Praeitą savaitę Gitanas Nausėda Oskaro Koršunovo teatre susitiko su kultūros bendruomenės atstovais. Įvykį plačiai aprašė spauda, besidomintiems nesunku bus surasti Gitano Nausėdos pasisakymo po susitikimo vaizdo įrašus, kur prezidentas labai dalykiškai sudėliojo taškus ant i dėl mūsų kultūrininkus ištikusių bėdų https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1180730/nauseda-susitiko-su-kulturos-atstovais-buvo-liudnai-pajuokauta-kad-statome-sarkofaga-kulturai. Kultūra Lietuvoje visados buvo podukros vietoje, tačiau užstojus pandemijai dėl suprantamų priežasčių kultūros gyvenimas visiškai apmirė, o kultūrininkai papildė labiausiai skurstančiųjų, galo su galu nesuduriančių žmonių gretas.
Kita vertus, šįkart nesiruošiu dar kartą priminti vykusių dalykinio pobūdžio diskusijų bendraminčių rate, o atkreipsiu dėmesį tik į tą formalią aplinkybę, kad, stodamas kultūrininkų pusėje, prezidentas atrado parankiausią savo įvaizdžio formavimui terpę, kur, be visa ko kito, antai jautėsi taip natūraliai ir laisvai kaip žuvis vandenyje. Jeigu norite, prezidentas žiūrėjosi kaip kultūros gynėjas be jokio pritempimo ir perspaudimų, taip užtikrintai, tarsi pagaliau būtų atradęs savo vietą po saule, prezidentas kultūros fone atrodė didelis ir gražus (šįkart be ironijos). Todėl kyla klausimas – kokio velnio prezidentas leidžiasi vedžiojamas už nosies buvusiųjų KGB nomenklatūroje žmonių, tebekliedinčių apie slaptųjų tarnybų teisių praplėtimą, kai visi laimėtų nepalyginamai daugiau tuo atveju, jeigu G.Nausėda leistųsi būti vedamas savosios prigimties?
Nežiūrint įgyto išsilavinimo ir užtrukusios tarnystės bankuose, G.Nausėda visų pirma yra humanitaras pagal savo natūrą ir pasaulėjautą, nekalbant kol kas apie pasaulėžiūrą. Kad ir kaip ten būtų iš tiesų, G. Nausėda yra neabejotinai didžiausio potencialo humanitaras iš visų Kovo 11-osios Lietuvos prezidentų. Kitas dalykas, kad mūsų technokratiškai nusususioje visuomenėje prezidentui identifikuotis su humanitaro pašaukimu tarsi ir netinka, nenuslėpti, visur prasikišantys humanitariniai refleksai gali teikti pagrindą tokį prezidentą pavadinti silpnu arba labai silpnu.
Ar Humanitaras yra silpnojo pozicija, o humanistika – kapituliacijos pasirinkimas? Kažin kažin…
O gal pats G. Nausėda savo humanitarinės vaizduotės savipakankumą supranta kaip gėdingą kompleksą, kurį neva būtų galima nuslėpti pritariant kažkieno užmačioms stipriai praplėsti slaptųjų tarnybų įgaliojimus, drauge nenumatant jokios tokių tarnybų kontrolės ir priežiūros? Priminsiu kitą atvejį, kai JAV prezidentas Klintonas pavyzdingai gynė valstybės interesus, nežiūrint to, kad mėgo groti saksofonu ir labai nemėgo vyrukų iš ČŽV ar panašių struktūrų. Tarkime, jautri saksofonisto klausa jam leido girdėti tai, kaip po tokia slaptumo skraiste užsiveisia ir krebždėdamos pradeda dygti nešvarų niežulį keliančios grybelio plantacijos.
Šiame prezidento G. Nausėdos susitikime su kultūros bendruomene buvo daug geros valios gestų ir gražaus nusiteikimo pavyzdžių, drauge labai norėtųsi, kad kitą kartą pokalbiai įgytų labiau konceptualų pobūdį.
Kaip atrodo bent man, prezidentas pasitarnautų pilietinės visuomenė plėtrai, jeigu paragintų menininkus labiau aktyviai dalyvauti diskusijose dėl viešųjų reikalų, nebijant priešpriešos su politine valdžia. Neretai menininko žodis apie politiką ir politikus būna turiningesnis nei politologų papostringavimai.
Pandemijos metu būtų laikas pagalvoti ir apie tai, kodėl Lietuvoje staigiai sunyko žodžio menas, beveik iki nulio išsikvėpė poezija, pradingo iš horizontų kažkada garsėjęs savo nesibaigiančiais ieškojimais lietuviškasis romanas?
Lietuvoje ne mažiau nei blusų šuns kailyje yra pasaulinio garso teatro režisierių (pradedame juos eksportuoti į užsienio šalis, panašiai kaip Brazilija pasaulį aprūpina savo futbolininkais), šalies vardą pasaulyje garsina muzikantai, dirigentai, dailininkai, o iš tūkstančio poetų kraštu vadintos mūsų šalies ant lauko pliko nieko neliko, pradingus poetinio įkvėpimo ir prozos monumentalumo didybei. Kodėl? Kaip atrodo bent man, taip atsitiko, regis, visų pirma dėl to, kad mūsų žodžio meistrystės virtuozai į pasaulinį lygį pabandė prasiveržti labiausiai nešvankiu konjunktūriniu būdu, šmeiždami savo tautą ir jos didvyrius, bandydami prisiderinti prie Holokausto industrijos madų ir išaugusio poreikio. O prostitucija savaime nėra joks menas, greičiau – tai verslas.
Sunku būtų tuo patikėti dar prieš dešimtmetį, tačiau šiandien labiausiai antilietuviška dvasia klesti tarp jaunųjų, o taip pat ir pasenėjusių lietuviškos dirvos vadinamųjų žodžio menininkų.
(Bus daugiau)
2020.05.25; 17:00
