Kęstutis Nastopka
GAUDEAMUS IGITUR …
Nebepamenu, kam kilo mintis pradėti leisti kurso žurnalą ir kas parinko jo pavadinimui pirmąją viduramžių studentų himno eilutę. 1959 m. pasirodė du rašomąja mašinėle atspausdinti žurnalo numeriai. Metrikoje pažymėta: „Leidžia trečio kurso lituanistai. Planavo ir perrašinėjo: Albertas R., Aldonas P., Aleksas G., Ipolitas L., Kęstutis N. ir Romas L.“ Vienintelį išlikusį žurnalo egzempliorių Ipolitas Ledas perdavė Universiteto bibliotekos rankraščių skyriui (F 263-1).
Žurnalo turinys atitinka pavadinimą. Planuotojai ir perrašinėtojai linksmai pasakoja apie kasdieninius kurso nuotykius, paskaitų lankymą ir nelankymą, seminarų diskusijas, visuomeninę veiklą, kūrybines ambicijas, besimezgančias meilės intrigas. Šmaikščia plunksna piešiami bendrakursių portretai:
„Turėjome laimės būti reto įvykio liudininkais: auditorijoje buvo pasirodžiusios tokios kilnios ir retos asmenybės kaip Vlada P. ir Aldona Ž. Jos išdidžiai apžvelgė auditoriją, kilniai šyptelėjo viena kitai ir atsitolino nuo kurso buvimo vietos.“
Arba:
„ – Audra, ar turi laiko?
– Taip ir ne.
– Kaip tai suprasti?
– Jeigu bus susirinkimas, tai ne, o jei nebus, tai taip.“
Žurnale paliudyta tuometinė kurso valdžios hierarchija. Kurse buvo dvi akademinės grupės – vyrų (su viena savaitės diena, skirta kariniam rengimui) ir moterų. Vyrų akademine disciplina griežtai rūpinosi seniūnas Vilius Baltrėnas, o vėliau Ipolitas Ledas, moterų – pirmame kurse – Marija Katiliūtė, nuo antrojo – gerokai liberalesnė seniūnė Evalda Strazdaitė. Už kurso visuomeninę veiklą buvo atsakinga komjaunimo organizacija. Iš žurnalo matyti jos ideologinės funkcijos. Kurso komjaunimo sekretorius (pirmus trejus metus juo buvau aš, vėliau mane pakeitė Aleksas Girdenis) spaudžia savo moksladraugius dalyvauti Spalio revoliucijos ir Gegužės Pirmosios demonstracijose, vykdo aukštesnės komjaunimo valdžios įpareigojimus. Pagal sovietinės visuomenės modelį komjaunimas veikia drauge su profsąjunga. Kurso proforgas Vladas Pupšys savo pareigas vertino labai rimtai. Išspausdintame interviu jis pasakoja, kaip stropiai kurso draugai vertė praeivius laikytis eismo taisyklių tuometinio Lenino prospekto pradžioje. Kaip aktyvus organizatorius Vladas buvo išrinktas į fakulteto profsąjungos biurą. Jį pakeitęs Sigitas Varnagiris, kaip ir daugelis proforgų, daugiausia rūpinosi mokesčio rinkimu.
Komjaunuolių veikla nebuvo perdėm ideologizuota. Daug kam tai buvo būdas įgyvendinti platesnius kultūrinius užmojus. Išgirdę iš Jurgio Lebedžio, kad Bretkūno Biblijos vertimo fotokopija, saugoma universiteto rankraščių skyriuje, gali tapti nebeįskaitoma (rankraščio originalas, esantis Vakarų Vokietijoje, mums atrodė nepasiekiamas), prisiėmėme komjaunuolišką įsipareigojimą ją perrašyti ranka. Sumanymą įrašėme į savo veiklos planą, kurį svarstė fakulteto partinis biuras. Ten mus baisiausiai išjuokė: komjaunuoliai nori perrašinėti Bibliją.
