Apie lietuvių kalbos viešąją raišką pasakoja kalbininkas Pranas KNIŪKŠTA. Tai – Liudviko GIEDRAIČIO interviu.
Prieš keletą dienų radijo žinios pranešė, kad Lietuvos Vyriausybė „svarstys galimybę” Lietuvos Respublikos dokumentuose vardus ir pavardes rašyti ir nelietuviškais rašmenimis. Ką tai reiškia?
Pradėkime nuo pradžių. 1990 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo klausimas, kaip lietuviškuose pasuose rašyti pavardes ir vardus. Kalbos komisijai (tada joje dirbau ir aš) buvo pavesta pateikti pasiūlymus. Parengėm juos, ir Aukščiausioji Taryba 1991 metų sausyje priėmė nutarimą, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės turi būti rašomos lietuviškais rašmenimis. Taip turi būti rašomi ir nelietuvių tautybės Lietuvos piliečių vardai ir pavardės.
Šis nutarimas nepatiko Vilniaus krašto lenkams, jie ėmė siekti, kad jų pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase būtų rašomos lenkiškais rašmenimis. Byla pateko į Konstitucinį Teismą. Konstitucinis Teismas 1999 metais patvirtino, kad 1991 metų nutarimas atitinka Konstituciją: Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės turi būti rašomi valstybine kalba, lietuviškais rašmenimis. Bet lenkai visus dvidešimt metų – nenurimsta. Kai tik koks mūsų prezidentas ar premjeras nuvažiuoja j Lenkiją, visada iš jų reikalauja šitą nuostatą pakeisti, kaip lenkai nori. Prezidentas ar premjeras pažada, bet grįžęs į Lietuvą pažado tesėti negali, nes Konstitucija neleidžia.
Buvo parengti net keli nauji vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos valstybės dokumentuose projektai: 2000, 2005, 2007 m. Seime jie vis nepriimami, nes prieštarauja Konstitucijai. Bet lenkai vis tiek reikalauja savo. Pernai Seimas vėl kreipėsi į KT, kad jis papildomai išaiškintų Konstitucijos nuostatą tuo klausimu. Išaiškinimas buvo toks pat. Dabar pateiktas naujausias (2009 m.) įstatymo projektas, kurį Vyriausybė teikia Seimui, bet šis projektas irgi prieštarauja Konstitucijai ir KT išaiškinimui. KT sprendimai yra privalomi visiems, taip pat ir Vyriausybei, tad nesuprantama, kaip ji gali rengti ir siūlyti tokį įstatymo projektą. Dabar jį norima „prastumti” pasitelkus naują nuostatą, esą vardas nėra kalbos dalykas. O tai yra gryna nesąmonė. Vien faktas, kad reikalaujama rašyti viena ar kita kalba, liudija, jog tai kalbos dalykas.
Lenkams tai ir kalbos, ir tautos dalykas, o mums štai jau nebe…
Visiems tai kalbos dalykas. Asmenvardžiai yra tikriniai daiktavardžiai. Jie taip pat kalbos dalykas. Priešingas aiškinimas neatitinka jokių logikos taisyklių.
Kas tų naujų aiškinimų autorius? Daug nepalankių žodžių pasigirsta apie dabartiną Lietuvių kalbos komisiją…
1991 metais Aukščiausiosios tarybos nutarimo projektas buvo parengtas būtent Kalbos komisijos. Per du dešimtmečius jos sudėtis ir vadovas keitėsi keletą kartų, lenkų užmačias pavykdavo sustabdyti ir todėl, kad Kalbos komisija nepritarė joms. O dabartinė, vadovaujama Irenos Smetonienės, pritaria šitokiems Vyriausybės siūlymams. Matyt, tuo remdamasis premjeras Andrius Kubilius paskelbė, kad, kalbininkų nuomone, asmenvardžiai nėra kalbos reikalas. Kurie kalbininkai šitaip skelbė, man neaišku. Naujojo įstatymo preambulėje rašoma, kad „asmenvardis yra unikalus asmens tapatybės žymuo”, kad „asmenvardžiai nereiškia sąvokų ir neturi leksinės reikšmės”. Taip, tai yra asmens žymuo, bet ne „unikalus”, nes tą patį vardą ir pavardę gali turėti daug žmonių, be to, vardą ir pavardę žmogus gali keisti. Asmenvardis – ir kalbos, ir teisės dalykas. Vardas ir pavardė įforminami kalbos būdu, kalbine išraiška, o tai ir yra būtent kalbos dalykas.
