Išdavysčių akivaizdoje


Print

Prieš 55 me­tus bu­vo su­šau­dy­tas pas­ku­ti­nis par­ti­za­nų va­das Adol­fas Ra­ma­naus­kas

Skau­džios oku­pa­ci­jos pa­sek­mės, pa­tir­tos per 50 me­tų, ir da­bar su skaus­mu at­si­mu­ša į mū­sų są­mo­nę, į mū­sų tau­ti­nę sa­vi­mo­nę, į mū­sų iš­li­ki­mą. Prieš 55 me­tus, 1957 m. lap­kri­čio 29-ąją, Vil­niu­je so­vie­ti­niai bu­de­liai su­šau­dė 1956 me­tais su­im­tą ir metus kan­kin­tą pas­ku­ti­nį Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dą Adol­fą Ra­ma­naus­ką, sla­py­var­džiu Va­na­gas.

Tai bu­vo ga­lu­ti­nis ko­vo­jan­čios Lie­tu­vos ato­dū­sis. Tik ke­le­tas par­ti­za­nų, slaps­tę­si pa­vie­niui, dar iš­si­lai­kė ne­pa­si­duo­da­mi oku­pa­ci­nei val­džiai. Taip jau bu­vo lem­ta, kad pa­pras­tas mo­ky­to­jas A. Ra­ma­naus­kas ta­po vie­nu iš Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) va­dų, o ga­liau­siai LLKS ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, Lie­tu­vos gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­du ir su­ge­bė­jo tęs­ti ko­vą be­veik 12 me­tų.

Tai­gi A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ko­va tru­ko be­veik tiek pat, kiek gy­va­vo vi­sas gin­kluo­tas an­ti­oku­pa­ci­nis po­grin­dis – nuo anks­ty­vo 1945-ųjų pa­va­sa­rio iki vė­ly­vo 1956-ųjų ru­dens. Nors prieš 22 me­tus A. Ra­ma­naus­ko ir ki­tų par­ti­za­nų sie­kis bu­vo įvyk­dy­tas – Lie­tu­va ta­po ne­pri­klau­so­ma, – ta­čiau vi­sos tie­sos apie šio par­ti­za­nų va­do gy­ve­ni­mą nie­kuo­met ne­su­ži­no­si­me: KGB do­ku­men­tai ar­ba iš­vež­ti į Ru­si­ją, ar­ba ir čia, Lie­tu­vo­je, sau­go­mi po de­vy­niais už­rak­tais.

Be to, net ir sa­vo me­la­gin­guo­se „do­ku­men­tuo­se“ KGB ka­ri­nin­kai pa­da­rė vis­ką, kad tie­sa bū­tų iš­krai­py­ta, o jų pik­ta­da­rys­tės ir niek­šys­tės bū­tų ne­įvar­dy­tos ir pa­slėp­tos. Net­gi ne­pri­klau­so­my­bės me­tais by­la, siekiant iš­aiš­ki­nti pas­ku­ti­nio­jo par­ti­za­nų va­do iš­da­vys­tės ir kan­ki­ni­mų fak­tus, bu­vo nu­ma­rin­ta ar­ba vil­ki­na­ma. Lai­mei, da­lis A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ran­ka pri­ra­šy­tų ir kruopš­čiai slėp­tų są­siu­vi­nių iš­li­ko ir bu­vo at­spaus­din­ti jau ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je. Bū­tent jie šian­dien pa­de­da at­kur­ti ne tik pa­ties par­ti­za­nų va­do, bet ir Dai­na­vos par­ti­za­nų apy­gar­dos ir vi­so LLKS veik­los epi­zo­dus.

Oku­pantai pastūmėjo į miš­ką

Pa­si­rin­kęs mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją, A. Ra­ma­naus­kas ti­kė­jo­si tai­kų pe­da­go­go dar­bą dirb­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Ta­čiau at­ėjus lem­tin­gai va­lan­dai, jis ne­dve­jo­da­mas pa­ė­mė į ran­kas gin­klą ir ne­pa­lei­do jo vi­sus vie­nuo­li­ka ko­vos me­tų. Su­pra­tęs, kad grės­mė Lie­tu­vos vals­ty­bei di­dės, jau­nas mo­ky­to­jas įsto­jo į Kau­no ka­ro mo­kyk­lą, ku­rio­je įgi­jo ka­ry­bos ži­nių.

