Gintaras Visockas. Ar Vakarai ilgam atsikvošėjo?

Turiu prisipažinti klydęs: netikėjau, kad Vladimiras Putinas pradės plataus pobūdžio karinę invaziją į Ukrainą. Iki paskutinės minutės maniau, jog, žvangindamas ginklais, Kremlius tik blefuoja: manipuliuodamas didelio karo pabūgusiais Vakarais prievartauja Ukrainą politiškai kapituliuoti.

Nutiko priešingai: nebuvo nei smulkių provokacijų, nei teroro aktų. Vasario 24-ąją po skatlingų apšaudymų iš oro rusiškoji kariauna ankstų rytą pradėjo veržtis į Ukrainą beveik iš visų pusių be jokių formalių pretekstų.

Tačiau dėl kitų aspektų, regis, būsiu teisus. Rusijos kariuomenė Ukrainoje stringa. Ukrainiečiai šauniai priešinasi. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis, į kurį anksčiau žvelgdavau skeptiškai, pasirodė esąs tikras vyras.

Taip pat esu maloniai nustebęs dėl Vakarų reakcijos. Po Rusijos invazijos nepraėjus nė kelioms dienoms Vakarai puolė remti Ukrainą. Remia ne tik skelbdami užtektinai rimtas ekonomines sankcijas, bet ir tiekdami Ukrainai tai, ko labiausiai jai reikia, – modernius ginklus. Net Vokietija, iš pradžių vapėjusi, jog ukrainiečiams tegali padėti siųsdama medicininę įrangą ir šalmus, šiandien siunčia siuntas, kuriose – tikri ginklai, naikinantys rusiškus tankus ir rusiškus lėktuvus.

Džiugina ir visuomenės reakcija: tiek Lietuvoje, tiek kituose Europos miestuose – gausūs protestai prie Rusijos ambasadų ir konsulatų. Į protestus susirenka ne dešimtys, o šimtai, tūkstančiai žmonių. Net Rusijos miestuose spontaniškai kyla protestai: rusai smeria karą prieš Ukrainą (tiesa, represinių struktūrų smogikai juos čia pat suima).

Džiugina ir tai, kad tiek JAV, tiek kitos NATO valstybės į Baltijos šalis suskubo siųsti kovinius pastiprinimus. Dabar Lietuvoje – dar daugiau NATO lėktuvų, tankų ir kariškių. Lietuvos vyriausybė net skuba padidinti išlaidas, skiriamas karinėms reikmėms. Vis mažiau tikėtina, kad V. Putinas, bepuldamas Ukrainą, sumanys tuo pačiu užimti dar ir Vilnių, Rygą bei Taliną.

Laimė, Vakarai atsikvošėjo. Bet ar ilgam šis prablaivėjimas? Kremliaus psichopatas jau žvangina branduoliniu ginklu. Tai dar vienas pretekstas, kuomet Vašingtonas ir Briuselis gali išsigąsti. Tikiuosi, jog taip neatsitiks – neišsigąs. Ukrainos kariai demonstruoja, kad rusų karinės armados nėra ko bijoti.

Ir vis tik įsiminė buvusio Lietuvos saugumo vadovo, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Mečio Laurinkaus prisiminimai, kaip 2008-aisiais nutiko po Rusijos invazijos į Gruziją (Sakartvelą). Vakarai pirmosiomis dienomis itin garsiai piktinosi Kremliaus karine avantiūra, bet vėliau jų pasipiktinimas išblėso.

Todėl klausimas, ar buvo įmanoma sustabdyti Kremliaus beprotį kur kas anksčiau, – išlieka aktualus. Tai, kad dabartinis Vokietijos kancleris tapo aršiu Vladimiro Putino kritiku, – sveikintina. Bet tai – tik pusė darbo. Vokietijos intelektualams, politologams, žurnalistams, politikams privalu atidžiai peržvelgti dešimtmečius trukusius buvusios kanclerės Angelos Merkel flirtus su V. Putinui. Jei ponia A.Merkel būtų rečiau bučiavusi V.Putiną, gal šiandieninės invazijos į Ukrainą nebūtų buvę? Gal gi dabar Vokietija pasmerks savo gerhardus šrioderius, atimdama iš jų Europos Sąjungos pilietybę, įšaldydama jų asmenines sąskaitas, – nešdinkitės į Rusiją, jei jau taip patinka V.Putinas? Sakote, išvijus gerhardus šrioderius iš Europos Sąjungos būtų nusižengta demokratinėms normoms?

