Sausio 10 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) didžiojoje salėje įvyko LR prezidento rinkimų debatai su pretendentais laimėti šias labiausiai prestižinių rinkimų mūsų padangėje lenktynes. Į renginį atvyko visi šeši pasiskelbę dėl kandidatavimo į pretendentus: Ingrida Šimonytė, Aušra Maldeikienė, Gitanas Nausėda, Arvydas Juozaitis, Naglis Puteikis, Petras Auštrevičius.
Kaip buvo iš anksto koketiškai skelbiama, renginį organizavo universiteto studentų Akademinis politologų klubas. Skamba iš tiesų gražiai, tokio renginio iniciatoriais pavadinant studentus, tačiau net ir gražiausias melas neprideda garbės tikriesiems organizatoriams, nusprendusiems prisidengti studentų vardu. Debatams su kandidatais į pretendentus vidaus politikos klausimais moderavo Alfa. lt žurnalistas Paulius Gritėnas (debatus tiesiogiai transliavo Alfa.lt portalas), jam talkino universiteto profesorius Lauras Bielinis. L. Bieliniui buvo keliama nedėkinga užduotis įvertinti rinkimų kandidatų atsakymus į pateiktus klausimus, tarsi ir čia galiotų egzamino pas griežtą profesorių santykio modelis, tačiau padėtį gelbėjo šio profesoriau subtilumas, taktas ir išmintis.
Neplanavau apsilankyti šiame renginyje, nors viena ausimi apie organizuojamą forumą buvau girdėjęs. Nesiruošiau niekur vykti iš namų, kur jau keletą dienų buvau savotiškai įkalintas prisikabinusio viruso su bronchito komplikacijoms, tačiau paskambino redaktorius, kuriam atvykti į Kauną iš Vilniaus paskutinę minutę sutrukdė kažkokie reikalai, o aš telefoninio pokalbio metu kažkaip nepastebimai pasižadėjau sudalyvauti minėtame susitikime, tarsi užmiršęs savo negalavimus. Apie prisikabinusią peršalimo su komplikacijomis ligą čia kalbėjau neatsitiktinai, nes iš anksto noriu perspėti, kad mano įspūdžiai apie renginį, išklausius pretendentų litanijas, persipynė su baisios slogos ir bronchito altualizuotos pasąmonės srautu kaip savotišku lydimuoju reiškiniu.
Į renginį netikėtai susirinko didelė žmonių minia, salėje, kaip sakoma, nebuvo vietos obuoliui nukristi, žmonės sėdėjo net ant laiptų, stoviniavo praėjimuose. Būtent toks žmonių gausumas ir rengėjų parodyta panieka publikai, tikriausiai visados išliks pats ryškiausiai, kitų įvykių nenustelbiamas įspūdis iš šio renginio. Dar prieš debatų pradžią P. Gritėnas pranešė, kad susirinkę salėje žmonės neturės teisės savo iniciatyva užduoti klausimų pretendentams, esą visi klausimai jau yra parengti, juos perskaitys pats žurnalistas ir keli atrinkti studentai iš Akademinio politologų klubo. Kyla klausimas – kokių velnių čia mums reikėjo rinktis, sunkiai temti savo kanopas, jeigu salei yra atimta teisė dalyvauti debatuose? Žinoma, klausimų iš salės gali būti visokių, net labai neadekvačių, tačiau „nesušukuoti“ klausimai iš susirinkusių pabendrauti su pretendentais užimti prezidento postą žmonių turėtų būti tokių renginių druska.
Vietoj to šįkart turėjome apdorotus, iš anksto nuspėjamus, nykiai kaip plastmasės barškėjimas nuaidinčius klausimus. Kaip atrodo, tokiu atveju pigiau būtų atsėję, jeigu salėje būtų sėdėję sunešti manekenai, nes gyvi žmonės, atėję į renginį, prineša gatvės purvo, nedidelė paslaptis, apdergia tualetus, priverčia iki vėlumo dirbti rūbines ir t.t. Turėkime galvoje dar ir tai, kad šių eilučių autorius savo čiaudėjimais ir užsikosėjimais ten plačiai pasėjo virusą. O gal kažkas galvoja, kad miestiečiams didelė pramoga yra pamatyti pretendentus gyvai, tarsi jie būtų kažkokie neregėti marsiečiai?..
Kaip atrodo, tokią didelių spaudos konferencijų ir politikų debatų stilistiką, kai susirikusiai į salę publikai geriausiu atveju skiriamas tik nebylių statistų vaidmuo, Lietuvoje jau seniai išpopuliarino garsusis Edmundas Jakilaitis. Kas be ko, žurnalistui yra patogiau organizuoti tokius debatus, užblokuojant salės dalyvavimą, draudžiant net labiausiai nekaltas „žmonių iš liaudies“ reakcijas. Žurnalistui tai yra pats paprasčiausias būdas pasidėti sau pliusą, tačiau tokie apsidraudėlio refleksai prie demokratijos kultūros puoselėjimo tikrai neprisideda.
Dėl įvardintų aplinkybių reportažas iš įvykio vietos bus truputį kitoks nei įprasta, t. y. toliau savo pranešime nesiruošiu perpasakoti pretendentų kalbų, o tik susakysiu klausimus debatų dalyviams, kurie nenuskambėjo minėtame susitikime, bet gali būti įgarsinti įsivaizduojamoje perspektyvoje.