Lenkai neapsiriboja vien reikalavimu vardus ir pavardes rašyti lenkiškai, jie nori ir viešuosius užrašus, ir vietovardžius taip rašyti.
Vilniaus krašte lenkų kalba tokiu būdu būtų pripažinta vietine, kitaip sakant, antrąja valstybine kalba. Seka aiški: pradėsime lenkiškai rašyti pavardes, vietovardžius, dokumentus, Vilniaus kraštas pasidarys nebe Lietuva, o atskira provincija. Po kurio laiko norės siekti atsiskirti, kaip Kosovas nuo Serbijos ar Pietų Osetija nuo Gruzijos…
Siekimas akivaizdus…
Lenkų projektuojamą Vilniaus krašto likimą nesunku perprasti. Bet kaip lietuviai, to nesuvokdami, pasiduoda ir traukiasi – šito aš negaliu suprasti.
Prieš pusmetį pavardžių rašymas aptarinėtas Lietuvos rašytojų sąjungos salytėje. Literatūros žmonės vienu balsu nepritarė įsigalinčiai nuostatai juos rašyti neiietuviškai. Pasak Justino Marcinkevičiaus, Atgimimo laikais, kai buvo priimamas Valstybinės kalbos įstatymas, tikėtasi, kad lietuvių kalba bus apginta. O štai vėl nauji iššūkiai. Savoje nepriklausomoje valstybėje! Vyravo apgailestavimo, bet ir pasidavimo nuotaika. Kai viena moteriškė perskaitė Z. Zinkevičiaus ir V. Ambrazo pasirašytą laiškelį, esą jie remia tarpukario Lietuvoje Antano Salio pagrįstą nuostatą nelietuviškus asmenvardžius rašyti originalo kalbos rašmenimis – visi svarstymai bemat ir subliūško… 0 kaip rašyta prieškariu?
Reikia skirti svetimvardžių rašymą spaudos leidiniuose nuo vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose. Minimajame susirinkime buvo kalbama apie spaudą. Prieškariu buvo rašoma visaip. Sakykim, Šapokos istorijoje pavardės lietuvintos. Bet dabar tie, kurie nori rašyti vien originalo forma, Šapokos neprisimena, o mini „Lietuvos aido” laikraštį ir Salj.
1997 metais Kalbos komisija buvo priėmus nutarimą šiuo klausimu. Po ilgų svarstymų ir ginčų priimtas diplomatiškas nutarimas. Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose, atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą, adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą. Mokslinėje literatūroje, reiklaminiuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos. Labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Toks buvo kompromisinis nutarimas…
Mokslinėje, specialiojoje literatūroje, enciklopedijose originali forma yra pateisinama, informatyvesnė, bet grožinėje literatūroje, laikraščiuose viskas turėtų būti rašoma lietuviškais rašmenimis. Juk žmonės net nemoka tų originalių pavardžių perskaityti. Manau, geras kompromisinis variantas, kurio laikosi, pavyzdžiui, „Respublika” – pavardės rašomos lietuviškai, pagal skambėsį, o skliausteliuose pateikiama ir originali forma. Tai geriausia išeitis: žmogus skaito lietuviškai, o kam reikia, sužino ir originalią. Bet dabar net labai įsigalėjusios lietuviškos formos Šopenas, Šekspyras, spaudoje pakeičiamos Chopinas, Shakespeareas ar Chopin, Shakespeare…
Kodėl lietuviškąją dalį reikia nustumti, paliekant mūsų žmones tarsi aklus ir kurčius, kodėl mums vis reikia nesąmonių…
Tokio rašymo šalininkų užsispyrimas yra nesuprantamas ir nepateisinamas. Pasak Vinco Urbučio, tai lietuvių kalbos išdavystė. Manau, mes jau nepasieksime, kad svetimvardžius visi lietuvintų, nors ir kaip malonu būtų šitokius asmenvardžius skaityti. „Lietuvos rytas” rašo originalias formas – ir niekas jiems negali nurodyti rašyti kitaip. Jiems taip patogiau: suranda kita kalba parašytą pavardę, ją perrašo, ir tiek. Kas kaip perskaitė, jiems, matyt, nesvarbu… Jei spaudoje nebūtų tos maišalynės – ir kitur būtų lengviau tvarkytis. Tačiau kalbos vartojimo dalykų neoficialiojoje srityje jstatymai nereglamentuoja.
