Vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dabartinė Lietuvos ambasadorei Kanadoje Gintė Damušytė pabrėžtinai tvirtino, kad svarbiausiu procesu Lietuvoje reikia laikyti pilietinės visuomenės ugdymą, formavimą, jos telkimą valstybinei veiklai, nes demokratinėje šalyje pilietinė visuomenė yra valstybės pamatas, turinys, tvirtybės ir saugumo garantas.
Deja, diplomatė, įžvalgi politikė dešiniųjų nebuvo deramai išgirsta, o kairieji jos teiginį suvokė kaip įspėjimą ir didžiulį pavojų pažadinti galingą jėgą, kuri turės juos nušalinti nuo valstybės reikalų tvarkymo – politikos. Tebeturėdami visose valstybės valdymo struktūrose bei žiniasklaidoje buvusius kompartijos nomenklatūrininkus, kairieji, politiką įvardiję tik Seimo narių, partijų, diplomatų nuosavybe, piliečiams į politiką pastatė neperžengiamą užkardą, uoliai ėmėsi depolitizavimo – Lietuvos piliečių nupilietinimo.
Viešai primygtinai buvo tvirtinama, kad mokykla, Bažnyčia, kariuomenė, visuomeninės organizacijos yra depolitizuotos, į politiką kištis negali ir, jei tų institucijų atstovai prabildavo apie valstybės reikalus, jiems, pasitelkus palankią žiniasklaidą, buvo užčiaupiama burna. Sąmoningai supainioję (suplakę) politinę ir partinę veiklą, užuot valstybės institucijose draudę tik partinę veiklą, draudė ir politinę. Taigi dvidešimt nepriklausomybės metų visuomenė ėjo nupilietinimo link. Todėl nereikia stebėtis, kad visuomenė tebeklaidžioja raudoname rūke, kad akis tebedengia komunistinė valktis, kad leidžiasi vakarykščių prievartautojų mulkinama, kad panašius į save renka į valdžias.
Kitas veiksmingas nupilietinimo būdas buvo ir tebėra visuomenės laikymas skurde. Skurstančio, alkano, negalinčio patenkinti būtiniausių reikmių žmogaus akiratis siauras, toliau būtiniausių buitinių poreikių nesiekia, jam laisvė, tautiškumas, valstybingumas – mažai reiškiančios abstrakcijos. Tokiu žmogumi labai lengva manipuliuoti, jo balsą pirkti nereikšmingais pažadais, sėlenų sauja, alaus buteliu ar blizgučiu. Visuomenėje, kurioje skurdžių dauguma, saujelė milijonierių gali lengvai išsipirkti kelialapį į vietos savivaldybės tarybą, Seimą, tapti Seimo dauguma. Tik tokiu būdu, tik rinkėjų emocijų, o ne sąmoningo pasirinkimo dėka į Seimą atėjo Darbo partija. Panašiai veikia ir kitos partijos, kurioms rūpi ne valstybės ateitis, o jos lovys. Kalbant apie depolitizavimą arba nupilietinimą, verta skaitytojui nors trumpai priminti politikos ir partijos apibrėžimus.
Politika senovės Graikijoje ir iki XVIII amžiaus Europoje buvo apibrėžiama kaip mokslas apie valstybę. Mūsų laikais politika yra valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų bei atskirų asmenų veiksmai ir siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Yra ir perkeltinė žodžio „politika“ reikšmė – tai išsisukinėjimas, maskuotas veikimas. Deja, šia pastarąja prasme, turėdami maskuotų interesų, mūsų politikai dažnai naudojasi.
Partija yra politinė organizacija, veikianti ir išreiškianti kokios nors savo programos interesus ir idealus. Partinė veikla yra taip pat politinė, nukreipta į valstybės reikalų tvarkymą, tik siauresnė, neapimanti valstybės idealų, interesų bei kitokių siekių visumos. Dėl šios priežasties partinė veikla mokyklose, valstybės institucijose yra draudžiama kaip neatspindinti valstybės reikalų tvarkymo visumos. Tik veikdamos drauge įvairios partijos gali vykdyti politiką, reikšti valstybės siekių visumą. Jei politiką – valstybės reikalų tvarkymą – lygintume su upe, tai partijas turėtume lyginti su jos intakais. Čia pat derėtų pastebėti, kad nebrandžios demokratijos šalyse randasi partijų (intakai), kurios tik teršia politiką (upę). Tokių „partijų“ pavyzdžiai Lietuvoje: Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija, Moterų, Gyvenimo logikos ir kitos (tarp jų Darbo) partijos. Daugumai partijų būdingas netikrumas, imitacija. Iš tikrųjų jos tėra grupės, kurias vienija ne valstybės kūrimo ir tvirtinimo idealas, o siauri klano interesai. Jų programų rinkėjai politiniai analfabetai perskaityti nemoka, tačiau balsuoja pagal sukeliamas emocijas ir įvaizdį, o ne pagal tikrąjį vaizdą.
