Kai kurie nusikaltimai žmoniškumui iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinės bendruomenės įvertinimo. Šiurpių nusikaltimų nacistinės vokiečių okupacijos metais raudonieji partizanai yra įvykdę Lietuvoje. Protu sunkiai suvokiamos skerdynės gerokai vėliau, ties XXI amžiaus slenksčiu, sukrėtė azerbaidžaniečių tautą.
Turėtų kilti klausimas: ar, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tai negalėtų pasikartoti ir mūsų dienomis?.. Turbūt atsakymas yra vienintelis. Nors tokių nusikaltimų tyrimai ypač sudėtingi, o tiesa labai neparanki kam nors iš gyvųjų, ji neturi būti pamiršta.
Kaimo tragediją primena kryžius
Kaniūkų kaimo pakraštyje Šalčininkų rajono savivaldybės bei Kovos ir kankinių atminimo apsaugos tarybos iniciatyva 2005 metais pastatytas kryžius. Jis primena tai, apie ką ištisus dešimtmečius vietos žmonės galėjo kalbėti pašnibždomis.
Užrašas byloja: „Kaniūkų kaimo gyventojams vyrams, moterims, vaikams, kuriuos 1944 metų sausio 29 naktį antpuolio metu nužudė sovietiniai partizanai iš Rūdninkų girios, atminti”. Išvardytos 38 aukų pavardės. Sąraše ne tik vyrai, bet ir 19 moterų, 7 vaikai: dvejų, ketverių, aštuonerių, devynerių metų…
Buvo sudeginti trobesiai (iš 50 liko tik keturi), išžudyti gyvuliai. Kaniūkų kaimo žudynės – didžiausias raudonųjų partizanų įvykdytas nusikaltimas Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais.
Tuometės Eišiškių apskrities, Jašiūnų valsčiaus kaimo gyventojų pavardės lenkiškos, o gal sulenkintos – juk iki Vokietijos okupacijos tai buvo Lenkijos teritorija. Tautybė išties nėra svarbi, nors, pasak tyrėjų, Kaniūkai priskirtini lietuviškajai Dieveniškių salai.
Kaimo žudynės įvykdytos kaip baudžiamoji akcija, nes valstiečiai buvo ne itin palankiai nusiteikę raudonųjų partizanų atžvilgiu.
Pietryčių Lietuvoje buvo paplitusi ginkluota kaimų savisauga. Norėdami apginti užaugintą derlių, kitas ūkio gėrybes, valstiečiai priešinosi raudonųjų partizanų plėšikavimui. Kaip pastebi ginkluotos savisaugos temą bei Kaniūkų tragediją išsamiai tyręs istorikas dr. Rimantas Zizas, ginkluotos valstiečių savigynos formuotės buvo būdingos ne tik šiose vietovėse, veikė ir Vakarų Baltarusijoje.
Slėpta ir vis dar nepatogi tema
Sovietiniais metais raudonųjų partizanų nusikaltimai buvo slepiami. Juk nekaltų civilių gyventojų žudymas, žiaurumas būdingas tik „fašistiniams okupantams“.
Tikroji tiesa ėmė aiškėti laisvėjant Lietuvai, prasidėjus tautiniam Atgimimui. Dienraštyje „Respublika“, paskui ir kitur pasirodė pirmosios publikacijos. Pasiekė informacija apie užsienyje publikuotus žudynių dalyvių prisiminimus.
Užmarštyje skandintas įvykis sulaukė milžiniško susidomėjimo, bet istorikų, politikų vertintas atsargiai. Kaimų ginkluota savisauga gali būti įvairiai interpretuojama. Iki šiol jautri nusikaltimo vykdytojų tema. Tai, kas buvo nutylėta sovietmečiu, nelabai norima garsinti ir šiandien.
Faktų apie raudonųjų partizanų kovą su kaimų savisauga analizės ir vertinimo spragų priežastis ta, kad tuose įvykiuose aktyviai dalyvavo žydai, pabėgę iš Vilniaus, Kauno getų.
„Maždaug antrą valandą po vidurnakčio Kaniūkų kaimas buvo visiškai sudegintas. Nesimatė nė vienos trobos, nebesigirdėjo nė garso. Matyt, bus sudegę visi žmonės – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, užmušti jų pačių saugotų sproginėjančių šovinių arba pribaigti mūsų vyrų, kai bandė pabėgti iš šio pragaro“, – atsiminimuose apie baudžiamąją akciją 1988 m. Izraelyje rašė vienas iš įvykio dalyvių Paulius Bagrianskis. Tame kaime iki tol jam neteko lankytis, nebuvo girdėjęs net jo pavadinimo.
