Prabėgusios savaitės Penktadienis buvo pirmoji diena, kai šalyje dėl koronaviruso epidemijos pavojaus nebevyko užsiėmimai bendrojo lavinimo mokyklose. Jeigu net nieko nebūtum girdėjęs, staiga prabudęs iš kelių mėnesių letargo miego, apie naująjį užkratą, vis tiek buvo galima spėti, kad šalyje prasidėjo kažkokie radikalūs pasikeitimai, vedantys nežinia kur.
Į akis visų pirma krito tai, kad aplink parduotuves mikrorajone ir parko prieigose didėja, bematant auga paauglių susiėjimai, iškrikusios jų virtinės sklaidosi šaligatviais, tarsi anie jau būtų išsiruošę į kelionę, bet nežinotų kur eiti be juos prižiūrinčių pedagogų (gr. paidagogos – vergas, vedantis šeimininko vaikus į mokyklą ir parvedantis tiesiausiu keliu atgal).
Aplink tvyrojo keistoko pagyvėjimo nuotaikos su isteriško paūmėjimo atvejais, kai vienas ar kitas pradeda šūkauti kaip indėnas, išėjęs į karo taką, kažkas iš jų springdamas kvatoja, kiti juokiasi iš užspringusio, negalėdami sustoti, tarsi visi čia būtų prisiriję linksminančiųjų dujų.
Neskubu spręsti, ar toks ūmus nuotaikos pagyvėjimas yra egzistencinis dar nelabai aiškaus pavojaus pasitikimo su jaunatviškos egzaltacijos prasiveržimais indikatorius, ar šitai yra paauglių, pirmą kartą taip akivaizdžiai atiduotų į savo pačių rankas, natūralaus fiziologinio, taigi dėsningo pagal gamtos ritmiką džiaugsmo išplitimas, įgyjantis masinį, gatves užplūdusį pavidalą?
Jeigu kažkas niekinančiai sakytų, kad šiame, iš natūros nupieštame vaizdelyje prasikiša atgrasaus nebrendilų elgesio kompleksai, aš be išlygų nesutikčiau su tokiu kategorišku teiginiu, atsakydamas, jog toks yra ir tikriausiai turėtų pagal idėją būti mūsų atžalynas, kuris dabar pasimatė visu gražumu, tarsi staiga būtų išguitas į gatvę iš kažkokio pogrindžio. Viso populiacijos atsinaujinimo mechanizmo su prieauglio dinamika mes anksčiau nematėme taip akivaizdžiai, kaip galėjome išvysti jau savaitgalį, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad moksleiviško amžiaus Lietuvos piliečiai anksčiau dienomis būdavo užrakinami mokyklose, vakarais savo tėvų – spaudžiami į kampą ruošti namų darbaus, o dabar jie iškart ir su akį rėžiančiu masyvumu pasimatė dar ir kitu savo rakursu, t. y. kaip palaida bala prie neparadinės parduotuvių sienos ir parkų prieigose.
Eidamas apsipirkti mačiau kaip prie parduotuvės nugarinės sienos tarsi į mitingą rinkosi paauglių kolonos, vaikinukai ir mergaitės, susimetę grupelėmis, gėrė iš butelių alų (įsigytą, regis, su benamių arba begėdžių suaugusiųjų pagalba), spygavo, keikėsi, spjaudėsi. Nemoralizuosiu dėl jaunųjų šalies piliečių nepagarbaus aplinkinių žmonių atžvilgiu elgesio, tikriausiai kažkada pats toks buvau, neatsimenu. Tačiau drauge klausiu savęs ir įgaliotų bei įpareigotų valdininkų, ekstremaliosios padėties prievaizdų – kur mes padėsime tą prasiveržusį tarsi pavasarinis ledonešis paauglių užplūdimo mikrorajono užkulisiais tvaną, kur užrakinsime, uždarysime dirbtinių užtvarų nemėgstančią ir linkusią burtis, ypač palaikyti bendravimą didžiųjų iššūkių kontekste mūsų jaunuomenę?
Nesu toks tikras kaip valdininkai, kad užsiėmimų nutraukimas bendrojo lavinimo mokyklose yra būtinoji kovos prieš koronaviruso paplitimą priemonė. Šiandien, paplūdę miesto gatvėse, atlaisvinti nuo pamokų jaunosios kartos bendrapiliečiai turės galimybę išplatinti užkratą daug sėkmingiau nei tuo atveju, kai jie būtų uždaromi mokyklų rezervatuose drauge su juos prižiūrinčiais mokytojais, – dabar kalbu net ne tiek apie tą virusą, kuris persiduoda oro-lašeliniu būdu ir nuo užkrėstų paviršių, kiek apie egzaltacijos virusą, egzistencinį maro nuotaikų padauginimą ir dekadentiškas valios konvulsijas, atsirandančias matant besivalkiojančius ir neprižiūrimus tarsi benamiai šunys miesto paslėpsniuose paauglius.
Ar gali atsitikti taip, kad mūsų valdžia imsis pačių griežčiausių priemonių ir, tarkime, pradės gaudyti į krūvą besirenkančius paauglius tinklais, kaip darė komunistinės Kinijos pareigūnai? Žinia, tokia pagunda yra, galima drąsiai spėti, kad naujos generacijos valdžiai, viską mėgstančiai drausti ir smulkmeniškai reguliuoti, iš tiesų niežti nagai. Jeigu viskas pakryptų tokia linkme, toliau, būnant nuosekliems, sektų būtinybė visą valdžią sutelkti vienintelio Verygos rankose, įteikiant jam diktatoriaus įgaliojimus ir suteikiant vyriausiojo žvejo titulą, koronaviruso išplitimo metu užmirštant, kad teisėtai sielų Žveju galėjo vadintis tik Kristus, o Žvejo žiedą teisėtai dėvi tik Popiežius, Dievo vietininkas žemėje.
(Bus daugiau)
2020.03.16