Ta­čiau lem­tin­gais 1940-ai­siais šių ži­nių ne­pri­rei­kė, nes Lie­tu­vos val­džia pri­ėmė SSRS ul­ti­ma­tu­mą, įsi­lei­do į ša­lį „pa­pil­do­mus“ Rau­do­no­sios ar­mi­jos da­li­nius, su­da­rė są­ly­gas mū­sų vals­ty­bės oku­pa­ci­jai. At­sar­gos lei­te­nan­tas A. Ra­ma­naus­kas grį­žo į Dzū­ki­ją ir įsi­dar­bi­no mo­ky­to­ju mo­kyk­lo­je ne­to­li Drus­ki­nin­kų. Kaip 1941 me­tų Bir­že­lio su­ki­lė­lis, pa­lai­kė vie­šą­ją tvar­ką, kai iš Drus­ki­nin­kų pas­ku­bo­mis dan­gi­no­si Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­riai.

Per­si­kė­lęs į Aly­tų, A. Ra­ma­naus­kas įsi­dar­bi­no dės­ty­to­ju mies­to mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je. Kai 1944-ųjų lie­pą, per Dzū­ki­ją vėl ri­tan­tis so­vie­tų ir na­cių ka­ro fron­tui, rau­do­nie­ji oku­pan­tai pa­skel­bė mo­bi­li­za­ci­ją ir kraš­to vy­rai, veng­da­mi žū­ti už sta­li­ni­nę im­pe­ri­ją, ėmė trauk­tis į miš­kus, A. Ra­ma­naus­kas, ver­čia­mas tap­ti so­vie­ti­nio sau­gu­mo in­for­ma­to­riu­mi, pa­si­trau­kė iš le­ga­laus gy­ve­ni­mo ir sto­jo į gin­kluo­tą ko­vą su oku­pan­tais.

Pa­si­rink­tą par­ti­za­no ke­lią jis skau­džiai ap­ra­šė iš­li­ku­sia­me die­no­raš­ty­je: „Už­ėjau dar į sa­vo auk­lė­ti­nių kla­sę… Vien tik mo­ky­to­jas ga­li su­pras­ti, kiek daug ta­da iš­gy­ve­nau. Juk tu­rė­jau pa­lik­ti sa­vo mėgs­ta­mą dar­bą, pa­lik­ti tuos, ku­riais rū­pi­nau­si, auk­lė­jau, pa­lik­ti ko­le­gas, ku­rie bu­vo tik­ri lie­tu­viai. Tu­rė­jau pa­lik­ti sa­vo pro­fe­si­ją, ku­ri, ti­kė­jau­si, bus iki ma­no mir­ties, ir dar daug ką bran­gaus…“

Į miš­ką ne­tru­kus pa­si­trau­kė ir jo my­li­mo­ji iš se­mi­na­ri­jos lai­kų Bi­ru­tė Ma­žei­kai­tė, vos iš­trū­ku­si iš sau­gu­mie­čių na­gų. Tam­sią spa­lio 7-osios nak­tį Ne­dzin­gės baž­ny­tė­lė­je, sau­go­mo­je par­ti­za­nų, juos su­tuo­kė kun. Zig­mas Ne­ciuns­kas, tu­rė­jęs par­ti­za­ni­nį sla­py­var­dį Ely­tė. Ta­čiau jau­nų­jų su­tuok­ti­nių gy­ve­ni­mas bu­vo klo­tas ašt­riais ro­žių spyg­liais.

