojų nacionaliniam saugumui? Kitaip tariant, ar  pavojaus varpų skambėjimo įsiūbavimas, dabar girdimas visuose pakraščiuose, jau nėra pavėluotas veikimas, kai mums lieka tik viena galimybė – skaičiuoti nuostolius ir apraudoti nebeatitaisomą žalą?

Jeigu, tarkime, aukščiausieji šalies pareigūnai labai vangiai reagavo arba visai nereagavo į tokią jiems specialiųjų tarnybų teikiamą informaciją, kodėl VSD arba kažkoks kitas paslaptingas subjektas nenutekino šios informacijos visuomenei daug anksčiau, nelaukiant to lemtingo momento, kai valstybės savinaikos procesas pasieks kritinę ribą? Kita vertus, jeigu pastebėjote, forsuojama ir diametraliai  priešinga išvada, kad neva  išviešinta VSD pažyma pasirodė pernelyg tinkamu laiku arba, kitaip tariant, abejonės čia keliamos dėl to – ar VSD pažymos išviešinimas nėra visų pirma naudingas Daliai Grybauskaitei, visiems gerai suprantant, kad minėtoji VSD pažyma, kad ir kaip žiūrėtume, sustiprina prezidentės versiją, komentuojant josios susirašinėjimo su Eligijumi Masiuliu faktą ir aptariant čia randamas formuluotes.

Kaip atrodo, pastaruoju atveju net bandoma įpiršti nuomonę, kad VSD pažymos paskelbimas yra neteisėtai paankstintas veiksmas, užbėgant laikui prieš akis, tarsi tokia pažyma galėtų būti teisėtai atiduota visuomenė aptarimui tik tada, kai ji taptų politiškai nebeaktuali tai pačiai D.Grybauskaitei, t. y. pasibaigus dabar veikiančios prezidentės kadencijai. Taigi, kaip matome, svarbiausiu išryškėjusios priešpriešos valstybės idėjos išgryninimo klausimu veiksniu dabar tampa laiko faktorius, vienaip ar kitaip keliant klausimą – kada „laikas subręsta“, tampa tinkamu vienokiam ar kitokiam apsisprendimui? Jeigu norite, galima paklausti dar ir taip – ar galima pasivyti, o galbūt ir pralenkti laiką, kokios lenktynės čia visados tęsiasi?

Kaip atrodo, bent iš dalies į šiuos klausimus pabandė atsakyti VSD direktorius Darius Jauniškis, iškviestas pasiaiškinti į Seimo posėdį. VSD direktorius į viešojoje erdvėje užduodamus ir Seime pakartotus klausimus, kodėl tyrimo duomenys pateikti tik dabar, atsakė klausimu: „O kodėl ne dabar. Geriau vėliau nei niekada“ https://slaptai.lt/vsd-informacija-nebuvo-dozuojama/. Sakote, kad VSD direktorius, prispaustas prie sienos Seimo narių klausimų, pabandė išlaviruoti prisimindamas mėgstamą mūsų laikų kalambūrą? Gal ir taip, nesiginčysiu.  Tačiau yra ir senesnė tokio atsakymo potekstė, nukreipianti mus į užgimstančios antikos filosofijos laikus, kai žmonės apie lenktynes pačiame laike dar mąstė nepalyginamai pirmapradiškiau ir gaivališkiau nei įstengia mūsų laikų išvargintas protas.

