Pirmąsyk klausantis Petro Dirgėlos, juo patikėti nebuvo lengva. Griežtas vertinimas ir bekompromisė laikysena vertė veikiau įtarti nei pritarti.
Bet pokalbis užtruko. Kažko hipnotizuojančio buvo jo labai aiškiai, tiksliai ir įsakmiai tariamuose žodžiuose.
Kalbėdavo dažniausiai apie valstybę, retai – apie save. Tačiau ir apie save kalbėdamas, kalbėdavo apie valstybę.
„Gimiau okupuotoje šalyje, ėjau į mokyklą. Stalino ir Lenino portretai kabėjo virš galvos. Stalino lūpas išdažiau sviestu, o Lenino – rašalu. Mane išvarė iš mokyklos. Tai nebuvo sąmoningas veiksmas, tiesiog iš tėvo girdėjau, kad tai blogi žmonės. Jis perėjo visą okupaciją. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dirbo generaliniame štabe vairuotoju, matė viską iš labai arti. Po to niekaip nepatekau į pionierius. Nestojo visa klasė. Ai, kokia ten klasė. Žadeikių pradinė mokykla, du kambariukai. Pirmame kambaryje buvo pirma ir trečia klasės, antrame – antra ir ketvirta klasės. Keliolika mokinių, daugiausia iki šešiolikos metų. Lankyti mokyklą buvo privaloma. Iš pradinės mokyklos atsimenu ir stribus, ir partizanus. Prisimenu sprogimus: visur priminuota, užvažiuodavo žolę pjaunančios mašinos, užkabindavo, sprogdavo. Prisimenu vaikus, ištrauktus iš duobės be pirštų. Toks neapibrėžtumas. Žvaginių kalne 1973 m. pastatė memorialą, skirtą šešiems žvaginiškiams, bandžiusiems su vokiečiais pažaisti: visi sušaudyti, išskyrus vieną, kurį sudegino. Jie pasitiko vokiečius kaip išvaduotojus. O tie – iššaudė. Sumaištis galvose. Grįžta rusai, gimstu aš, yra saulė, yra kiaulės, žąsys, avinas, yra purvas. Kiek purvo… Norint toliau mokytis, reikėjo važiuoti į Gargždus, į internatą, ir vienuolikos metų metų aš jau – benamis. Tai – autobiografinė patirtis, bet manau, kad tai yra ir tautos patirtis, tautos, neturinčios namų, saugių namų, jokių namų. Jeigu namais vadinsime jos būtį…“
Dirgėla namų ieškojo literatūroje. Rado – istorijoje. Jų prisiminimo liudijimas tapo pagrindiniu kūrybiniu uždaviniu, o pamatinė problema – rasti kelią devintame dešimtmetyje kalbėti apie draudžiamus dalykus.
„Norėjau pramušti 1863 m. barjerą, kurį buvo užfiksavęs Mykolaitis-Putinas su savo sukilėliais. Toliau, t.y. seniau, nebuvo galima žengti. Lietuvos valstybingumas buvo tabu. Apie Lietuvos istoriją mokykloje sekdavo kažkokias pasakėles. Mums kalbėjo ne apie Lietuvos valstybingumą, bet apie Rusijos karvedžius. {…} Kūlgrinda man gimė sąmoningai ir racionaliai. {…} Ji buvo baigta 1980 m. Tai buvo pilotinis kūrinys, kuris turėjo pramušti tabu liniją ir perkelti į XV a. Prūsų sukilimą, bandymą atsiimti Klaipėdą. Tai išties buvo paskutinis bandymas atsiimti uostą – tai man irgi tiko. Labai gerai, tai buvo kova dėl jūros, jūrinės valstybės {…} Tuomet jie praleido varžtus ir galėjau kalbėti apie Lietuvą. Tačiau tai ne bet kokia Lietuva, ne šiaip „Lietuva, ašara akyje“. Juk ji buvo valstybė“.
Pirmasis istorinis romanas, kaip ir daugelis vėlesnių, buvo cenzūros pristabdytas penkeriems metams. Tarp visų priežasčių svarbiausia, matyt, slypėjo asmeninėse antipatijose. Vis dėlto didelė dalis Dirgėlos istorinio epo buvo išeista sovietmečiu. Cenzūra praleido kūrtinius, kalbančius apie Lietuvos valstybingumą. Tai, kad rašytojui pavyko rasti literatūrinę kūlgrindą per socialistinio realizmo klampynes, yra savitas stebuklas. Regis, poetinė forma atvėrė tai, ko negalėjo oficialios istorijos studijos. Regis, kūrinių intelektualinis lygis buvo toks, kad net komunistinis režimas nesuvokė romanų prasmės.
„Aš siekiau padėti pamatus, istoriografinius pamatus, kurie būtų tikri ir neslėptų, kokie mes. Vadinasi, tai ir yra tikroji istorija. Kodėl taip dariau? Veikėjai eina būriais, niekuomet po vieną, ir kaip gyvenime, jie atsiranda, užgęsta ir išnyksta. Aš duodu tau raktą: žmogelis parveža tą nukamuotą Tvirbutą, jis bijojo, kas už tai bus, įsikibęs į ranką sako: „Neužmiršk manęs“. „Neužmiršk manęs“ gyvena kiekviename iš mūsų. Kai jau nieko nebeturi, kai jau esi išplautas visų įvykių, sutiktam žmogui sakai: „Neužmiršk manęs“. Todėl pats skaičiau ir rinkau medžiagą apie istorinius veikėjus {…}. Skaitydamas medžiagą, visa tai išgyveni. Prirašai krūvas konspektų storuose sąsiuviniuose, tuomet juos tyrinėji, darai suvestines, paskui atlieki architektūrinę dalį – jauti svarbumą, tempą, greitį, tylą, pauzę. Žinai, paskui pagauna kažkoks ūžesys. Tavyje formuojasi kūrinio architektūra, kaip kokie bokštai. Po to ateina akimirka, kai pamatai visą pilį ar iš tolo matomą miestą, taip aiškiai apšviestą, ir supranti, kad reikia užrašyti. Jei tai būtų fotografinė literatūra, nuspaustum mygtuką, ir gautum tai, ko norėjai. Bet tai būtų be žmonių, sielos ir gyvybės. Ir tada pradedi rašyti. Ir jei galėtum viską surašyti iškart, jau būtų tai, ko norėjai, bet rašai nesustodamas, jau keturis tomus, tuomet grįžti, suderini. Dešimt metų rašymo negalima išlaikyti, negalima išsilaikyti toje įtampoje. Sienos aptrupa kaip senamiestyje“.
Dirgėlos darbas buvo sąžiningas. Tiek istoriografiniu, tiek literatūriniu, tiek galiausiai vertybiniu požiūriu. Jis neturėjo ambicijų kūriniuose išdėstyti Lietuvos politinės programos ar ideologinės pozicijos valstybingumo klausimu. Jam rūpėjo istorinė tiesa. Siekdamas atskleisti jos sudėtingumą, jis kiek įmanydamas siekė vaizduoti istorinį judesį, kuriame knibžda „istorijos mikrobai, kontekstai, įspūdžiai“, kuriame mainosi didieji herojai, kaip Radvila Juodasis, ir iškyla primirštieji, kaip Kotryna Jogailaitė, kuriame mažųjų veikėjų sprendimai yra ne mažiau lemtingi negu pagrindinių, kur „veiksmas ištįsta ir virsta savitais pavidalais“.
„Rašytojai dažniausiai siekia išspausti ašarą ir sujaudinti. Aš siekiu mąstymo apie reiškinius. Mano tikslas – parodyti tą baisų, neatšaukiamą tęstinumą, gyvybės ir valstybės tęstinumą {…}. Ar priklausymas tautai yra pašaukimas? Iš pradžių, grubiau tariant, yra pasmerktumas ir pasismerkimas, kad gimei šioje vietoje, kad tavo prigimtis yra tokia. Bet pasismerkimas yra pasmerktumo priėmimas. Pasismerkimas pasmerktumui yra pašaukimas. Tai atrodo keistai ir rūsčiai, bet gyvybė ir gyvena rūsčiai“.
Dirgėla rašė apie Lietuvos valstybingumą tuo metu, kai apie valstybinumą vargu ar kas garsiai mąstė. Rašytoją vedė įsitikinimas, kad istorija nėra pasibaigusi ir kad Lietuva turi nuosavą politinį kelią. Šio kelio atvėrimas turėjo padėti skaitytojams susivokti tapatybės labirintuose, rasti atsakymus į klausimą, kas yra Lietuva, tuo metu, kai okupacija slopino bet kokį autentišką politinį mąstymą ir vešėjo etninių sentimentų pakaitalas.
„Visa lietuvių istorinių romanų serija yra bandymas suvokti, perprasti, rekonstruoti, kodėl, kas ir kaip yra. Iš pradžių tai reiškė liudyti, kad Lietuva buvo valstybė ir yra valstybė, tik ji okupuota. {…}. Lietuva sukūrė vieną valstybę. Lietuvos pradinis statusas yra karalystė, ir tas statusas yra jos pamatas, ant kurio buvo statomi visi kiti. Karalystė yra mums tvirtas pamatas, nes tai yra aukščiausias valstybingumo statusas“.
Politiškai mąstyti nepratusius skaitytojus ir kritikus tai turėjo šokiruoti. Ir šokiravo. Kartodamas vis garsiau, ypač po Nepriklausomybės, savo darbo rezultatus, Dirgėla iš lėto įžengė į tylą. Jis netapo kanoniniu autoriumi, o jo romanai – bestseleriais. Bet tai neprivertė pulti žaisti pagal naujų laikų taisykles. Jis nereikalavo išskirtinio pripažinimo, kaip kiti jo kartos nusivylę intelektualai. Nacionalinė premija Dirgėlai buvo įteikta tuomet, kai jau nebeliko kaip jos neduoti. Galbūt suprasdamas lietuvių nepasiruošimą suvokti save kaip karalystės įpėdinius, romanuose jis siekė nubrėžti platesnes karalystės–mąstymo implikacijas.
„Tai, kas parašyta Karalystėje, yra bendrinis žemės keleivių epas. Bendrinis, vadinasi, visų: ir tikslas, ir praradimas, ir egzistencija, kitaip sakant, viskas. Karalystė yra pačiuose žmonėse, liaudyje: pasakose – kažkokia karalystė, elnio karalystė; religijoje – dangaus karalystė, pragaro karalystė; politiškai karalystė yra valstybės statusas. Karalystė yra žemiškojo gyvenimo dalis. Ji tikrai nereiškia vien užrašo ant lentelės. Sakykim, kiekvienas nori būti karalius, kiekvienas siekia ir juo netampa. Neišsipildymas ir likimas. Laikas ir iki mirties, ir po mirties yra laikas, tai amžina karalystė, kurioje, kol gyvename, kiekvienas karūnuojamės akimirkos karaliumi“.
Dirgėlai teko reta rašytojo laimė užbaigti visus literatūrinius sumanymus, kuriuos turėjo. Neskaičiuojant kitų jo asmeninių ir bendrų su broliu parašytų darbų, Dirgėlos istorinių romanų palikimas yra beveik neaprėpiamas, siekiantis pusketvirto tūkstančio puslapių. Tai – ištisas lobynas. Neverta stebėtis, kodėl iki šiol jo epai nesulaukė deramos recepcijos. Aikštingoms kritikoms ir pretenzingiems literatūriniams metodams nepasiduodantys kūriniai laukia lobių ieškotojų, atvirų mąstymo rizikai ir atradimų audrai.
„Man ramu, kad užteko jėgų parašyti šituos dalykus. Ir ramu ne dėl kokių įsivaizdavimų, aš jų visiškai neturiu… Išleidi knygą ir ji pradeda savo gyvenimą. Sako: „Skęsta į užmarštį kaip Atlantida tavo epas“. O kas man, tegul skęsta. Aš ant kranto kol kas“.
Būna autorių, kurių vardus sužinome tik po mirties. Juos atrandame išvydę, kaip jų mąstymas, vertybės ir darbai pergyvena laiko griaunamąją galią. Prie Dirgėlos kūrinių grįšime, nes ne tiek jau daug teturime poetinių šaltinių, galinčių gaivinti bendruomenės vaizduotę.
Tačau Petrui Dirgėlai kur kas svarbiau buvo savo pareigos atlikimas. Šis ramus atkaklumas žavi ir įkvėpia. Nėra abejonės, kad Dirgėla pabaigoje galėjo kartu su Isak Dinesen ištarti: „Jei pasakotojas yra nuolat, amžinai ir nepalaužiamai ištikimas pasakojimui, ten, pabaigoje, prabils tyla. Jei pasakojimas liko išduotas, tyla tėra tuštuma. Tačiau mes, ištikimieji, ištarę savo paskutinį žodį, girdėsime tylos balsą.“
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
Informacijos šaltinis: Naujasis Židinys – Aidai
2015.05.29; 14:29