Ku­rį lai­ką B. Ra­ma­naus­kie­nė sve­ti­ma pa­var­de dar mo­ky­to­ja­vo ir bu­vo par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė. 1948 me­tais sve­ti­ma pa­var­de Vil­niu­je ji pa­gim­dė duk­rą Auk­su­tę, ku­rios iki sep­ty­ne­rių me­tų lau­kė gy­ve­ni­mas slaps­tan­tis ato­kiuo­se vien­kie­miuo­se ir drėg­nuo­se par­ti­za­nų bun­ke­riuo­se. Per­se­kio­ja­ma nuo­la­ti­nės grės­mės ir se­ka­ma KGB šni­pų, ši par­ti­za­nų šei­ma bu­vo kar­tu iki pat su­ėmi­mo, po ku­rio A. Ra­ma­naus­ko lau­kė kan­ki­ni­mai ir bu­de­lių kul­ka, o jo žmo­nos – il­gi me­tai la­ge­riuo­se.

Ko­vos pra­džia

1945 me­tų pa­va­sa­rį už­mez­gęs ry­šius su miš­kuo­se prie Alo­vės įsi­kū­ru­siais ko­vo­to­jais, ba­lan­džio pa­bai­go­je jau įsto­jo į Ne­mu­nai­čio apy­lin­kė­se vei­kian­tį bū­rį ir iš kar­to ta­po jo va­du bei pa­si­rin­ko Va­na­go sla­py­var­dį. Ga­li­ma spė­ti, kad tam įta­kos ga­lė­jo tu­rė­ti gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo pirm­ta­kės LLA ko­vi­nių pa­da­li­nių Že­mai­ti­jo­je pa­va­di­ni­mas „Va­na­gai“. Bu­vęs mo­ky­to­jas į ko­vo­to­jų gre­tas įsi­lie­jo tuo me­tu, kai pir­ma­sis gin­kluo­tos ko­vos eta­pas, ku­rį pra­dė­jo Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­ja (LLA), jau bu­vo pa­si­bai­gęs. A. Ra­ma­naus­kas ra­šė kad, įsto­ji­mas į par­ti­za­nų gre­tas pra­si­dė­da­vo iš­kil­min­ga prie­sai­ka. „Bu­vo 120 vy­rų, ta­čiau tvy­ro­jo vi­siš­ka ty­la…

Ant­ra­me kop­ly­tė­lės aukš­te įvy­ko įspū­din­gos pa­mal­dos. Vy­rai karš­tai mel­dė­si. Dau­ge­lio aky­se spin­dė­jo aša­ros. (…) Ar­ti­no­si iš­kil­min­gas prie­sai­kos pri­ėmi­mas. Prieš al­to­rių bu­vo pa­sta­ty­ta ta­bu­re­tė, už­ties­ta tri­spal­ve. Ant jos pa­dė­tas kry­že­lis ir ma­no trum­pa­sis gin­klas… Iš­kė­lę de­ši­nes, ty­liai kar­to­jo­me prie­sai­kos žo­džius.

Die­vo aki­vaiz­do­je tvir­tai pa­si­ža­dė­jo­me tei­sin­gai ir ryž­tin­gai tęs­ti ko­vą prieš oku­pan­tą, ku­ris, pa­my­nęs po ko­jo­mis vi­sus Die­vo ir žmo­gaus įsta­ty­mus, ne­gai­les­tin­gai nai­ki­na vis­ką, kas yra šven­ta, kil­nu ir bran­gu“ (Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas. „Dau­gel kri­to su­nų…“). 1945 me­tų pa­va­sa­rį A. Ra­ma­naus­kas iš iš­blaš­ky­tų par­ti­za­nų su­bū­rė maž­daug 140 vy­rų kuo­pą. Rug­pjū­čio 1 die­ną jis su­si­ti­ko su Aly­taus ap­skri­ties miš­kuo­se įsi­kū­ru­sio Dzū­kų gru­pės šta­bo va­du Juo­zu Vit­ku­mi-Ka­zi­mie­rai­čiu. Va­na­go va­do­vau­ja­ma kuo­pa bu­vo per­for­muo­ta į ba­ta­lio­ną ir įtrauk­ta į Dzū­kų gru­pę bei ta­po Mer­kio rink­ti­nės da­li­mi, o ne­tru­kus šios rink­ti­nės va­du bu­vo pa­skir­tas A. Ra­ma­naus­kas.