Kai Mieželaitis gavo Lenino premiją, buvo rengiamasi jį iškilmingai sutikti Vilniaus geležinkelio stotyje. Fakulteto komjaunimo biuras įpareigojo mane pasirūpinti skelbimu „Tauro“ bendrabutyje. Paprašiau Romo Laurinavičiaus, turėjusio guvią piešėjo ranką, parašyti skelbimo tekstą. Romas nupiešė Mieželaitį su smailiu, jauną mėnulį primenančiu smakru stovintį ant žemės rutulio. Komjaunimo valdžia priėmė tai kaip pasityčiojimą iš Lenino premijos laureato. Mudu abu svarstė fakulteto komjaunimo biure. Romas gavo papeikimą, aš – įspėjimą. Tiesą sakant, ironijos krislas skelbime blykčiojo. Mudu nebuvom Mieželaičio poezijos garbintojai.
Komjaunuoliai rūpinosi, kad būtų vykdomas moralinis komunizmo statytojų kodeksas. Vidminas Vizgirda susirašinėjo su kažkokia bulgaraite. Atrodo, kad jie prieš tai buvo susitikę. Ilgainiui šis epistolinis romanas Vidminui nusibodo, ir jisai į jos laiškus nebeatsakinėjo. Bulgaraitė pasiskundė fakulteto komjaunimo valdžiai, ir mes svarstėm Vidmino bylą. Kiek pamenu, Irena Žvigaitytė įkalbinėjo Vidminą mandagiau elgtis su kitataute.
Į mūsų kursą susirinko daug pretendentų būti poetais. Dar II kurse planavom išleisti bendrakursių literatūrinės kūrybos almanachą. Jį sudarinėjo Algimantas Bučys ir Vaclovas Mikailionis. Po to, kai buvo pasmerktas Juozo Tumelio sudarytas viso universiteto studentų kūrybos almanachas (čia buvo patekę ir Alekso eilėraščių), šis sumanymas žlugo. „Gaudeamus igitur“ turėjo atstoti nepasirodžiusį almanachą. Pirmame numeryje paskelbti Viliaus, Alekso ir anoniminės poetės (Marijos Katiliūtės) eilėraščiai. Antrame jie susilaukia kritinio įvertinimo. Kaip tikras funkcionierius, eilėraščiuose be parašo pasigedau tarybinio žmogaus pasaulio:
„Apibendrindama akimirkų pergyvenimą, kaip gilų jausmą, autorė nusikalsta poetinei tiesai. Jos pasaulėlis neperduoda tarybinio žmogaus pasaulio. Nereikia įsisupti nuo plačiojo pasaulio į sutemų skarą, nereikia bijoti gaivaus vėjo gūsio. Tegu papučia tas vėjas, tegu atneša gyvenimo gausmą, tegu pagauna autorę ir įtraukia į gyvenimo sūkurį. Tik tada nuoširdūs autorės jausmai suras atgarsį kitose širdyse ir uždegs jas.“
Keisčiausia, kad taip rašydamas nuoširdžiai tikėjau tais ideologinės kritikos štampais.
Kiti kritikai kalbėjo žmoniškesne kalba. Senis Besmegenis (Ipolitas) griežtai sukritikavo Alekso poeziją:
„Tiesiog nemaloniai nustebino mane Alekso eilės. Taip jis dar niekad nerašė. Sunku man, senesniam žmogui (autoriui jau 24 metai – red. pastaba) priprasti prie naujovių. Aš niekaip negaliu prisiversti tituluoti eilėraščiais (redaktorius Alekso „eiles“ taip vadina) į trumpas eilutes sukapotos prozos, kur nėra ritmo, muzikos, ten nėra ir poezijos.“
Aleksas tada įsižeidė, bet vėliau dėkojo Ipolitui, kad atgrasė jį nuo bergždžio laiko eikvojimo.
