Gintaras Visockas. Atsargiai – Paryžiaus merė ir pabėgėlis iš Irako


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Į bjauriai besielgiančių Europos Sąjungos politikų sąrašą šiandien norėčiau pirmiausia įtraukti Paryžiaus merę Anne Hidalgo. Kodėl būtent ją? Ką pastarosiomis dienomis iškrėtė ši politikė?

Ko siekia Paryžiaus merė Anne Hidalgo?

Rugpjūčio pabaigoje Prancūzijos politikai, įskaitant Paryžiaus merę Anne Hidalgo, prisijungė prie Prancūzijos vietos tarybų finansuojamo dešimties sunkvežimių humanitarinio konvojaus, kuriam buvo neleista įvažiuoti į Azerbaidžanui priklausantį Karabachą. A. Hidalgo socialiniame tinkle „X“ viešai parašė, kad „dėl Azerbaidžano kaltės jokia humanitarinė pagalba negali patekti į Karabachą. Ji socialiniuose tinkluose taip pat verkšleno, jog Azerbaidžanas „pažeidžia Karabache gyvenančių žmonių teises“, todėl šiame regione kilusi … pati tikriausia humanitarinė krizė“.

Pirma, į akis krenta keistas Paryžiaus merės susirūpinimas, kas dedasi kitame pasaulio krašte – tolimajame Azerbaidžane. Juk Prancūziją ir Azerbaidžaną skiria tūkstančiai kilometrų. Kaip pasielgtų lietuviai, jei, sakykim, Vilniaus meras imtų entuziastingai rūpintis Karabache gyvenančių armėnų likimu? Greičiausiai tokį merą pasmerktume kaip išsišokėlį, kuris bando šeimininkauti ne jam priklausančiame darže.

Antra, jau ne sykį minėjau: armėnai į Karabachą galintys nekliudomi patekti pasirinkę vadinamąjį Agdamo kelią. Kodėl jie veržte veržiasi būtent per Lačino koridorių, lengva paaiškinti.

Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų prieš Azerbaidžaną 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.

Anne Hidalgo. EPA – ELTA nuotr.

Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Paryžiaus merę, neverkia, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Paryžiaus merė specialiai neklausia armėnų, kodėl šie ignoruoja Agdamo kelią.

Taigi Karabache negali būti jokios humanitarinės krizės. Ten likusiems armėnams užtenka ir maisto, ir vandens, ir vaistų, ir drabužių. Ten gyvenantys armėnai gyvena kaip gyvenę: kelia vestuves, švenčia gimtadienius. Maistas iš lentynų parduotuvėse prapuola tik tuomet, kai atvažiuoja į regioną susirūpinę Vakarų žurnalistai. Kai pamatę tuščias lentynas šie išskrenda namo taukšti nesąmones apie „humanitarinę krizę“, parduotuvės vėl lūžta nuo maisto gausos. Viską, ko reikia pilnaverčiui gyvenimui, lengva atsivežti vadinamuoju Agdamo keliu. Tiesiog Armėnija, niekaip nenorinti pasitraukti iš Karabacho, vis dar rengia tiek informacines, tiek karines provokacijas. Paryžiaus merė – viena iš tų politikų, kurie talkina ne tiesai ir teisingumui, o būtent armėnų separatistams, nenorintiems pasitraukti iš svetimų teritorijų.

Todėl Azerbaidžanas teisingai pasielgė pasmerkdamas Prancūziją už „tiesioginį kišimąsi į azerbaidžanietiškojo Karabacho reikalus“.

Azerbaidžanas privalėjo Baku reziduojančiam Prancūzijos ambasadoriui įeikti protesto notą dėl akivaizdžios paramos „armėnų separatistams“.

Ko siekia pabėgėlis iš Irako Salwanas Momika?

Viena iš labiausiai į akis šiandien krentančių kvailiotojų – vėl Švedija. AFP agentūra informavo, kad rugsėjo 3 dieną Malmės mieste dar sykį deginta musulmonams šventa knyga – Koranas. Šio barbariško renginio organizatorius – liūdnai pagarsėjęs pabėgėlis iš Irako Salwanas Momika.

Protestuotojas Salwanas Momika su Koranu rankoje. EPA-ELTA nuotr.

Nežinia kodėl į Švediją atsibastęs šis vyras jau nebe pirmą sykį degina Koraną ir tuo pačiu piktina milijonus musulmonų visame pasaulyje. O Švedijos valdžia, keistai traktuodama Konstitucijos saugomas teises į žodžio laisvę ir susibūrimus, atvykėliui ne tik netrukdo niekinti musulmonams šventą rankraštį, bet įtartinąjį svečią akylai saugo nuo išpuolių, neišveja jo lauk .

Štai švedų Visuomeninis transliuotojas SVT teigė, kad į S. Momikos akciją rugsėjo 3-iąją susirinko apie 200 stebėtojų. Ne visi iš susirinkusiųjų palaikė įtartinąjį S. Momiką. Švedijos policijos teigimu, keletas iš atvykusiųjų pažiūrėti, kas dedasi, demonstravo akivaizdų nepasitenkinimą, kai organizatorius niekino Koraną. „Atmosfera kartkartėmis buvo įtempta“, „atsirado raginančių smurtauti“, „bandyta prasiveržti pro užtvaras“, „stabdytas policijos automobilis, kuriame pareigūnai globojo Korano degintoją“, – tai citatos iš švedų policininkų ataskaitų. Be kita ko, dar pridurta, kad tądien vis tik kilo „smurtinės riaušės“. Už viešosios tvarkos trikdymą neva sulaikyta apie dešimt asmenų, o dar du smurtauti raginę žmonės buvo suimti.

Bet ar Švedijos policija nieko nesupainiojo? Idiotiškiau nesugalvosi. Užuot už atlapų griebusi provokaciją nebe pirmą sykį rengiantį S. Momiką, ji ėmė persekioti tuos, kurie … piktinosi agresyviai besielgiančiu provokatoriumi. Oficialusis Stokholmas pamiršo, kad demokratinėse, civilizuotose valstybėse viešai nedeginamos jokios knygos. Ypač religinės. Padori visuomenė knygas saugo bibliotekose, knygynuose, muziejuose, privačiose kolekcijose. Knygas viešai degina tik niekšai ir cinikai, turintys kažin kokių negražių tikslų. O tie, kurie leidžia barbarams viešai tyčiotis iš knygų, – taip pat nusipelnė kritikos. Korano deginimas – jokia teisė į žodžio laisvę ir susibūrimus. Jei Švedijos Karalystė nesuvokia šios elementariausios tiesos, tai ji neverta pagarbos. Jei Švedijos valdžia būtų protinga, būtent Korano degintoją teistų už neapykantos kurstymą ir viešosios tvarkos pažeidimus. Teistų pačia griežčiausia, kokia tik įmanoma, bausme. Arba deportuotų įtartinąjį Korano niekintoją iš šalies paskelbdama jį „persona non grata“ amžiams. Į nepageidaujamų asmenų sąrašą šį neapykantos kurstytoją turėtų įtraukti ne tik Švedija, bet ir visos kitos Europos Sąjungos šalys. S. Momikai turėtų būti užkirsti visi įvažiavimai į ES teritoriją, taip pat – ir į Lietuvą.

Regis, Danijos Karalystė jau pradeda suvokti, kas iš tikrųjų rūpi Korano degintojams. Deja, Švedija vis dar apsimeta, jog tiki pasakėlėmis apie „žodžio ir saviraiškos laisves.“

2023.09.05; 00:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *