Šokiravo žydų (litvakų) prisipažinimas, kad jie numatomame statydinti Guggenheimo muziejuje darys savo parodas, susitikimus, kas sugadino to muziejaus projektų pristatymo „kaifą“.
Mums, lietuviams turėtų atrodyti, kad ten turėtų būti eksponuojamos didelės vertės kūrinių parodos. Tačiau, pasirodo, taip nebus, nes tame moderniame „griozde“ nebus viso žydų elito kūrinių, o tik – iš Rytų Europos. O tam užtektų ir vienos salikės. Buvo aukšto lygio menininkų, kaip Isakas Lavitanas ar Samuelis Rozinas, o šiaip buvo mėgėjai, kaip Markas Šagalas ar Eugenijus Cukermanas.
Kad būsimajame muziejuje įsisteigs „litvakų“ susibūrimo modernus centras, galėjo nustebinti ir generalinį Ermitažo direktorių Michailą Petrovskį, nes tai – plačiai žinoma asmenybė; rusai turi didelę modernaus meno supratimo ir vertinimo patirtį.
Kadangi modernaus meno kryptį apsprendžia architektūra, tai vien faktas, kad į Rusiją atvyko net toks modernizmo grandas kaip Le Korbiuzje, jau daug pasako. Šalia iškart radosi skulptoriai, tapytojai, kaip Vladimiras Tatlinas, Kazimieras Malevičius, Vasilijus Kandinskis ir kiti, o toks menas gavo „industrinės“ skulptūros, tapybos vardą.
Šiam menui reikia erdvių, jis įkvepia dvasią betono, plieno ir stiklo monstrams. Jis gyvybės formų ir spalvų žaidimas, tačiau – ne daugiau. Taip tarp menininkų eina grumtynės, kas kuo nustebins, šokiruos, sugalvos naują techniką ir t.t. Ir tam nereikia baigti akademijų bei mokėti paišyti.
Dabar, kad ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) (yra tokia galerija Vokiečių gatvėje) kavinukėje apie meną beveik nediskutuojama. Ten sprendžiamos „problemos“, kaip „prastumti“ kokį projektą, renginį, gauti pinigų. Visi ten sukasi tokiame užburtame rate. Ir niekam nesvarbu, kad tokie parodų rūmai stovi tušti, nes parodų beveik niekas nelanko, nebent ateina į atidarymus, ir tik – savo. Lankomumas panašus, kaip J. Meko ir J. Mačiūno „vartuose“. Gi pastaruosius galėtų talpinti ŠMC.
Guggenheimo galerijos sumanytojai dažnai mini Jono Meko ir Jurgio Mačiūno pavardes, tačiau kaip priežastį, o ne esmę. Kadangi jie labiau kosmopolitinio meno teoretikai, tiesiog žinomesni Lietuvoje, todėl jų pavardėmis galima manipuliuoti. Jie ‚litvakams“ netrukdo. Niujorkas savas miestas, ir visi ten savi. Visi kovotojai už Lietuvą, patriotai seniai iš ten pabėgo į Čikagą, Bostoną ar Floridą.
Labai skubama. O skubėti reikia tuo labiau, nes ilgai buvo Prezidentas „amerikonas“, žinomas kaip „Santaros- Šviesos“ veikėjas, o ir „Atviros Lietuvos fondo“ įdirbis dar neišblėso. Taigi kosmopolitams Lietuvoje dar šiokios tokios galimybės yra. Vėliau gali ir nebebūti.
Išlenda ir kitas faktas. Duodama suprasti, kad ten bus „litvakų“ kultūros ir informacijos centras. Prieš prasidedant „muziejaus“ šurmuliui, netikėtai atsirado įstaiga su skambiu pavadinimu „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“. Ji įsikūrusi Vilniuje A. Smetonos gatvėje nedideliame bute, į kurį durys uždaros, telefono ragelis nekeliamas. Padėtis primena istoriją, kurią aprašė žinomas sionizmo tyrinėtojas Ridas Duglas knygoje „Ginčas apie Sioną“.
1913 m. mažoje kontoroje „Bnai Brit“ įsikūrė tokia ložė „Anti-defimacinė lyga“ (ADL). O 1933 m. tos ložės ideologinis vadeiva Bernardas I. Brovnas rašė, kad per ADL jau gali užkimšti gerkles visiems, kas ką bloga pasakys apie žydų veiklą. ADL įsitvirtino žiniasklaidoje. Panašia kryptimi, regis, veikiama pas mus. Guggenheimo muziejus būtų gera starto aikštelė, juolab, kad kambariukui A. Smetonos gatvėje su tokiu garsiu pavadinimu tikrai ankšta.
Pagalvojus, prie ko čia Rytų Europa ir jos pakraštys? Lenkijoje juk žydų yra kur kas daugiau, o Paryžiuje prieš karą jie turėjo savo centrą. Matyt, lemia tai, kad lenkai yra didesni patriotai, o prancūzai vis dažniau pasisako prieš Amerikos politiką islamo atžvilgiu.
Kartais Leonidas Donskis pasako, kad mums trūksta prestižinio muziejaus, tarsi kosmopolitinis modernizmas ir yra „prestižas“. Net Amerikoje, kurią jis taip liaupsina, daugiausia žmonių sutraukia indėnų meno ir kultūros muziejai, o taip garsinamas Guggenheimo muziejaus stūkso apytuštis.
O mes turime Arklio ir Bitininkystės muziejus, Trakų ir Biržų pilis, M. K. Čiurlionio galeriją… Kiek vandens malūnų perstatydinta į viešbučius! Tikras turizmo rojus! Ir greta to, niekaip neužbaigiame Nacionalinio muziejaus, Sporto rūmų, Kino centro „Lietuva“, neįsibėgėja Nacionalinio stadiono statyba… Ir čia – Gugenhemo muziejaus projektų konkursas, išrinktas geriausias projektas! Ar reikia jo Lietuvai, Vilniui? Jei nereikia, tai kas gi ir kodėl to muziejaus statybą taip atkakliai perša?
Minimo muziejaus statyba, jau įvardinta kaip mažesnė „Leo LT“ afera, duoda atsakymą į klausimą, kam reikalingas muziejus. Be mikroskopo matyti, kad labiausiai reikalingas jis nuteistam už „gerus darbus“ Artūrui Zuokui ir jo grupei. Ir ne pats muziejus, o jo statyba reikalinga, nes iš jos pinigai, pinigai…
Nuotraukoje: komentaro autorius Antanas Šakalys.
2013.05.05