Baltoji kepurė (Vaclovas) šmaikščiai pasišaipė iš poetinių štampų: iš berželių, pinančių kasas tarsi nešiotų perukus, iš Alekso, kuris siūlosi „mergužei“ parnešiąs ją glėby namo,
Kad nesušlaptų nuo rasos,
Kad nesusiteptų
Tavo išvargusios kojelės..
„Nuo rasos negalima susitepti, o kaip tik atvirkščiai – nusiplauti purvą,“ – sakė baltakepuris.
Žymiausi kurso prozininkai buvo gamtinių miniatiūrų autorius Leonas Grudzinskas ir Romualdas Ozolas, pelnęs Scriptor Magnus pravardę. Žurnale Romas dalijasi įspūdžiais iš tarptautinio jaunimo festivalio Vienoje, kur dalyvavo kaip universiteto dainų ir šokių ansamblio muzikantas:
„Festivalio dienomis mes puikavomės savo tautinėmis juostelėmis. Visa tarybinė delegacija žinojo jas.
– Kad taip mums tokią, – sakydavo ne vienas draugas gailiu balsu.
Prancūzai kalbėjo kitaip:
– Mainom, a? Tu man juostelę, aš tau švarką.“
Įstojome į universitetą 1957-aisiais. Pasmerkus Stalino kultą, atsirado galimybė studijuoti grįžusiems iš tremties ir lagerių. Su tokia patirtim į mūsų kursą atėjo Česys Cemnolonskis, Gražina Šmulkštytė, Vladas Pupšys. Įstojo Lenkijos lietuvių pasiuntiniai – Algis Uzdila ir Danutė Grabauskaitė. O Marija Bieliauskienė, vienintelė kurse komunistų partijos narė, prieš tai ilgą laiką buvo aktyvi komjaunimo veikėja. Žinoma, vienų ir kitų požiūris į tai, kas dedasi universitete ir Lietuvoje, skyrėsi. Tačiau diskutuoti politinėmis temomis buvo vengiama. Ideologinė takoskyra tarsi netrukdė kasdieniniam bendravimui. Galimas daiktas, kad veikė mūsų nepastebėti priežiūros instrumentai. Česys globojo neregį Vytautą Stanaitį, kuris, kaip atrodo dabar, turėjo užduotį kontroliuoti Česį. Neregį Vytautą globojo ir Nijolė Masteikaitė. Kai ji viešai prabilo patyrusi seksualinę prievartą, dauguma patikėjo ne ja, o įžūliai besiginančiu Vytautu.
Mano galvoje tebetvyrojo miglos. Tikėjau Marxo pasaulio vizija, revoliucine pertvarka, socialiniu literatūros reikšmingumu. Pamenu, kaip sutrikau, kai kalbant apie socialistinį realizmą Algimantas Patašius tiesiai pasakė, kad tai – raudonas rašymas.
Mūsų studijų pradžioje dar buvo gyva senoji lietuvių literatūros katedra, bet virš jos galvos jau tvenkėsi debesys. XIX a. pradžios lietuvių literatūros istoriją mums dėstė Meilė Lukšienė. Rašydamas pas ją seminarinį darbą iš Mickevičiaus ir filaretų bandžiau perkrimsti pasiūlytas lenkų literatūrologų studijas. Tai gerokai praplėtė mano literatūrinį akiratį ir pradėjo klibinti vadovėlines literatūros vertinimo schemas. Vandos Zaborskaitės paskaitose apie XX a. pradžios lietuvių literatūrą išgirdome naują žodį apie Lindę-Dobilą, apie Šeinių, apie Vaižgantą. Gyvos diskusijos vyko jos vadovaujamame literatūros seminare. Dėstytoja sumaniai į jas įsiterpdavo. Sykį, kai kažkuris iš mūsų dėstė savo abejotinus teorinius išvedžiojimus, ji pasakė, kad tai nonsensas, ir šis mums tada negirdėtas žodis ataušino ginčininką.
