Ką vadiname idiomotorine treniruote


Print

Komentarą pradėsiu nuo daugumai žinomo Pasaulinio lygio buvusio Čikagos Bulių trenerio Filo Džeksono pasiekimo krepšyje. NBA lygoje jis vienintelis turi 6-ių aukso žiedų kolekciją. Jis vienintelis taikė idiomotorinės treniruotės metodiką skrydžiuose į varžybas vietoje tuščio laiko švaistymo.

Tokią metodiką įdiegti sekėsi sunkiai, nes “žvaigždės” laikė save “kietesnėmis” netgi už trenerį. Tačiau kelios pralaimėtos varžybos privertė susikrimsti netgi elitines, pasaulinio garso “žvaigždes”. Todėl joms nieko kito neliko. kaip tik paklusti trenerio metodikai.

Skeptiškai nusiteikę neiškęsdavo neatsimerkę, kuomet idiomotorinės treniruotės metu treneris stebėdavo, ar visi užsimerkę ir atsipalaidavę klauso jo pasakojimų apie derinius, kuriuos daugybę kartų komanda “šlifuodavo” aikštelėje treniruočių metu.

Apsižvalgę paslapčiomis ir matydami, kad visi laikosi trenerio nurodymo užsimerkus įsivaizduoti derinius (mat “smalsuoliai” ne tuo pat metu atsimerkę stebėdavo draugus), kaskart vis rečiau prasimerkdavo, kol galiausiai visa komanda visą idiomotorinės treniruotės seansą išbūdavo užsimerkę ir sugebėdavo iki smulkmenos įsivaizduoti visus derinių elementus tarsi praktinėse pratybose.

Paraleliai su treniruočių idiomotorine kokybe gerėjo ir žaidimas aikštelėje, kol ir praktinės, ir idiomotorinės (įsivaizduojamos) treniruotės tapo gyvenimo būdu, elementariu ir savaime suprantamu “aukso žiedų” vizijos išsipildymu.  

Idiomotorikos (įsivaizdavimo) veikimą aiškiausiai galima pademonstruoti tokiu pavyzdžiu. Imamas apie 90 cm ilgio siūlas. Prie jo pririšamas koks nors svoris (5-15 g), pavyzdžiui, žiedas. Kitas siūlo galas apvyniojamas apie rodomojo piršto galą taip, kad atstumas tarp žiedo ir piršto būtų apie 70-80 cm. Tada tiesi ranka pakeliama prieš save pečių aukštyje. Sukaupiame visą dėmesį į žiedą ir įsivaizduojame, kad jis pradeda svyruoti kaip švytuoklė – iš dešinės į kairę, iš kairės į dešinę. Po kelių sekundžių žiedas pajuda. Eksperimento metu galima įsivaizduoti, kad žiedas juda pirmyn ir atgal ar sukasi ratu.

Taip vyksta todėl, kad žmogaus įsivaizduojamas judėjimas, kuris pirmiausiai vyksta centrinėje nervų sistemoje, lemia, kad atitinkami raumenys susitraukia ir atsipalaiduoja dėl smegenų centrų veiklos. Tai sudėtingas biocheminis procesas, vykstantis organizme. Moksliškai tai vadinama Blis Boderio principu (tai procesas, taikytas gydant pacientus netgi po smegenų insulto, kuomet ligonis negalėdavo pakelti rankos aukštyn, tačiau paprašius neva nusiimti kepurę palatoje, kurios realiai ligonis neturėjo, ranką jam vis tik pavykdavo pakelti galvos link). Tai rodo mūsų gebėjimų galią patiems sau, tarsi nesuvokiant, kas vyksta. O skeptikams kyla pašaipa – neva kam tokie “niekai” reikalingi.

Tačiau mokslas akivaizdžiai atskleidžia savikontrolės gebėjimų klodus, apie kuriuos lyg ir nieko nežinome. Tokie metodai tinka bet kurioje gyvenimo srityje siekiant kokybiškesnių judesių visumos, netgi, pavyzdžiui, ugdant smulkiąją motoriką, tai yra rankų pirštus judinant tarsi iš tikrųjų grotume sudėtingą, originalų muzikinį kūrinį.

