Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Ivaškevičiumi priešakyje (VII)


Meilės alėja. Palanga. Slaptai.lt nuotr.

–  Kam tu man išvis toks esi reikalingas, – sako savo vyrui žmona, gaunanti trigubai didesnį atlyginimą nei sutuoktinis.

 – O kas nupjaus žolę aplink tavo darželį, a? Žiūrėk, kaip visame pasaulyje suvešėjo piktžolės, – gailiai atšauna anas.

 Nepasiginčysi, argumentas iš pasalų!

                                                                   X

Savo ruožtu žmona patyliukais galvoja, kad toks, atitekęs jai, vyras galiausiai praverčia ne tik lauko darbuose, bet ir namuose: savo stipriomis rankomis lengvai atidaro šprotų konservų dėžutę, vos pasistiebęs, be vargo įsuka elektros lemputę į palubės sietyną… Tikras eržilas!

                                                                     X

Vyras prisipažįsta meilėje savo žmonai kaskart, nieko nelaukdamas, kartais net eilėmis, kai tik išgeria, taigi beveik kiekvieną dieną.

Ta pati žmona kovoja prieš alkoholį nuo neatmenamų laikų ir ne mažiau aršiai nei Veryga ar pats Karbauskis.

Tikriausiai bus kilusi iš mažažemių valstiečių, ne kitaip.

Kad ir kaip žiūrėtume, tai vienpusės arba iki galo nesubalansuotos meilės pavyzdys!

                                                                     X

Kai susipyksta ir užstoja ilgi tyliadieniai, žmona ir vyras dienų dienomis nesikalba apie Ivaškevičių!

                                                                     X

Žmona ir vyras vėl sužydėjo, kai prasidėjo meilė po meilės, kai užstojo savotiškos postmeilės epocha.

                                                                     X

                                                debesis tai keistai susigūžęs

                                                ar balta bet nuodinga angis

                                                nors jau pažeme viesulas ūžė

                                                 neapreikštas dar buvo namų vaizdinys

 

                                                 neapreikštas vabzdys o ne žiogas

                                                 vėl pradingo kažkur pro akis

                                                  nors nurauna kaskart ten stogą

                                                  vėl uždaro kažkas duris

 

                                                  debesis tai keistai susigūžęs

                                                  ar balta bet nuodinga angis

                                                  supas medžio šaka nulūžus

                                                  užsidenk mylimoji akis

(Bus daugiau)

2020.08.12; 13:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.