Su Vanda Zaborskaite bendravau ir kaip su kurso kuratore. Ji buvo atidi kurso gyvenimui, studentų buičiai. Drauge su kitais kurso aktyvistais kelis kartus lankėmės jos namuose Kalvarijų gatvėje, kur aptardavom buitinius klausimus. Į kuratorės priedermes įėjo ideologinė studentų priežiūra. Paradoksalu, kad studentus turėjo prižiūrėti ideologiškai spaudžiama, persekiojama dėstytoja. Į politinių įvykių sūkurį mus įtraukė Vlado Pupšio byla. Pažinojom jį kaip nuoširdų bičiulį, pareigingą proforgą. Jis turėjo ir literatūros istoriko ambicijų – „Gaudeamus igitur“ praneša, kad 1959 m. spalio 28 d. Vladas išrinktas atgaivinto Literatūros istorijos būrelio pirmininku. Apie tai, kaip pateko į lagerį, Vladas nepasakodavo. Laikėme jį represijų auka. Tačiau KGB Vlado nepamiršo. Buvo sekama jo korespondencija ir jo laiškų pagrindu sukurpta byla dėl antitarybinės veiklos. Buvo reikalaujama pašalinti Pupšį ne tik iš komjaunimo, bet ir iš Universiteto. Kurso draugai, nepaisant kai kurių mūsų komjaunuoliško entuziazmo, bandėm jį ginti. Atsimenu, ėjau pas Zaborskaitę patarimo, ką daryt, kaip apgint.
Ką ji galėjo man pasakyti, viskas ne nuo mūsų priklausė ir ne čia sprendėsi. Įsivaizduokit jos situaciją, ji pati jau stovi ant Universiteto slenksčio, kuo ji gali padėti. Kurso komjaunimo susirinkime, kuriam buvo svarstoma Vlado byla, dalyvavo fakulteto dekanas Jonas Palionis, partijos sekretorius Irmija Zaksas. Prokurorės vaidmuo buvo patikėtas Marijai Bieliauskienei. Vladas buvo pašalintas iš Universiteto, o po metų iš Universiteto buvo priverstos pasitraukti Vanda Zaborskaitė ir Irena Kostkevičiūtė. Joms išėjus, Lietuvių literatūros katedroje atsivėrė spraga, kurią veltui stengėsi užkamšyti Pranskus, Adomaitis, Zinkus. Ketvirto kurso pavasario semestre Zaborskaitę pakeitė Antanas Trakymas, vienas iš buvusių katedros kritikų. Pasijutęs bejėgis, jis kartais išeidavo iš auditorijos nebaigęs paskaitos.
Mūsų kursas buvo daugialąstis. Nuo antro kurso išsiskyrė kalbininkai ir literatai. Kalbininkais tapo pretendavę būti poetais Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas. Susidūręs su kalbos mokslais taip pat mąsčiau, ar ne prasmingiau rinktis kalbą: kalbos dalykai žadėjo griežtesnį mąstymą ir naujesnių akiračių. Vis dėlto nusvėrė literatūra. Grupavomės taip pat pagal gyvenimo vietą (Tauro bendrabutis, „Čiurlionkė“, „Stuokynė“), pagal kultūrinės veiklos polinkius (literatų, tautosakos būrelis, dramos studija, universiteto dainų ir šokių ansamblis) ar tiesiog pagal asmenines simpatijas.