Sun­kūs mū­šiai

1946 me­tų ba­lan­dį rink­ti­nės va­das da­ly­va­vo ne­se­niai su­for­muo­tos A ir Tau­ro apy­gar­dų va­dų pa­si­ta­ri­me, ku­ria­me nu­tar­ta iš abie­jų vie­ne­tų su­for­muo­ti Pie­tų Lie­tu­vos par­ti­za­nų šta­bą, ku­ris 1946 me­tų ge­gu­žę ta­po Dai­na­vos apy­gar­da. Jo­je bu­vu­siam mo­ky­to­jui bu­vo pa­ti­kė­tos apy­gar­dos va­do J. Vit­kaus-Ka­zi­mie­rai­čio pir­mo­jo pa­va­duo­to­jo pa­rei­gos.

Vie­na iš A. Ra­ma­naus­ko va­da­vie­čių bu­vo ant Mer­kio kran­to Kas­čiū­nų kai­me – čia jis kar­tu su Pie­tų Lie­tu­vos par­ti­za­nų sri­ties va­du J. Vit­ku­mi-Ka­zi­mie­rai­čiu lei­do po­grin­di­nį laik­raš­tį „Lais­vės var­pas“. De­ja, dirb­ti drau­ge jiems te­ko ne­il­gai – 1946 me­tų lie­pos 12 die­ną J. Vit­kus-Ka­zi­mie­rai­tis žu­vo mū­šy­je prie Liš­kia­vos. Pir­mie­ji par­ti­za­nų mū­šiai su stri­bais ir en­ka­vė­dis­tais bu­vo įnir­tin­gi.

Vien nuo 1945 me­tų ge­gu­žės iki rug­pjū­čio per su­si­rė­mi­mus žu­vo kas penk­tas iš 183 Mer­ki­nės ba­ta­lio­no ko­vo­to­jų. Vie­nos sun­kiau­sių kau­ty­nių bir­že­lio 13 die­ną įvy­ko Var­čios miš­ke, tuo­met maž­daug 130 par­ti­za­nų bū­rį ap­su­po ko­ne tūks­tan­tis ge­rai gin­kluo­tų en­ka­vė­dis­tų ir stri­bų. Po įnir­tin­gų kau­ty­nių par­ti­za­nams, ne­te­ku­siems de­šim­ties ko­vo­to­jų, te­ko trauk­tis ir iš­si­sklai­dy­ti.

Ki­ta ver­tus, prie­šo nuos­to­liai bu­vo ne­pa­ly­gin­ti di­des­ni – ne­ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, šia­me mū­šy­je žu­vo 174 en­ka­vė­dis­tai ir stri­bai. Žie­mos pra­džio­je par­ti­za­nai per­ėjo prie ak­ty­vių veiks­mų. Bū­tent A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ini­cia­ty­va bu­vo su­pla­nuo­ta gar­sio­ji Mer­ki­nės puo­li­mo ope­ra­ci­ja.

Par­ti­za­nai už­ėmė NKVD būs­ti­nę, paš­tą, vals­čiaus ir mi­li­ci­jos įstai­gą. Ta­čiau ne­su­lau­kę su­pla­nuo­to pa­stip­ri­ni­mo, o iš cerk­vės ir baž­ny­čios bokš­tų pra­pliu­pus prie­šo kul­kos­vai­džių ug­niai, Va­na­go va­do­vau­ja­mi par­ti­za­nai pa­si­trau­kė. Mer­ki­nės puo­li­me tie­sio­giai da­ly­va­vu­siems 45 par­ti­za­nams te­ko su­si­grum­ti su tri­skart gau­ses­nė­mis prie­šo pa­jė­go­mis, ta­čiau jiems pa­vy­ko nu­kau­ti 15 en­ka­vė­dis­tų ir du stri­bus, ta­čiau nei Va­na­gas, nei apy­gar­dos va­das J. Vit­kus-Ka­zi­mie­rai­tis ope­ra­ci­jos re­zul­ta­tais, at­ro­do, ne­bu­vo pa­ten­kin­ti.