Kaimo tragedija vietos bendruomenėje prisimenama, aukos pagerbiamos kasmet.
Taip pat ir šiemet Butrimonių bažnyčioje aukotos šv. Mišios už žuvusius Kaniūkų kaimo gyventojus. Atminimo vietoje padėti vainikai, uždegtos žvakės. Į minėjimą atvyko Lenkijos Seimo ir Senato Parlamentinės Asamblėjos delegacija.
Tačiau nieko nebuvo iš Lietuvos Seimo. Tai ženklas, kurį galima išsiaiškinti dvejopai: nesidomėjimą tuo, kas vyksta Šalčininkų rajone, kaip nelabai lietuviškame krašte (štai jums ir regioninė politikai praktiškai); nenorą veltis į jautrias temas – neva tegul aiškinasi Lenkijos pusė…
Šalčininkų rajono meras Zdislavas Palevič minint 75-ąsias kaimo tragedijos metines apgailestavo: „Gaila, kad tyrimas šiuo klausimu buvo nutrauktas, gaila, kad neturime rašytinių leidinių apie Kaniūkų kaimą, nors yra išsaugoti gausūs šaltiniai“.
Įtarta, bet neįrodyta
2017 m. kilo skandalas, kai Prezidentė Vasario 16-osios proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanojo buvusią Vilniaus geto kalinę, holokausto metraštininkę 94-erių Fanią Jocheles-Brancovskają.
Įtarta, kad ji galėjo dalyvauti Kaniūkų kaimo žudynėse. Išgyvenusi Vilniaus getą moteris prieš jo likvidavimą pabėgo, prisidėjo prie sovietinių partizanų būrio „Keršytojas“.
Žiniasklaidoje pasirodžius šiuos įtarimus sustiprinančių publikacijų, Tautininkų sąjunga kreipėsi į Prezidentę su raginimu atšaukti valstybės apdovanojimą, teigė: „Apdovanotoji yra tikriausiai susitepusi lietuvių krauju“.
Galimai žudynėse dalyvavusių žydų pavardės buvo įvardytos ir anksčiau, kai daugiau nei prieš dešimtmetį prokurorai pradėjo tyrimą. Užsienio spaudoje pasirodė smerkiančių straipsnių apie tai, kaip Lietuvoje persekiojami holokaustą patyrę žydai. Nepasitenkinimą reiškė tarptautinė žydų bendruomenė, dešinieji politikai.
Apdovanojimo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi skandalas greitai nurimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Tautininkų sąjungai pateikė oficialų raštą ir patikino, kad archyviniuose šaltiniuose nerasta duomenų, kurie patvirtintų F. Jocheles-Brancovskajos dalyvavimą nusikalstamoje Kaniūkų akcijoje.
Yra įrodymas, kad žudynėse dalyvavo jos būsimasis vyras, to paties būrio partizanas Michailas Brancovskis. Tai specialus įsakymas, kuriuo pareikšta padėka už Kaniūkų akciją. Tarp tokių įsakymų F. Jocheles-Brancovskajos pavardė nerasta.
Šykštu informacijos, pagrįstos archyviniais dokumentais. Kitų šaltinių žinios fragmentiškos, neišsamios, nesutampa. Skiriasi duomenys dėl akcijoje dalyvavusių raudonųjų partizanų, aukų skaičiaus, net dėl žudynių laiko – pasak vienų liudininkų, tai buvo tuoj po vidurnakčio, o pasak kitų –anksti rytą.
Patikimų duomenų stinga ne tik apie nusikalstamos akcijos vykdytojus, bet ir organizatorius.
Paversti sovietinių nusikaltimų įrankiais
Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininką Antaną Sniečkų 1944 m. sausio 31 d. Maskvoje pasiekė Genriko Zimano siųsta radiograma apie baudžiamąją akciją Rūdninkų girios pietryčiuose. Ją įvykdė Vilniaus būriai (iš Vilniaus geto kalinių suformuoti būriai „Keršytojas“ ir kt.), „Mirtis okupantams“, Margirio būrių ir Generalinio štabo specialiosios grupės jungtinė grupė.
Šiai užduočiai vykdyti buvo sudarytas jungtinis būrys maždaug iš 120-150 kovotojų. Kiekviena grupė veikė pagal duotus įrodymus, kitų nepažinojo. Taip į baudžiamąją akciją sumaniai buvo įtraukti daugelis Rūdninkų girios būrių, atsakomybę padalyta kuo platesniam kovotojų ratui.