Kiekviena ląstelė turėjo savo trauką, savo pagundas ir malonumus. Nuo antro kurso gyvenau „Tauro“ bendrabutyje. Iš pradžių ketvirtame aukšte dideliame kambaryje bene šešiese drauge, jei neklystu, su Antanu Jarmala, Sigitu Varnagiriu, anglistu Albinu Kentra, taip pat grįžusiu iš lagerio. Su juo, kad pramokčiau kalbų, bandydavau kartais kalbėtis angliškai ir vokiškai. Visi drauge kepdavom bulves, kiaušinienę, kraujinę dešrą. Vėliau gyvendavom po keturis. Rodos, keletą metų kambario draugais buvo Vilius Baltrėnas, rusistai Aleksandras Morozovas, Michailas Filipenkovas. Bendrakursių susiėjimuose dainą traukdavo Aleksas, Aldonas, su visais be paliovos ginčydavosi Sigitas. Įsilinksminus kartais įsiplieksdavo mūšis su priešais esančio geležinkeliečių technikumo gyventojais. Pro langus lėkdavo tušti alaus buteliai. Tramdyti įsisiautėjusius imdavosi draugovininkai.
Tauro gyventojai po vieną ar po kelis lankydavosi merginų rezidencijose – Čiurlionio 1 ir Stuokos-Gucevičiaus (dabar Universiteto) gatvėje. „Stuokynėje“ kartais vykdavo bendrakursių puotos. Sykį pas merginas ėmė veržtis gatvės chuliganai. Pasipriešinusiam Algimantui Patašiui jie suvarė peilį į nugarą. Įstrigo atmintyje naujametinė puota Audros Endriuškaitės namuose Pavilnyje. Ten liejosi ne kraujas, o vynas.
Literatūros ir kritikos būreliui vadovavo Adolfas Sprindis. Į susirinkimus atsilankydavo rašytojai. Būdavo svarstoma studentų literatūrinė kūryba. Savo eiliavimų čia, rodos, nebuvau pateikęs. Paragavęs rimtesnių literatūros studijų, gana greit supratau, kad poeto iš manęs neišeis. Užtat bandydavau kritikuoti kitus. Priklausiau ir „moksliniam“ tarybinės literatūros būreliui, kuriam pirmininkavo Audra. Sykį, pasikvietę Algimantą Baltakį, aptarėme ką tik pasirodžiusį jo rinkinį „Keturios stygos“. Be manęs, kalbėjo Vilius, Algimantas B., Romas L. Kiek pamenu, Romas buvo negailestingiausias.
Nenoromis kurį laiką teko būti tautosakos būrelio pirmininku. Tautosaka nuo pirmo kurso sudomino Donatas Sauka. Traukė ne tik jo dėstomos mintys, bet ir kalbėjimo būdas, šokanti asmenybė. Mielai dalyvavau jo vadovaujamuose ekspedicijose, nors mano surinktos tautosakos kraitis buvo gana kuklus. Nė iš tolo negalėjau lygintis su Norbertu – tautosakininku iki kaulų smegenų. Jis, kaip dešinioji Donato Saukos ranka, ir buvo tautosakos būrelio pirmininkas. Bet fakulteto tautosakininkai užsitraukė valdžios nemalonę. Albertas Ulys pateikė Lietuvių kalbos ir tautosakos institutui tautosakos rinkinį, kuriame buvo užrašyta ir partizanų dainų. Į tai atkreipė dėmesį instituto partinės organizacijos sekretorė Vanda Barauskienė. Apie ideologiškai žalingą rinkinį buvo pranešta atitinkamoms filologijos fakulteto institucijoms (o gal ne tik joms). Svarstant Ulio bylą panašūs kaltinimai pareikšti ir Norberto pateiktiems tautosakos rinkiniams. Norbertas įkalbinėjo mane bent kuriam laikui, kol įtampa atlėgs, tapti būrelio pirmininku. Sutikau, nors faktiškai būreliui ir toliau vadovavo Norbertas.
Mūsų trijulę – Algimantą B., Vaclovą M. ir mane – kurse vadino futuristais. Sekdami rusų futuristais (visi, kaip Majakovskis, nešiojom kepures su snapeliais), literatūrą tapatinom su socialiniu veiksmu. Vėliau prie mūsų prisijungė, grįžęs po pertrauktų studijų, Romas Laurinavičius. Buityje mūsų futurizmas reiškėsi klajonėmis po Vilnių, vyno gėrimu ir biliardo žaidimu Komjaunimo centro komiteto rūsyje, kur Romas dirbo naktiniu sargu. Beklajodami ir pramogaudami ginčydavomės, ko stinga mūsų menui ir literatūrai ir kaip norėtume jį pakeisti. Griežčiausias tuščiavidurio, jo manymu, meno priešininkas buvo Romas.