Pa­vo­jai ir ne­tek­tys

Už­si­brė­žę žūt­būt su­nai­kin­ti gin­kluo­tą po­grin­dį, oku­pan­tai nu­si­tai­kė į jo va­do­vy­bę ir grie­bė­si nau­jos tak­ti­kos – vie­toj at­vi­rų ko­vų pa­nau­do­ti agen­tus, pro­vo­ka­to­rius ir iš­da­vi­kus. 1947 m. lie­pos 11 d., ap­su­pus apy­gar­dos par­ti­za­nų bun­ke­rį, en­ka­vė­dis­tams pa­vy­ko su­nai­kin­ti vi­są Dai­na­vos apy­gar­dos šta­bą. Mū­šy­je žu­vo ir tuo me­tu apy­gar­dai va­do­va­vęs Do­mi­ny­kas Jė­čys-Ąžuo­lis.

Po šio įvy­kio va­do­va­vi­mą apy­gar­dai pe­rė­mė A. Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas. 1948 me­tais jis bu­vo pa­skir­tas Pie­tų Lie­tu­vos par­ti­za­nų sri­ties va­du. A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go lau­kė nau­ja mi­si­ja. 1948 me­tų lap­kri­tį jis iš­vyks­ta į Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne Mi­nai­čių kai­me 1949 me­tų va­sa­rį tu­rė­ju­sį įvyk­ti Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dų su­va­žia­vi­mą, ku­ria­me 1949 me­tų va­sa­rio 16-ąją bus pri­im­ta is­to­ri­nė LLKS ta­ry­bos de­kla­ra­ci­ja.

Ta­čiau iki to dar lau­kė il­ga ke­lio­nė per ki­tas apy­gar­das ir dau­gy­bė nesu­si­pra­ti­mų, ku­rių vie­nas vos ne­si­bai­gė tra­giš­kai – į su­si­ti­ki­mą slap­ta vy­kę Tau­ro apy­gar­dos va­das Alek­san­dras Gry­bi­nas-Faus­tas ir A. Ra­ma­naus­kas Kęs­tu­čio apy­gar­dos šta­be bu­vo pa­lai­ky­ti MGB pro­vo­ka­to­riais, nes šio­je apy­gar­do­je nei vie­no, nei an­tro nie­kas as­me­niš­kai ne­pa­ži­no­jo. Net ki­tas gar­su­sis par­ti­za­nų va­do­vas, tuo­me­ti­nis Jū­ros ap­skri­ties va­das Jo­nas Že­mai­tis-Vy­tau­tas lai­kė juos gud­riais ap­si­me­tė­liais. Vis dėl­to po ke­lių die­nų bu­vo iš­si­aiš­kin­ta, kad A. Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas tik­rai yra Pie­tų Lie­tu­vos par­ti­za­nų sri­ties va­das.

1949 me­tų va­sa­rio 16 die­ną drau­ge su ki­tais par­ti­za­nų va­dais pa­si­ra­šęs gar­si­ą­ją LLKS ta­ry­bos de­kla­ra­ci­ją, įtei­si­nu­sią LLKS ta­ry­bą kaip vie­nin­te­lę tei­sė­tą val­džią oku­puo­tos Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je, A. Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas dar nė ne­nu­ma­nė, kad grį­žęs į Dai­na­vos apy­gar­dos va­da­vie­tę ne­be­ras Be­ne­dik­to La­bė­no-Ka­riū­no, ku­riam bu­vo lai­ki­nai pa­ve­dęs ei­ti sa­vo pa­rei­gas. Ko­vo 7 die­ną jį mie­gan­tį nu­šovė į šta­bą in­fil­truo­tas MGB agen­tas Kos­tas Ku­bi­lins­kas, so­viet­me­čiu tap­sian­tis gar­siu vai­kų po­etu, tą pa­čią die­ną nu­žu­dy­tas Ka­zi­mie­rai­čio rink­ti­nės va­das Vac­lo­vas Vo­ve­ris-Žai­bas, MGB agen­to iš­duo­tas žuvo ir nau­jas Dai­na­vos apy­gar­dos va­das Lion­gi­nas Ba­liu­ke­vi­čius-Dzū­kas.