Tokį patį klausimą knieti pateikti ir Prancūzijos intelektualams. Ar galų gale supratote, kokią kvailą, primityvią, idiotišką politiką kurpė jūsų emanueliai macronai, nuolaidžiaudami V.Putinui? Kodėl būtina patirti milžinišką katastrofą, kad suprastumėte – savo pokalbiais, savo maniera pataikauti jūs skatinote V.Putiną elgtis agresyviai.

O su Vašingtono ir Londono politikais – ypatinga šneka. Kai „žalieji žmogeliukai“ įsiveržė į Krymą, JAV ir Didžioji Britanija privalėjo į Ukrainą nedelsiant permesti savo karinius dalininius. Daug dalinių. Toks drastiškas amerikiečių ir britų žingsnis būtų pademonstravęs, jog šios dvi įtakingos pasaulio valstybės laikosi Budapešto memorandume užfiksuotų įsipareigojimų saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Bet tuomet Vašingtone ir Londone sėdėję politikai šitaip nepasielgė, ir tuo pačiu paskatino V.Putiną elgtis dar bjauriau, dar įžūliau.

Net paskutinėmis dienomis, kai iki rusiškos invazijos buvo belikusios kelios ar keliolika valandų, dabartinis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas), man regis, elgėsi neatsakingai. Jis neturėjo teisės garsiai sakyti, jog amerikiečių kariai tikrai negins Ukrainos, nes Ukraina, tik pamanyk, nėra NATO narė. JAV prezidentas turėjo kalbėti taip, jog V.Putinui nebūtų aišku, kaip iš tikrųjų pasielgs amerikiečiai. Kaip vertinti tokį Baltųjų rūmų vadovo akibrokštą – kaip V.Putino tramdymą ar kaip V.Putino skatinimą pulti?

O kaip derėtų apibūdinti Amerikos, Jungtinės Karalystės, kitų Vakarų šalių ambasadų evakuavimą iš Kijevo? Ar taip nebuvo skatinamas V.Putinas pulti Ukrainą? Ar V.Putinas būtų ryžęsis bombarduoti Kijevą, veržtis į Kijevą, jei visi Vakarų diplomatai būtų drąsiai pasilikę savo ambasadose Ukrainos sostinėje? Vakarų šalių diplomatai – bailiai? Jie drąsūs tik prašmatniuose restoranuose, tik prabangiuose penkių žvaigždučių viešbučiuose?

Man patinka, kai Vakarai reikalauja, jog V.Putinas būtų teisiamas tarptautiniuose teismuose už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Tai padaryti privalu. Tačiau visąlaik pirmiausia analizuokime savas, o ne svetimas klaidas. Taigi: ko nepadarė Vakarų pasaulis trokšdamas išvengti didelio karo Ukrainoje? Kokios asmeninės Vakarų lyderių klaidos? Pavyzdžiui, lygindami Rusijos ir Šiaurės Korėjos vadovų nusikaltimus turime akivaizdžius dvigubus standartus: svetimų teritorijų nepuolantis, tik saviškius žudantis Šiaurės Korėjos išsigimėlis sulaukė beveik viso pasaulio izoliacijos, o su ukrainiečius, moldavus, gruzinus, čečėnus dešimtmečiais žudančiu Kremliaus diktatoriumi dar prieš keletą dienų veržte veržėsi pasišnekėti JAV, JK, Vokietijos, Prancūzijos politikai.  

Žodžiu, Vakarai labai bijojo didelio karo, visomis išgalėmis stengėsi jo išvengti, tačiau karas į Ukrainą atėjo.

JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org