Pagrindinį vaidmenį atliko, veiksmus kovinių veiksmų dienoraštyje užfiksavo „Mirtis okupantams“, sudarytas daugiausia iš Kauno geto žydų ir sovietinių karo belaisvių. Manoma, jog būriui vadovavo kapitonas Michailas Ceiko.
Istoriko dr. R. Zizo vertinimu, dalis tų žmonių tapo sovietinių nusikaltimų vykdymo įrankiais ir bendrininkais. Galėjo lemti ir tragiška holokausto aukų patirtis: tam tikromis aplinkybėmis žmonės neatsispyrė pagundai keršyti ir žudyti, nepajėgė skirti tikrus priešus nuo netikrų.
Ar jie suvokė kaltę, buvo kamuojami sąžinės priekaištų, nakties košmarų? Atsakymų jau nesužinosime, nors iš kai kurių dalyvių publikuotų prisiminimų galima numanyti, jog raudonųjų partizanų patirtis juos slėgė.
Pasak dr. R. Zizo, nutarimą vykdyti baudžiamąją operaciją galėjo priimti 1944 m. sausio pradžioje įkurtas vadinamasis LKP(b) Pietų srities pogrindinis komitetas.
Radiogramų Sniečkui siuntėjai
Iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro 2005 m. buvo išbrauktas sąrašas paminklų, susijusių su sovietinių veikėjų atminimu. Tarp jų Genriko Zimano, Motiejaus Šumausko kapai Antakalnio karių kapinėse.
G. Zimaną (1910-1985) vyresnioji karta prisimena kaip įtakingą žurnalistą, dienraščio „Tiesa“, žurnalo „Komunistas“ redaktorių, o M. Šumauską (1905-1982) – kaip aukštą partinį veikėją.
Jiems tenka Kaniūkų akcijos organizavimo kaltė. Tuo metu jie vadovavo LKP(b) ir raudonųjų partizanų judėjimo štabo operatyvinei grupei. Zimanas buvo Šumausko pavaduotojas, o netrukus, pastarąjį perkėlus į kitą sritį, tapo Lietuvos raudonųjų partizanų vadovu.
Buvę partizanai, partiniai nomenklatūrininkai nugyveno ilgus gyvenimus, mėgavosi jiems suteiktomis privilegijomis. Tamsiąją partizanavimo puse su niekuo nesidalijo suvokdami savo nusikaltimus. Ar tik ne todėl, kad ieškojo pasiteisinimo pats sau, Zimanas buvo paniręs ir į filosofijos studijas?..
…1944 m. žiema raudoniesiems partizanams buvo sunki, trūko amunicijos. Zimanas Sniečkui siuntė radiogramas nekantraudamas, kada bus atsiųstas lėktuvas (jo sulaukė tik pavasarį). Juo labiau nervinę įtampą ir pyktį kėlė laisvai judėti ir terorizuoti gyventojus trukdžiusi kaimų savisauga – „banditai“.
Ant jų sąžinės ne vien Kaniūkų kaimo aukos. Rūdninkų sovietiniai partizanai sudegino ir Daržininkų kaimą prie Valkininkų, per 1944 m. Velykas – Onuškio vlsč. Bakaloriškių kaimą. Pastarojoje akcijoje dalyvavo pats G. Zimanas.
Kaime pastatytas biustas Gruzijai sukėlė nemalonumų
2017 m. valstybinis apdovanojimas buvusiai Vilniaus geto kalinei ir raudonųjų partizano būrio „Keršytojas“ kovotojai F.Jocheles-Brancovskajai paskatino naujai prisiminti skaudžią, iki galo neišgvildentą Kaniūkų tragediją.
Tokie precedentai šiuolaikiniame pasaulyje tebevyksta. Nes vis dar yra šiurpių nusikaltimų žmoniškumui, nesulaukusių tinkamo įvertinimo.
Šių metų sausį Gruzijos užsienio reikalų ministerijai teko teisintis Azerbaidžanui dėl pietiniame Samcchė-Džavachetijos regione, Achalkalakio rajono Bugašeno kaime, atidengto paminklo tokiam iš čia kilusiam Michailui Avagianui.
Sausio 20 d. vyko paminklo atidengimo iškilmės. Raudoną juostelę perkirpo Armėnijos pasiuntinys Gruzijoje Rubenas Sadojanas ir to kaimo mecenatas Gagikas Avagianas. Ceremonijoje dalyvavo rajono administracijos ir vietos savivaldos vadovai, taip pat du Gruzijos parlamento atstovai iš valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“.