Gau­dy­nės

Ne­tru­kus LLKS gy­ny­bos pa­jė­goms va­do­vau­jan­tis A. Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas liks vie­nin­te­lis gy­vas par­ti­za­nų va­das. Tuo me­tu Lie­tu­vo­je be­bu­vo li­kę vos pus­šim­tis par­ti­za­nų. A. Ra­ma­naus­kas slaps­tė­si kar­tu su šei­ma – žmo­na ir ma­ža duk­re­le. Jie tu­rė­jo įsi­gi­ję fik­ty­vius do­ku­men­tus, ap­si­sto­da­vo pas pa­ti­ki­mus žmo­nes. Tu­rė­da­mas lai­ko, ra­šė die­no­raš­tį. Šie A. Ra­ma­naus­ko pri­si­mi­ni­mai, Juo­zo Luk­šos už­sie­ny­je pa­ra­šy­ti „Par­ti­za­nai“, Lion­gi­no Ba­liu­ke­vi­čiaus ir Jus­ti­no Le­le­šiaus die­no­raš­čiai – vie­ni au­ten­tiš­kiau­sių lais­vės ko­vų liu­di­ji­mų.

Su­pras­da­mi, kad su­nai­ki­nus šį le­gen­di­nį ko­vo­to­ją iš es­mės bus su­nai­kin­tas ir vi­sas gin­kluo­ta­sis po­grin­dis, so­vie­tų sau­gu­mie­čiai nė­rė­si iš kai­lio, kad jį su­ras­tų ir su­im­tų. Tai pa­da­ry­ti bu­vo ne­leng­va, nes nuo 1952 me­tų pa­bai­gos par­ti­za­nų va­das jau ne­be­tu­rė­jo ry­šių su pa­si­prie­ši­ni­mo va­do­vy­be ir slaps­tė­si drau­ge su sa­vo šei­ma. Iš­da­vi­kų ir šni­pų pa­gal­ba KGB or­ga­ni­zuo­ta par­ti­za­nų va­do me­džiok­lė tru­ko net ket­ve­rius me­tus.

Jo pa­ieš­koms bu­vo su­da­ry­ta spe­cia­li ope­ra­ty­vi­nė gru­pė, ku­riai va­do­va­vo du pa­gar­sė­ję Rai­nių žu­dy­nių or­ga­ni­za­to­riai: KGB 4-osios val­dy­bos vir­ši­nin­kas Pet­ras Ras­la­nas ir jos ant­ro­jo sky­riaus vir­ši­nin­kas Nach­ma­nas Du­šans­kis. Be to, pas­ku­ti­niai­siais me­tais prieš su­ėmi­mą A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ieš­ko­jo ir ma­žiau­siai 50 KGB agen­tų.

1956 me­tų spa­lio 11 die­ną KGB pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Le­o­nar­das Mar­ta­vi­čius pa­tvir­ti­no slap­tą par­ti­za­nų va­do ir jo žmo­nos su­ėmi­mo pla­ną. Ki­tą die­ną A. Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas ir jo žmo­na B. Ma­žei­kai­tė bu­vo su­im­ti Kau­ne, vos iš­ėję iš KGB už­ver­buo­to iš­da­vi­ko bu­to. Adol­fą ir Bi­ru­tę Ra­ma­naus­kus iš­da­vė KGB agen­tas An­ta­nas Ur­bo­nas, sla­py­var­džiu Ži­no­mas.

Kan­ki­ni­mai ir žū­tis

Su­im­tas A. Ra­ma­naus­kas iš Kau­no bu­vo nu­vež­tas į Vil­niaus KGB ka­lė­ji­mą. Po­že­mio ka­me­ro­je ke­lias va­lan­das jis bu­vo žiau­riai kan­kin­tas: iš­dur­ta akis, su­ža­lo­ti ly­ties or­ga­nai, pa­da­ry­ta be­ga­lė žaiz­dų. Kan­kin­ti tam, kad iš­gau­tų ko­kias nors pa­slap­tis, ne­be­bu­vo jo­kio rei­ka­lo: gin­kluo­to po­grin­džio prak­tiš­kai Lie­tu­vo­je ne­be­bu­vo, ta­čiau pa­ty­rę bu­de­liai Pet­ras Ras­la­nas (nepriklausomybės pradžioje pabėgęs į Ru­si­ją), Nach­ma­nas Du­šans­kis (išvykęs į Izra­elį), da­ly­va­vę kan­ki­nant žmo­nes 1941 me­tais Rai­nių miš­ke­ly­je, mi­nist­ro pa­va­duo­to­jas Le­o­nar­das Mar­ta­vi­čius (be­je, mi­ręs ne­se­niai, jau ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je) ne­ga­lė­jo su­tram­dy­ti sa­vo sa­dis­ti­nių po­lin­kių ir iš­lie­jo pyk­tį už tai, kad ši­tiek il­gai ne­ga­lė­jo su­gau­ti pas­ku­ti­nio par­ti­za­nų va­do.