Demokratinėje valstybėje politinė veikla jokiose valstybinėse institucijose, visuomeninėse organizacijose, Bažnyčioje nedraudžiama, neribojama. Iš tikrųjų, jei pilietis sodina medį valstybei gražinti, jei kunigas pamokslu doroviškai ugdo valstybės pilietį, jei savanoris eina ginti savo tėvynės, jie dalyvauja politikoje. Kartais tenka išgirsti iš dvasininkų, kad jų priedermė – sielovada, todėl Bažnyčia, būdama atskirta nuo valstybės, nuo politikos atsiriboja. Taip kalbantieji klysta ir kitus klaidina: dvasininkai, kaip ir tikinčiųjų bendruomenė, kaip ir pati Bažnyčia, nuo valstybės nėra atskirti, veikia valstybėje, tik Bažnyčios valdymas yra atskirtas nuo valstybės valdymo. Doroviškai ugdydama pilietį, Bažnyčia pačiu aktyviausiu būdu dalyvauja politikoje, Bažnyčia daugeliu atvejų institucine parama arba protestu daro įtaką valstybės politikai. Milano kardinolas, buvęs kandidatas į popiežius Karlas Marija Martinis, įsakmiai ragino Bažnyčią trauktis ne iš politikos, o iš jos šešėlio. Pats popiežius Jonas Paulius II parodė neišdildomą politinės veiklos pavyzdį, didžiulį poveikį pasaulinės politikos raidai.
Akibrokštu laikytinas pastaruoju metu nuskambėjęs Seimo narės Dalios Kuodytės pareiškimas dėl Bažnyčios hierarchų pažado viešinti politikus, kurių politinės nuostatos prasilenkia su dorove, jinai tai įvertino net šantažu („Ar Kryžiaus žygis prieš Seimo narius neprieštarauja Konstitucijai?“, DELFI, 2010-12-16). Pasirodo, Seimo narė iki šiol nesužinojo, kad politika yra valstybės reikalų tvarkymas, kuriame ne tik turi teisę, bet ir privalo dalyvauti kiekvienas sąmoningas pilietis, netikintysis, tikintysis, dvasiškis. Poniai Daliai Kuodytei tikrai nereikės neigti, „kad atsiras manančių, jog tai – kvietimas veikti.“ Tikinčiųjų bendruomenė sovietmečiu ne tik nustumta, bet ir grandinėmis sukaustyta, skatino veikti. Atgavus nepriklausomybę, tikinčiųjų bendruomenės, kaip pilietinės visuomenės dalies neveiklumas prilygtų valstybės reikalų tvarkymo (politikos) ignoravimui, krikščioniškuoju požiūriu – dvigubai nuodėmei, nes bendruomenės narys per neveiklumą viešai demonstruoja apsileidimą ir, nesiekdamas gėrio, skatina blogį.
Nuostatą šalintis politikos tarsi nešvaraus dalyko nuo pat pirmų nepriklausomybės atkūrimo dienų įvairiais būdais piršo buvę komunistiniai partneriai nomenklatūrininkai. Jie į politikos vietą statė kompetenciją valdyti, įgytą iš „demokratinio centralizmo“, kurio neatsisakė iki šių dienų. Deja, ir Pirmojoje Lietuvos respublikoje tebuvo išugdytas pilietis, o pilietinė visuomenė formavosi tarp partizanų bei jų rėmėjų, kuri okupanto buvo fiziškai sunaikinta. Dabar nupilietinta žmonių masė lengvai mulkinama, ja manipuliuojama, o, panaudojus pilkąsias, juodąsias viešųjų ryšių technologijas ir net moderniąją magiją, jau 20 metų demokratinių rinkimų būdu klanams prilygstantys dariniai valdo Lietuvą. Nupilietinta visuomenė neįgali suformuoti atsvaros, kuri galėtų keisti padėtį. Apmaudu, kad padėtis negerėja, nes daugelis inteligentijos atstovų tiesiog abejingai tūno, o jauni potencialūs politikai traukiasi iš Lietuvos, palikdami laisvą erdvę veikti seniesiems.
Tik penkioliktais nepriklausomybės metais prezidentas V. Adamkus atkreipė dėmesį į didžiausią trūkumą mūsų valstybėje – pilietinės visuomenės stoką. Ta proga sukurtas Pilietinės visuomenės institutas. Sveikintinas, nors pavėluotas dėmesys. Tačiau vienkartinis simbolinis dėmesys, menkos instituto pajėgos, patikimai galima tvirtinti, apčiuopiamų poslinkių pilietiškumo link neduoda. Reikalinga kitokia veikla, kitokio kelio pasirinkimas. Reikalinga visuotinė tautos talka. Į ją privalo jungtis šeima, mokykla, Bažnyčia, visuomeninės organizacijos, atskiri asmenys, valstybė.
Jau galime tvirtinti, kad skamba mūsų tautos ir jos valstybės išlikimo pavojaus varpas. Kas gresiančių valstybei pavojų akivaizdoje įstengs varpą talkai įsiūbuoti, kas įstengs paklupdytą, paniekintą, nupilietintą visuomenę prikelti, tas iš tikrųjų kurs ir tvirtins valstybę. Liaupsinami Valdovų rūmų statybos iniciatoriai ir jų statytojai bus pamiršti rytojaus dieną rūmus pastačius, tautos rūmo, valstybės būsto statytojai be liaupsių save įprasmins amžiams.
Laikas nelaukia. Priekyje – nelengvas, netrumpas, reikalaujantis pasiaukojimo – darbas. Tik išmokyta politinio raštingumo, tik iš klystkelių grąžinta į tikrųjų vertybių lauką buvusi „tarybinė liaudis“ taps pilietine lietuvių tauta. Ir tik tada Lietuva galės tvirtinti: aš čia gyva, saugi, laisva ir nepriklausoma valstybė.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Algimantas Zolubas.
2011.01.06