G. Nausėdos visų pirma norėčiau paklausti – ar anas šiandien, naujoje savo gyvenimo atkarpoje tebesilaiko anksčiau ne kartą išsakytos tezės, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, o tik po to ateis laikas pakalbėti apie tai, kaip tą pyragą reikėtų teisingiau padalyti. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia socialinio teisingumo metafora truputėlį tvirkina žmonių vaizduotę ir suteikia priedangą viršijančiam trupučiuką populiacijos mulkinimui. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, ne ekonomistui, tokiame posakyje apie kepamą pyragą slypi visa bananų respublikos politinės ekonomikos išmintis, mažai deranti su europietiško pavyzdžio socialinio teisingumo praktika. Dar kitaip tariant, kai kepamo pyrago vaizdinys yra forsuojamas siekiant pagrįsti nukėlimo „po to“ praktiką, labai tikėtina, kad mums pavyks išsikepti tik svilėsių krūvą.
Jeigu būčiau turėjęs progą, būčiau paprašęs I. Šimonytės detaliau paaiškinti anosios anksčiau pavėjui paleistus žodžius apie vaikus, patikslinti savo pasisakymą, kuris neduoda ramybės bent man iki šiolei. Andai paprašyta išsakyti savo požiūrį į vaikų teisių gynimo tarnybą lydimus skandalus, ši žavinga moteris pareiškė, kad yra daug svarbesnių klausimų nei vaikai ir agurkai. Net žagtelėjau tai perskaitęs, kaip mums reikėtų tokius retorikos posūkius suprasti, ar būtent taip, kad vaikų klausimas yra lygiai toks pat menkavertis kaip ir agurkai, ar galbūt tokiame sulyginime glūdi tik psichoanalizės virtuozui įkandama užuomina. Jeigu leisite turėti savo nuomonę, vaikų gerovės ir jų interesų apsaugos klausimas šiandien yra pats svarbiausias mūsų gyvenimo klausimas. Teisus yra tas išmintingas žmogus, kurie pirmasis iš mūsų pastebėjo, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja per visas okupacijas buvo išsaugota ne kur kitur, o lietuviškose šeimose, čia ji ruseno neužgesdama net labiausiai nepalankiomis sąlygomis. Savo ruožtu šiandien mums bando įpiršti nuomonę, kad lietuvių šeimose vaikai yra ne tik mušami, žalojami, bet ir masiškai prievartaujami, kai neva tik dėl Stokholmo sindromo, t. y. nesveiko vaikų prisirišimo prie savo kankintojų pabaisų tėvų, mes dar nežinome tikrosios dalykų padėties.
Na, prisipažinsiu, kad mano favoritas yra I. Šimonytė, jai labiau nei kitiems linkėčiau sėkmės. Tačiau suprantu ir tai, kad simpatiškajai ekonomistei nepavyks išlįsti iš šešėlio, jeigu ji neatsisakys pomėgio kalbėti išdėvėtais štampais, atrajos bendrąsias nuomones, pasidrovės byloti savo balsu. Kai kurie I. Šimonytės konkurentai štampus varto ir banalybes suoks su dar didesniu įkvėpimu, taigi šioje sferoje nepasivaržysi.
Kad ir kaip žiūrėtum, labiausiai intriguojantys intelektinio turiningumo požiūriu šiame susitikime buvo A. Maldeikienės atsakymai. Ši arogantiška moteris yra pajėgi pasakyti ir stipresnį žodelį, mėgsta pašiepti savo oponentus. Kas galėtų užmiršti tai, kaip ji sutaršė buvusio premjero disertaciją, nepaliko akmens ant akmens. Tą kartą platesnis skaitytojų ratas sužinojo ir tai, kad pačios A. Maldeikienės disertacinis darbas anais laikais buvo prašytas tema „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“. Jūs net nežinote, kaip man knieti sužinoti – koks tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis yr? Dėsnius galima nusakyti labai lakoniškai, kartais net užrašant kraštutinai sutrauktą formulę, ar ne? Taigi aš noriu sužinoti pagrindinio socialistinės ekonomikos dėsnio formulę su ne mažesniu nekantrumu nei būdamas paauglys svajojau kada nors išmanyti viską apie sijonuotos būtybės paslėpsnius.
Tikriausiai Lietuvoje nėra didesnio populisto už N. Puteikį, tačiau tai be visa ko kito reiškia, kad dabar paminėjau politiko su žmogaus veidu pavardę. N. Puteikio būčiau paklausęs: ar turiu teisę po renginio pakelti alaus bokalą į jo sveikatą?
A. Juozaičio kalbėjimo maniera, dėliojamų žodžių semantika taip ryškiai skyrėsi nuo kitų debatų dalyvių, pasiskelbusių kandidatais prezidento rinkimuose, kad vienu metu atrodė, jog gyvasis nusileido į mirusiųjų pasaulį. Kita vertus, knietėjo išgirsti paliudijimą, kad bėgant metams A. Juozaitis neišsižadėjo kadaise išsakytos pozicijos, kad žmogus yra aukščiau už valstybę. Ypač svarbu, kad andai taip kalbėjo žmogus, kuris visados drauge kelia tautinių vertybių puoselėjimo užduotį. Kartais pasitaiko, kad tautininkais besivadinantys politikai ir visuomenės veikėjai tautą iš esmės supranta kaip dresuojamą gyvulį, sau skirdami piemens, ganytojo ar varovo vaidmenį. Formuluotė „žmogus yra aukščiau už valstybę“ yra ją išpažįstančiojo garantija, kad žmogus nebus panaudojamas kaip statybinė medžiaga neva aukštesnių tikslų įgyvendinimui.
A. Juozaitis ilgai tūnojo šešėlyje, taigi dabar jau tikriausiai nesuspės įšokti į nueinantį traukinį. Tačiau po kelių metų šis filosofas ir rašytojas, Sąjūdžio pirmeivis iš tiesų gali tapti labiausiai perspektyviu kandidatu.
P. Auštrevičiui jokio klausimo nekeliu, – ir taip viskas aišku.
2019.01.13; 16:04