Zenonas, Parmenido mokinys, paliko ateities kartoms spręsti neišsprendžiamą uždavinį kodiniu pavadinimu „Lėčiausio nepavys nė pats greičiausias“. Laiko dalumo problemos apmąstymo kontekste Parmenido mokinys nurodo tokias sąlygas. A. Besivejančiam greitesniajam reikia laiko dalies pasiekti tą vietą, kur tos laiko dalies pradžioje buvo priekyje esantis lėtesnysis. B. Per tą laiko dalį, kol pirmasis (greitas) pasieks tą vietą, kur buvo antrasis (lėtas) tos laiko dalies pradžioje, lėtasis savo ruožtu taip pat pasistūmės kažkokį atstumą į priekį. Taigi greitesniajam reikia naujos laiko dalies įveikti naują atstumą, ir taip iki begalybės. C. Jeigu pripažįstame laiko dalumą iš principo, tai reikia pripažinti ir tokio dalumo begališkumą, t. y. dalumą iki begalybės, be užbrėžiamos nedalumo ribos. Iš to seka išvada, kad lėto nepavys nė pats greičiausias, Achilas niekados nepavys vėžlio, taigi tarsi suprantamu dalyku tampa ir tai – kodėl greitakojams, visur sulakstantiems VSD achilams taip ir nepavyko lėtai kaip rūdys, bet su kasdieninės monotonijos nuoseklumu besismelkiančiai politinei korupcijai užbėgti prieš akis.

Iš dalies galima suprasti, nors neįmanoma pateisinti to, kodėl aukščiausieji šalies pareigūnai delsė, net jeigu ir turėjo daugiau ar mažiau fragmentišką medžiagą apie bandymus įtakoti valstybė raidą patologijos kryptimi. Kad ir kaip būtų liūdna, reikia pripažinti faktą, kad išsikerojusi politinė korupcija mūsų padangėje tapo beveik neatsiejama politinio kūno dalimi, o savo ruožtu pasiryžti amputacijai – nėra taip paprasta. Panašiai atsitinka, kai pasėjamos į dirvą kultūros persipina su išsikerojusiu varpučiu ir kyla pavojus, kad bandant išrauti tokią agresyvią piktžolę drauge galime pavojingai išjudinti žemę po puoselėjamo augalo šaknimis.

Žinoma, tai nereiškia, kad, bijant pažeisti godotino augalo šaknis, nieko kito nelieka kaip apsileisti nuodingomis piktžolėmis. Greičiau ši alegorija mums primena tai, kad valstybė taip pat turi būti prižiūrima su kasdieniniu, daliu iki begalybės rūpestingumu, kaskart išravint tarpuvagius, tokio ravėtojo paradigminiu pavyzdžiu, jeigu leisite, visų pirma laikant Platono „Valstybės“ pagrindinį personažą Sokratą su diskutuojančių bendraminčių būreliu, kartu siekiančių išgryninti valstybės idėją iki deimantinio skaidrumo arba prisimenat Karalių pasakos begalinį rūpestingumą su palinkusiomis karalių galvomis  ties  stebuklingu lietuviškos dvasios objektyvavimo užgimimu.

Tačiau, galimas daiktas, susirgimas toks ūmus, kad dalinės, net išskaidytos rūpestingumo iki begalybės, priemonės jau nepadės, taigi lieka tik viena galimybė – aparti lauką iš naujo. Tai kvietimas į revoliuciją, ar ne? Tačiau net ir tokiu atveju baidausi žmonių minios, daužančios Seimo langus, vaizdinio, puoselėdamas viltį, kad mums padės įveikti savo užstrigimą istorijoje revoliucingas mąstymo atsinaujinimas ir Seimo rūmuose priimtų nutarimų, siekiant užkardyti kelią politinei korupcijai, revoliucingumas.

2018.05.16; 16:10

XXX

                             Zenono aporijų melancholija

                             kai sviedžiam tūkstantąją dalį kviečio

                             į langus balzganus: kažkas mus girdi

                             neišsigąsk jei  žaluma  jau kviečia

                             išeiti iš šešėlio sielą ten prigirdyt

 

                             kai amžių lekia nejudėdama strėlė

                             per begalinį amžiaus tarpų skaičių

                             suspėsi atsigrįžt ir kruvina gėlė

                             pražys į tavo širdį skaisčiai

 

                             kada vėžlys akis senoliškai vartys

                             įsižiūrėk į praeities pūliuojančias akis

                             achilas greitakojis vėžlio nepavys

                             achilą pralenkė virš debesų naktis