Iš­si­gan­dę, kad A. Ra­ma­naus­kas mirs ne­at­ga­vęs są­mo­nės ir teks at­si­skai­ty­ti prieš Mask­vą už tai, kad ne­iš­tar­dė, bu­de­liai iš­ve­žė jį į Lu­kiš­kių ka­lė­ji­mo li­go­ni­nę. A. Ra­ma­naus­kas ir B. Ma­žei­kai­tė per kan­ki­ni­mų me­tus su­si­ti­ko tik vie­ną kar­tą – per aki­sta­tą, ku­rio­je par­ti­za­nų va­das tvir­ti­no, jog vei­kė vie­nas ir žmo­na apie jo veik­lą nie­ko ne­ži­no­jo.

KGB ka­me­ro­je įvy­ko ir pas­ku­ti­nis A. Ra­ma­naus­ko pa­si­ma­ty­mas su aš­tuon­me­te duk­ra. 1957 me­tų rug­sė­jo 24–25 die­ną so­vie­ti­nės Lie­tu­vos „Aukš­čiau­sia­sis teis­mas“ A. Ra­ma­naus­kui sky­rė mir­ties baus­mę. Lap­kri­čio 29 die­ną pas­ku­ti­ny­sis par­ti­za­nų va­das bu­vo su­šau­dy­tas, o jo žmo­na tą pa­tį mė­ne­sį nu­teis­ta 8 me­tams la­ge­rių.

At­mi­ni­mas

Kur il­si­si A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go pa­lai­kai, ži­no­ma tik jo bu­de­liams. Par­ti­za­nų va­do at­mi­ni­mą šian­dien sau­go pa­min­klas Aly­tu­je, kop­lyt­stul­pis Mer­ki­nė­je, jo var­du pa­va­din­ta gat­vė Kau­ne. At­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės lai­kais A. Ra­ma­naus­kui bu­vo su­teik­tas di­mi­si­jos bri­ga­dos ge­ne­ro­lo laips­nis ir du Vy­čio kry­žiaus or­di­nai.

Da­bar­ties prie­ra­šas. Jau se­niai vyks­ta teis­mi­nis pro­ce­sas dėl pas­ku­ti­nio vy­riau­sio­jo Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­do A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ir jo žmo­nos su­lai­ky­mo 1956 me­tų spa­lio 12-ąją. Spa­lio pra­džio­je Kau­ne vy­ku­sia­me teis­mo po­sė­dy­je by­la, nag­ri­nė­ju­si bu­vu­sių sau­gu­mie­čių da­ly­va­vi­mą su­lai­kant pas­ku­ti­nį Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dą A. Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą, ir vėl li­ko ne­iš­spręs­ta.

Bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn yra pa­trauk­ti A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ir jo žmo­nos Bi­ru­tės su­lai­ky­mo ope­ra­ci­jos da­ly­viai – Il­ja Vo­rob­jo­vas ir Jad­vy­ga Kup­rė­nie­nė. Vos sep­ty­nias kla­ses bai­gęs I. Vo­rob­jo­vas, Lie­tu­vos SSR Vals­ty­bės sau­gu­mo ko­mi­te­to (tuo­me­ti­nio KGB) Kau­no mies­to val­dy­bos 7-ojo po­sky­rio lei­te­nan­tas, ta­da ėjo 23-uo­sius me­tus. Pa­gal iš­va­ka­rė­se Nach­ma­no Du­šans­kio, ku­ris tuo­met va­do­va­vo vie­nai Lie­tu­vos SSR KGB val­dy­bai, pa­reng­tą pla­ną, I. Vo­rob­jo­vas su kitais saugu­mie­čiais tą nak­tį bu­dė­jo „Pos­te nr. 1“. Jis bu­vo įreng­tas prie An­ta­no Ur­bo­no, A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ben­dra­moks­lio Kau­no ka­ro mo­kyk­lo­je, na­mo Ža­lia­kal­ny­je, Kam­po gat­vė­je.