Pravartu žinoti, ką paskutinieji mokslo duomenys rekomenduoja. Ogi rekomenduoja štai ką: susipažįstant su naujais judesiais, tame tarpe ir naujos melodijos mokymosi judesiais, po pirmosios pažinties su naujove būtina judesius pakartoti per 8 valandų laiko tarpą. Taigi per aštuonetą valandų būtina tuos pačius judesius pakartoti idiomotorinės treniruotės metodu. Toks ugdymo metodas daug labiau “užlaiko” atkuriamų judesių kokybę nei “beldžiant”, pavyzdžiui, pianiną, vargonus ar kokį kitą instrumentą. Arba “drožiant” kokį kitą naują sporto judesį, siekiant jo išmokti daugybę kartų realiai treniruojantis ir tam ištisai eikvojant daug energijos ir laiko.

Idiomotorinės (įsivaizdavimo) treniruotės ir kas aštuonetą valandų pakartojami įsivaizdavimai padeda greičiau ir kokybiškiau įsisavinti norimą rezultatą. Dėl tokio proceso dermės (centrinė nervų sistema ir raumenys, atliekantys tuos judesius abipusio sinchroniškumo dėka) pradeda atlikti judesį daug tiksliau, nei žmogus treniruotųsi be jokių įsivaizdavimų.

Beje, įsivaizduojamas judėjimas turi tiesioginės įtakos netgi rengiant ugniagesius dirbti gaisravietėje.

Siekiant, kad idiomotorika veiktų tiksliau, būtina, kad, pavyzdžiui, ugniagesys įsivaizduotų kokį nors rikiuotės pratimą ar jo dalį. Todėl labai svarbu, kad jau per pirmuosius užsiėmimus įgustų tinkamai atlikti pratimus. Vadinasi, prieš atliekant pratimą tarnybos viršininkas turi pareikalauti papasakoti apie veiksmų seką. Jei ugniagesys gerai suprato pratimo techniką, tai jam naudinga pamažu atlikti pratimą mintyse – užmerkus akis įsivaizduoti savo atliekamus veiksmus. Įsivaizdavimai leidžia ugniagesiui jau nuo pirmųjų užsiėmimų teisingai atlikti pratimus, kartu kurti būtiną dinaminį stereotipą.

Dinaminio stereotipo pagrindą sudaro susijaudinimo ir nusiraminimo židinių pasiskirstymas smegenų žievėje. Neteisingai išmoktas pratimas “užteršia” vaizduotę, o ypač kenksmingi pėdsakai iškyla sąmonės paviršiuje stresinių situacijų metu. Vadinasi, mokantis naują pratimą, svarbu sukurti atsparų idiomotorinį jo įvaizdį ir tik paskui atlikti fizinį, sąmonėje jau užprogramuotą judesį.

Pratimo atlikimo tikslumo laipsnis priklauso nuo šių veiksnių: judesys tuo tikslesnis, kuo tikslesnis idiomotorinis įvaizdis; judesys tuo tikslesnis, kuo labiau treniruoti raumenys, atliekantys judesį; judesys tuo tikslesnis, kuo geriau ištobulintas ryšys tarp programuojančios galvos smegenų dalies ir judėjimo aparato.

Moksliniai tyrimai rodo, kad, naudojantis idiomotoriką, netgi tokie pratimai kaip 100 metrų bėgimas su kliūtimis ar lipimas kopėčiomis į ketvirtą aukštą išmokstami tris ar penkis kartus greičiau negu mokantis pagal įprastą metodiką.

Taip pat idiomotorika nemažą reikšmę turi ugniagesiams vykstant į gaisro vietą. Įsivaizduodamas savo veiksmus gaisre, ugniagesys sužadina galvos smegenyse įvairiausius laiko ryšius, atgaivina patirtį. Tai lemia, kad ugniagesiai greitai įsitraukia į darbą, atlieka būtinus veiksmus tiksliai, teisingai, greitai.

Idiomotorika leidžia truputį sumažinti ugniagesių nervinę įtampą, o tai labai svarbu esant ekstremalioms sąlygoms.

Apibendrinant ir darant išvadas apie idiomotorinę treniruotę galima sakyti, kad netgi po ilgalaikių švenčių (Kūčių, Šv. Kalėdų ir atšventus Naujuosius metus) įsilieti į darbo procesą (nesvarbu, kokios specialybės atstovai esate), Jums tikrai bus lengviau, jei nuteiksite save idiomotoriškai iš anksto apmąstydami būsimus darbus po minėtų ilgalaikių švenčių, nei “stačia galva” į chaotiškai “sudėstytus” darbus…

Būkite laimingi ir konkūrentabilūs 2012 – aisiais metais.

Straipsnio autorius Andrius Kaveckas yra Biomedicinos mokslų magistras, visuomenės sveikatos ugdytojas.

Nuotraukoje: Čikagos Bulių komanda.

2012.01.01


Prisijunkite prie diskusijos