1983 m. buvo pradėta aktyviai supažindinti plačiąją visuomenę su neįgaliųjų žmonių problemomis ir kovoti už tai, kad tokiems žmonėms būtų suteiktos vienodos teisės, kad jiems būtų sudarytos sąlygos pritapti visuomenėje.
1992 m. Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė gruodžio 3-ąją Tarptautine neįgaliųjų žmonių diena, kurios metu būtų organizuojami renginiai, skirti atkreipti dėmesį į pagalbą neįgaliesiems.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas Ženevoje (Šveicarija), šiemet 15-osios sesijos metu svarstė Lietuvos ataskaitą apie tai, kaip mūsų šalis įgyvendina neįgaliųjų teises. Šis įvykis sulaukė neįgaliųjų bendruomenės susidomėjimo, nemažai neįgaliųjų problemomis besidominčiųjų klausėsi tiesioginės posėdžio transliacijos internetu – juk komiteto išsakytos pastabos gali lemti, kaip neįgaliųjų teisės bus užtikrinamos ateityje.
Pagrindinis mūsų šalies pranešėjas – Danijos atstovas Stigas Langvadas konstatavo, kad Lietuvoje neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos nepakankamai įgyvendinamos nei politiniame lygmenyje, nei realiame gyvenime. Be to, nėra ir aiškių strategijų, kaip tai pasiekti. Jo teigimu, pagrindinis Komiteto tikslas – pateikti siūlymus, kaip sumažinti atotrūkį tarp turinčiųjų negalią ir jos neturinčių, numatyti konkrečius darbus.
Atliepiant Jungtinių Tautų Konvenciją, kuri ragina siekti ne integracijos, o visiškos įtraukties į visuomenę, galima tik pridurti, kad neįgalieji turi didelį potencialą veikti šalies labui, tik būtinos tam sąlygos, bent jau nekliudančios nei politiškai, nei kasdieniškai. Nes dėl tokios nuostatos dar per daug neįgalių vaikų neužtikrinama galimybė mokytis kartu su kitais – gauti jiems reikalingas paslaugas.
O suaugusiųjų neįgalumas vertinamas tik mediciniškai, laikant juos nepajėgiais dirbti, todėl tokio vertinimo pasekmė – per mažai neįgaliųjų dirba.
Jungtinių Tautų komiteto nariai ne kartą kartojo, kad per silpnai užtikrinamos ir neįgaliųjų organizacijų galimybės dalyvauti priimant neįgaliesiems aktualius sprendimus, nors Lietuvoje yra daugiau nei 45 neįgaliųjų organizacijos. Ekspertai pabrėžė, kad svarbus ne tik neįgaliesiems atstovaujančių organizacijų, bet ir konkretaus žmogaus, netgi vaiko, balsas priimant sprendimus neįgaliųjų labui.
Tokias niūrias Jungtinių Tautų išvadas atsveria nebent Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse, pirmą kartą, Lietuvos neįgaliūjų sporto istorijoje iškovoti aukso medaliai aklųjų golbolo komandos, kurią treniruoja Karolis Levickis. Jis jau beveik 12 metų dirba golbolo treneriu. Treniruodamas komandą jis pasiekė didžiausius sporto laimėjimus šiemet, o 2000 ir 2008 metų parolimpiadose, Lietuvos vyrų golbolo rinktinė iškovojo sidabro medalius.
Lengvaatletis Mindaugas Bilius rutulio stūmimo rungtyje pasiekė 16,80 m rezultatą ir laimėjo pirmą vietą. Diską numetė 53,50 m ir iškovojo antrą vietą. (Kiti įstabūs M. Biliaus sportiniai pasiekimai: sidabro medalis Pasaulio neįgaliųjų sporto čempionate Prancūzijoje. 6 vieta rutulio stūmimo rungtyje (15,16 m) Londono parolimpinėse žaidynėse 2012 metais. M. Bilių treniruoja treneriai – Rimantas Plungė ir Deimantas Jusys). Šie treneriai dirba širdimi ir tai pavyzdys, kaip galima integruoti neįgaliuosius ir kaip aukštai įmanoma pakelti šalies vėliavą, kuri tokiuose renginiuose, bene švariausiai atspindi žmogiškumą veikiant be jokių atskirčių, o sporto terminais kalbant parodomass tiesiog ,,kilnus elgesys“ kitokiems.
2016.12.01; 04:19