Betgi” didieji laikraščiai turi įtaką visai tautai!
Tuo klausimu galiu pasakyti tiek: dabar taip yra.
Gal todėl jau ir Vilnius, vertinant pagal reklaminius viešuosius užrašus, nelabai beaišku – Lietuvos ar ne Lietuvos sostinė. Kas mus verčia taip nulietuvintl save…
Po nepriklausomybės paskelbimo, kai ėmė kurtis akcinės bendrovės, kitokios įmonės, reikėjo sunorminti jų pavadinimus. Kalbos komisija 1992-aisiais priėmė nutarimą dėl firmų vardų. Buvau vienas to nutarimo rengėjų. Nustatytos taisyklės reikalavo, kad firmų ir organizacijų pavadinimai būtų lietuviški, parašyti valstybine kalba. Tačiau daugėjo užsienietiškų firmų su savo juridiškai įteisintais pavadinimais. Firma visose valstybėse vadinama vienodai. Žymens, vadinamo prekės ženklu, negalime pakeisti. Ieškojome išeities, reikalavome, kad prie jo būtų lietuviški paaiškinamieji žodžiai. Pavyzdžiui, prieš nelietuvišką pavadinimą „Parex” pridedame žodį bankas, ir tas nekintamas pavadinimas, galima sakyti, tampa lietuviškas. Kai užrašomas vien pavadinimas be lietuviško paaiškinamojo žodžio, lietuvių kalba visai išnyksta. O blogiausia, kad ir Lietuvos asmenys savo įkurtos įmonės pavadinimą sugalvoja nelietuvišką. Štai konkretus pavyzdys: Šarūnas Marčiulionis pasistatė prabangų įmonės pastatą Konstitucijos gatvėje. Pavadinimą milžiniškom raidėm išrietė FORUM PALACE. Ir nepajėgiama to savavališko nelietuviško užrašo nukabinti…
Iš kokios gi dvasios visa tai! Atgimimo metais atrodė – priglusim visi prie savo lietuvybės, gerbsim, puoselėsim, neleisim piktavaliams išstumti.
Nemoku paaiškinti. Lemia biznis ir pinigai. Kita vertus, trūksta lietuviškos sąmonės ir lietuviškos kultūros. Pasiklausykit dainų per Lietuvos televiziją – retai beišgirsi lietuvišką. Net Dainų dainelėje pradedama dainuoti nelietuviškai. Seniau lietuvių kalba, lietuvių kultūra buvo lyg gynimasis nuo okupantų, nuo surusėjimo, o dabar visi nori į Europą, nori būti europiečiai, nebejaučia pavojaus.
Mūsiškiai vadovai, girdim, mėgsta pasigirti, esą turim valstybę, įstatymus, valdžią. Jiems tai tarsi savaime aiški sąlyga Lietuvos, lietuviškumo išlikimui, tad, matyt, negali, o gal ir nenori matyti, kaip daug kas slysta iš po kojų. Ir nėra potroškio tvirtai, oriai apginti savastį, išlikti savimi, tvirtėti. Negi taip jau sugniuždyti esame tarybinių laikų?
Tarybiniais laikais tvirčiau laikėmės, gynėmės. Niekas kaip šiandien nepasiduodavom, – kovodavom, rūpindavomės, suvokėm, kad to mums reikia. Tada nebuvo vien rusiškų iškabų, greta jų visada ir lietuviška. Dabar gausu jau vien angliškų, be lietuviško žodžio.
Betgi lenkams ir iki šiol atkakliai reikia savo lenkiškumo…
Savivokos prasme Lietuvos lenkams, manau, dabar yra panašiai, kas mums buvo tarybiniais metais. Mes tada jautėmės, kad esame gožiami, rusų kalba buvo atkakliai peršama viešajai vartosenai. Lietuvos lenkai, matyt, norėtų, kad Vilniaus krašte būtų tokia padėtis kaip Pilsudskio laikais. Jiems visada sava kultūra atrodė aukštesnė už mūsų, o dabar jaučiasi tarsi atsidūrę „antroje vietoje”. Todėl jie aktyvūs. Pakursto ir Lenkija.
Neseniai buvau Buivydžiuose: lenkiškos mokyklos – du didžiuliai pastatai, senesnis ir naujas, lietuviškos – nėra, norintys mokytis savo kalba lietuviukai turi kambarį vaikų darželyje, lietuviškai su tavimi, žmogau, niekas (išskyrus parduotuvėje pardavėją) nekalba, nors, matau, kartais supranta, bet atkakliai nekalba. Suradau vieną lietuvių šeimą – bijo, vengia su manimi, nepažįstamu, šnekėti, prašyte prašo, jei esu žurnalistas, kad neminėčiau jų pavardės… Visa tai – Lietuvoj.
Lietuvoje – savivalda. Valdžia ten vietos lenkų rankose ir jie daro, ką nori. Pietryčių Lietuva lenkinama ir toliau. Šalčininkų kraštą gerai pažįstu. Prieš penketą dešimtmečių penkerius metus dirbau Dieveniškių mokykloje. Tada tas Lietuvos „apendicitas” buvo labiau lietuviškas negu lenkiškas, daugelis kaimų buvo lietuviški, o dabar nuvažiavęs matau – lietuvybė nyksta. Tas kraštas sparčiai lenkėja. Po Atgimimo lietuvybė buvo prilaikoma apskričių administracijų, galėjusių bent steigti ten lietuviškas mokyklas, remti jas. Dabar, kai apskritys bus panaikintos, lietuviams bus dar blogiau. Prarandamas mums šitas kraštas.
Kodėl mūsų sąmonėje lyg ir nėra istorinės atminties, kad Vilniaus kraštas – būtent etninių lietuvių žemė, kad lietuviai čia nutautinti, turime moralinę teisę ir istorinę misiją stengtis susigrąžinti tuos žmones. Kai Z. Zinkevičius buvo švietimo ministras, šitai gerai suvokta: steigtos, remtos lietuviškos mokyklos, bet dabar – viskas atslūgę. Vilniaus universitete konferencijoje apie lietuvių tapatybę vienas pranešėjas tarp kitko pasakė, kad Vilniaus krašte buvę „tuteišai” per nepriklausomybės laikus jau virto lenkais. Kaip Jūs, kalbininkas, tai vertinate?
Nelygu, kaip mes suprasime tautybę. Pagal kilmę jie – lietuviai, Viiniaus krašte etninių lenkų labai mažai. O pagal tai, kaip pats žmogus save vadina, – jam to neuždrausi. Kadangi lenkų veikėjai skelbia: būkime lenkai! vieningai laikykimės! – žmonės lenkais ir užsirašo. Tarybiniais laikais nebuvo taip daug užsirašiusių lenkais. Daugelis, nors ir vadindavo save taip, bet lenkiškai nemokėjo. Daug kas laikė save gudais, vaikus leido į rusiškas mokyklas.
Štai ir vėl tas pats: kažkas juda, kruta, veikia, sugeba, turi teisę plėsti savo įtaką, o mes ir vėl – prarandame.
Ko patys nenorėsim, to ir neturėsim. Net nuo tų nelietuviškai rašomų pavardžių, nelietuviškų miestų vardų – jei patys nesieksime, niekas, nei valdžia, nei valstybė mūsų neapgins. Šiomis dienomis mums rūpi, kad valstybinė kalba būtų išlaikyta visuose Lietuvos Respublikos dokumentuose. Galima tai padaryti. Einame į Seimą įrodyti, įtikinti, kad to žalingo Lietuvai įstatymo neprimtų. Dvidešimt metų puolimą šioje srityje mes šiaip taip atlaikėme. Manau, ir tai – šioks toks laimėjimas.
Bet tie „mes” – tik sauja žmonių.
Visur tik sauja veikia, visur veikia – tik sauja…
Prieš keletą dienų radijo žinios pranešė, kad lenkai renka europarlamentarų parašus, jog būtų imtasi sankcijų prieš Lietuva, kuri diskriminuoja savo mažumas, nepaiso jų teisių.