„Tokių narsių patriotų, kaip Michailas Avagianas, dėka mūsų tauta sugebėjo laimėti svarbias pergales“, – pareiškė Armėnijos pasiuntinys.
Biustas vietos armėnui (Bugašeno kaimas, kaip ir visas Samcchė-Džavachetijos regionas, kompaktiškai gyvenamas armėnų) Gruzijai tapo galvos skausmu.
Baku nepasitenkinimą sukėlė tai, kad Gruzijoje pagerbtas Kalnų Karabacho karo aršus kovotojas, o paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo vietos valdžios atstovai. Azerbaidžaniečius giliai įžeidė ceremonijai pasirinkta data. Sausio 20-oji yra viena svarbiausių ir sakraliausių dienų Azerbaidžanui. Kaip tik tądien 1990 m. Baku sovietų daliniai žiauriai susidorojo su taikia piliečių demonstracija, nužudė daugiau kaip du šimtus žmonių. Azerbaidžanas sausio 20-ąją mini kaip gedulo dieną.
„Pastatė paminklą budeliui“
Armėnams jis karo didvyris, o azerbaidžaniečiams – karo nusikaltėlis.
Jis galėtų būti paprastas šeimos žmogus ir vidaus tarnybos statutinis pareigūnas. Jeigu ne Kalnų Karabacho karas – kruviniausias konfliktas Pietų Kaukaze, kuriam įsiplieskus Armėnijos ginkluotosios pajėgos, palaikomos Rusijos, nuo Azerbaidžano atplėšė penktadalį jos teritorijos.
Avagianas, pramintas Kobra, buvo vertintas kaip žvalgas, mat mokėjo azerbaidžaniečių kalbą. 1994 m. mirė nuo patirtų žaizdų.
Tai veikėjas, dalyvavęs ne tik įvairiuose karo veiksmuose, bet ir masinėse taikių gyventojų Chodžali skerdynėse.
Žinia apie Gruzijoje atidengtą biustą aktyviai aptarinėtas žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. „Gruzijoje pastatė paminklą Chodžali budeliui“, – skelbė viena iš antraščių.
„Azerbaižanas yra strateginis Gruzijos partneris, ir tarp mūsų nėra temų, kuriomis nebūtų komunikuojama. Ir kelti ažiotažą aplink šią temą nereikia“, – situaciją švelnino Gruzijos URM.
Išsiaiškinta, kad Avagiano biustas tame kaime, senos mokyklos kieme, buvo pastatytas dar 1994 m., o dabar jis tik atnaujintas, ir tai padaryta privačiomis kaimo bendruomenės nario, Avagiano giminaičio, lėšomis.
Siekia pripažinimo, kad tai buvo azerbaidžaniečių genocidas
Tragiški įvykiai Chodžali, kuriuose dalyvavo Avagianas, yra vienas kruviniausių Kalnų Karabacho karo epizodų.
Azerbaidžanas siekia, kad Chodžali tragedija pasaulyje nacionalinių parlamentų būtų pripažinta kaip azerbaidžaniečių tautos genocidas. Už tai pasisako vis daugiau politikų net Rusijoje. Vienas jų yra Rusijos Dūmos deputatas, Rusijos ir Azerbaidžano tarpparlamentinės grupės vadovas Dmitrijus Saveljevas.
Pernai spalio mėnesį Turkijoje, šalies centrinėje dalyje esančiame Kaiserio mieste, buvo atidengtas paminklas ir parkas Chodžali tragedijai atminti. Tarp svečių, atvykusių pagerbti aukų atminimo ir taip pareikšti savo poziciją, buvo ir Rusijos Dūmos deputatas D. Saveljevas.
1992 m. vasario 26-26 d. ginkluoti armėnų daliniai, palaikomi sovietinio motorizuotojo šaulių pulko, įvykdė protu sunkiai suvokiamą nusikalstamą aktą. Chodžali mieste, kurio daugumą sudarė azerbaidžaniečiai, buvo surengtos kraupios skerdynės. Nužudyta 613 taikių gyventojų, 487 sužeista, 1275 paimta į nelaisvę, apie jų likimą iki šiol nieko nežinoma.
Netrukus po žudynių lėktuvu atvykę užsienio žurnalistai spėjo fotojuostoje užfiksuoti sukrečiantį vaizdą, kiek akys užmato dryksančius, išniekintus palaikus…
2019.02.21; 15:00