Savo principus gynėme ir universitete. Maištavome prieš negyvą, kaip mums atrodė, akademizmą. Galvojome, kad literatūra – ne vien knygos, o tam tikra veikla. Kaip jaunasis Marxas, manėm, kad neužtenka vien kalbėti apie gyvenimą, gyvenimą reikia keisti. Greta Majakovskio mūsų orientyras buvo Brechtas – jį buvo įsimylėjęs Vaclovas. Su tokiom nuostatom atėjau į Irenos Kostkevičiūtės seminarą. Savo seminariniame darbe bandžiau nuvainikuoti Putino „Vergą“. Man atrodė, kad šis kūrinys, kaip jis buvo tada pateikiamas, yra be gyvybės, pernelyg literatūriškas. Pasigedau jame nestandartiškumo, poetinės energijos. Mano pastangos buvo įvertintos tik trejetu: tai buvo mano mažiausias pažymys per visas studijas. Vėliau apie Putiną ir jo „Vergą“ rašiau visai kitaip. Esu dėkingas Irenai Kostkevičiūtei už akademines pamokas. Bet anuometinio maištavimo neišsižadu.
Kursą apie naujausią poeziją mums skaitė Donatas Sauka. Išgirdom iš jo apie Baudelaire‘ą, prancūzų ir vokiečių modernistus. Mes su juo polemizavom iš tos pačios brechtiškosios pozicijos. Įpiršom jam Brechtą tarp autorių. Nežinau, ar jis pats jį atidžiai skaitė, bet dalyvavo mūsų diskusijose ir gana santūriai leido suprasti, kad Brechto kelias nėra vienintelis.
Iš simpatijų kairuoliškam maištingumui ėmiausi rašyti diplominį darbą apie Montvilos poemas. Rinktis darbo vadovą nelabai buvo iš ko. Pagal kairumą pasirinkau Liudviką Lisenkaitę – vieną iš senosios katedros griovėjų. Iš vadovavimo didelės naudos nebuvo. Lisenkaitės paskaitos man buvo neįdomios, ir aš į jas nevaikščiodavau. Bet ji manęs dėl to nebausdavo, gal norėjo patraukti į savo pusę. Šį tą nurodydavo iš literatūros, bet daugiau aš pats ieškodavau. Apie Montvilos idėjas buvo daug prirašyta, man norėjosi parodyti, kad Montvila yra įdomus ir kaip poetas, savo poetine raiška. Tai, ko gero, buvo iliuzinis tikslas, nes Montvila nėra didelis poetas, nors jo poetiką tikriausiai galima perskaityti ir turiningiau. Vėliau, jau susipažinęs su semiotika, pabandžiau pritaikyti jai naratyvinį modelį.
Ar šio diplominio darbo rašymas buvo tuščiai praleistas laikas? Bet taip galima klausti ir apie visas literatūros studijas. Iš savo dėstytojų, pirmiausiai išvarytųjų, bet taip pat iš Jurgio Lebedžio (jo vadovaujamas rašiau kursinį darbą apie Bretkūno Biblijos vertimą), iš Donato Saukos išmokau subtiliau skaityti literatūros tekstus. Tačiau patikimesnių metodologinių įrankių universitete neįgijau. Visa, ką išsinešiau, buvo eklektiška įspūdžių ir nuomonių mozaika. Imdamasis vertinti literatūrą, o vėliau bandydamas taikyti jai semiotinius metodus, daug ką turėjau pradėti nuo pradžių. Bet jei ta nauja sėkla prigijo, dirva, matyt, buvo išpurenta.