Kai Seimas kovo viduryje grąžino Vyriausybei jos parengto jstatymo dėl pavardžių rašymo dokumentuose projektą, „Kurjer wilenski” pasipiktino: „Kubilius, norėdamas išlikti prie lovio, nebegina lenkų, pasiduoda Seimui” ir pagrasė: jei šitaip, kai Europos parlamente bus svarstoma pagalba Lietuvai, lenkai pasisakys, kad ji finansinės paramos negautų … Spaudimo pavyzdžių galima pateikti ir iš ankstesnių laikų. Aukščiausiosios Tarybos nutarime (1991 m.) buvo parašyta, kad vardai ir pavardės dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą. Reikėjo parengti konkrečias išsamesnes taisykles (nuostatus). Kalbos komisija 1997-aisiais jas parengė, pritarė ir Vyriausybė, reikėjo Seime įteisinti įstatymu. Bet Seimas nežinia kodėl šito vis nedarė. Buvo neaišku – kodėl? Iš spaudos sužinojome, kad dėl šitų nuostatų Lietuvai notą įteikė Lenkijos užsienio reikalų ministerija. Štai – ištrauka iš „Respublikos”: „Lietuvos URM gavo Lenkijos ambasados notą, kurioje „atkreipiamas dėmesys” į vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose nuostatų projektą”. Ir toliau: „Ž. Jackūnas (tai tuometinis Švietimo komiteto pirmininkas) teigė manąs, jog vardų ir pavardžių rašymo nuostatų projektas Seime nebus priimtas tol, kol Lietuvos ir Lenkijos atstovai išspręs nesutarimus”
Taigi – pavardžių rašymą Lietuvoje turime derinti su kitomis valstybėmis.
Dabartiniame vyriausybės pateiktame įstatymo projekte užsimenama, kad 1938 metų pavardžių įstatymas buvo numatęs galimybę nelietuvių pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis.
Atrado! Pusė sakinio ten apie tai tebuvo. O istorija tokia: 1938 metais Lietuva gavo Lenkijos ultimatumą užmegzti diplomatinius santykius Lenkijai grasinant karu, Lietuva turėjo atsisakyti šūkio „Mes be Vilniaus nenurimsim”, leidinio „Mūsų Vilnius”, Vilniuje, kaip Lenkijos mieste, buvo įsteigtas Lietuvos konsulatas… Grėsė ir Klaipėdos krašto okupacija. Vokiečiai ten reikalavo jų pavardes rašyti vokiškais rašmenimis. Lenkams ir Klaipėdos vokiečiams spaudžiant prieškariu į įstatymą įrašytą sakinį dabar mūsų valdžia pasičiumpa savo veiksmams pateisinti!
Liūdnai pakrypo ta mūsų Šneka. Ar galima būtų surasti žodžių optimizmui?
Be abejo. Turime savo valstybę, kalbą, turime Vilnių… Nemanau, kad dviejų rajonų lenkai nulems mūsų ateitį.
Betgi visa mūsų, baltų, lietuvių, tūkstantmečio istorija – žingsnis po žingsnelio – į siaurėjimą… Štai jau sūnus, duktė pradėjo gudiškai, lenkiškai, vokiškai, rusiškai šnekėti, štai kaimynas jau nesisveikina su manim lietuviškai, štai gretimas kaimas jau visai sugudėjo ar sulenkėjo… Smulkmena, bet metai bėga, netekčių, praradimų šešėlis slenka… Artėjant nepriklausomybės laikams – ko labiausiai tikėjotės, troškote?
Man, kalbininkui, skaudėjo dėl lietuvių kalbos niekinimo. Buvo atėję laikai, kai Vilniuje viešame susirinkime oficialus asmuo prieš šnekėdamas lietuviškai turėjo paklausti, ar yra tokių, kurie lietuviškai nesupranta. Užteko bent vieno, pasakiusio „nesuprantu”, ir lietuviškai nebegalėjai šnekėti. Kuo toliau, tuo didesnis mūsų kalbai grėsė pavojus. Po Atgimimo, kai spaudimo lietuvių kalbai nebeliko, man buvo didžiausias džiaugsmas. O dabar kitos kalbos vėl gožia lietuviškąją. Man dėl to liūdna.
Kartą per radiją keliems balsams pakaitomis bešnekant, girdžiu, vienas sako: po tūkstantmečio apie mus nė vienas nieko nežinos. Kaip vienas vyskupas Brunonas -pagonybės nunykimo, krikščionybės įsiviešpatavimo Lietuvoje pranašas dabar mums žinomas iš laikų prieš tūkstantmetį, taip pagalvojau, po tūkstantmečio liks mūsų vadinamojo Atgimimo metų vadovas, bet istorijos ironija – kaip Lietuvos nutautėjimo, lietuvybės nunykimo, spartaus ir savanoriško ištirpimo simbolis, žymuo, nors kovota visai ne už tai… Ar blogas iš manęs Nostradamas?
Tomas Venclova yra pasakęs: ko negaliu lemti, galiu tik patylėti. Taip ir aš: stengiuosi ten, kur galiu ką nuveikti. Man dabar rūpi rytoj eiti į Seimą ir aiškinti, kodėl mūsų minėtas įstatymo projektas prastas ir kaip jį reikia taisyti. Kas bus po dešimties metų – kiti šnekės. Prancūzijoje jau dabar prancūzas yra tas, kas Prancūzijos gyventojas, pilietis. Tautos nyksta. Galbūt ir lietuvio sąvoka bus suprantama kaip „Lietuvos gyventojas”. Nebus nė valstybių ribų, liksime tik europiečiai, ir viskas.
Gal tai objektyvu, gal taip ir bus. Bet į neviltį bloškia, atrodo, net pastanga patiems ne tvirtėti, o greičiau įsitrinti į tą katilą, suvienodėti, užsileisti svetimybėmis. Kodėl gi taip plinta, taip veržiasi į miestą tie nelietuviški užrašai?
Esu daug dirbęs su kalbos tvarkytoja Vilniaus savivaldybėje. Būna taip, kad liepiama nukabinti kokį neteisėtą užrašą, skiriama bauda, bet įmonė kreipiasi į teismą, pasisamdo advokatą, kuris įrodo, kad viskas padaryta pagal įstatymą. Būna, kad įstaiga sumoka ir baudą, bet užrašo nenuima. Taip ir nuiietuvėja Vilniaus gatvės. Kokia kam iš to nauda, ekonominė, prichologinė ar kitokia, man nesuprantama.
Tad išties akivaizdu, kad tautinės dvasios, pastangos į lietuviškumą – lyg ir nebėra.
Bendroji tendencija tokia. Daug yra apgailestaujančių dėl to, bet sunku ką pakeisti.
Koks piktavalis sugalvojo tą svetimą Maksimą, kodėl kažkam taip rūpėjo įsmeigti į mūsų sąmonę tą svetimą raudoną iksą. Kaip rakštį…
Tai įregistruota kaip prekės ženklas, ir tiek…
Jūs ir pensininko amžiaus sulaukęs bandote grumtis, nėr kada ilsėtis…
Kai kritikuodamas nelietuviškus užrašus prieš keletą metų paskelbiau straipsnį, vienas toks užrašus teisinantis kalbininkas, kalbintas „Lietuvos ryto”, pasakė: „Žmogus nori pasirodyti, kad dar gyvas”. Štai kaip įvertino. Pašiepė, bet ir tiesos pasakė: noriu būti gyvas ne tik kaip atskiras asmuo (juk tai visiems būdinga), ne mažiau noriu, kad gyvuotų ir lietuvių kalba.
„Liaudies kultūra”, 2010 metai, Nr. 2
2010.05.23
In the Spider’s Web of Possible Impossibilities On Public Expression of the Lithuanian Language – Linguist Pranas KNIŪKŠTA. Liudvikas GIEDRAITIS’ intervievv
Pranas KNIŪKŠTA and Liudvikas GIEDRAITIS talk about the fact that non – Lithuanian company and institution names have spread in the public Lithuanian space and aimost outnumber Lithuanian ones. They speculate on how to achieve wide and free use of Lithuanian, the statė language of Lithuania. They also discuss the bid of Lithuanian Poles, mosty living in the Vilnius Region, to strive for their sirnames, streets, and place names to be speltin Polish.