Tą nak­tį kar­tu su juo bu­dė­jo ir vos aš­tuo­nias kla­ses bai­gu­si 21 me­tų ser­žan­tė Jad­vy­ga Stra­bi­kai­tė, da­bar tu­rin­ti Kup­rė­nie­nės pa­var­dę. Jų abie­jų pa­var­dės yra 12 KGB dar­buo­to­jų, ska­tin­tų už „kruopš­čiai at­lik­tą dar­bą lik­vi­duo­jant A. Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą“, ku­riam žū­ties va­lan­dą te­bu­vo 39 me­tai, są­ra­še. J. Kup­rė­nie­nė teis­mo po­sė­džiuo­se ne­pa­si­ro­do dėl „li­gos“ – ji esan­ti per di­de­lio svo­rio ir ne­ga­lin­ti vaikš­čio­ti. Teis­me I. Vo­rob­jo­vas tei­gia nie­ka­da ne­ben­dra­vęs su J. Kup­rė­nie­ne.

Abu kal­ti­na­mie­ji ti­ki­na dir­bę KGB tik pen­ke­rius me­tus, jo­kio­se ope­ra­ci­jo­se esą ne­da­ly­va­vę. I. Vo­rob­jo­vas iki pat pen­si­jos esą dir­bo bu­vu­sia­me Kau­no P. Zi­ber­to šil­ko kom­bi­na­te pa­meist­riu, o J. Kup­rė­nie­ne – Kau­no ra­di­jo ga­myk­lo­je de­rin­to­ja. Abiems yra pa­teik­ti kal­ti­ni­mai pa­gal Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 24 str. 6 d. (ben­dri­nin­ka­vi­mas) – pa­dė­jė­jas yra as­muo, pa­dė­jęs da­ry­ti nu­si­kals­ta­mą vei­ką duo­da­mas pa­ta­ri­mus, nu­ro­dy­mus, teik­da­mas prie­mo­nes ar­ba ša­lin­da­mas kliū­tis, sau­go­da­mas ar pri­deng­da­mas ki­tus ben­dri­nin­kus.

Bau­džia­ma­sis ko­dek­sas nu­ma­to, kad ge­no­ci­das – la­bai sun­kus nu­si­kal­ti­mas žmo­niš­ku­mui, o jo vyk­dy­to­jas – tas, kas sie­kė fi­ziš­kai su­nai­kin­ti vi­sus ar da­lį žmo­nių, pri­klau­san­čių bet ku­riai na­cio­na­li­nei, et­ni­nei, ra­si­nei, re­li­gi­nei, so­cia­li­nei ar po­li­ti­nei gru­pei, or­ga­ni­za­vo, va­do­va­vo ar da­ly­va­vo juos žu­dant, kan­ki­nant, ža­lo­jant, trik­dant jų pro­ti­nį vys­ty­mą­si, de­por­tuo­jant, ki­taip su­da­rant to­kias gy­ve­ni­mo są­ly­gas, kad jos lė­mė vi­sų jų ar da­lies žū­tį, ri­bo­jo toms gru­pėms pri­klau­san­čių žmo­nių gims­ta­mu­mą ar prie­var­ta per­da­vė jų vai­kus ki­toms gru­pėms. Už šį la­bai sun­kų nu­si­kal­ti­mą įsta­ty­mas nu­ma­to lais­vės at­ėmi­mo baus­mę nuo pen­ke­rių iki dvi­de­šim­ties me­tų ar­ba lais­vės at­ėmi­mą iki gy­vos gal­vos.

Pra­ėju­sios sa­vai­tės ant­ra­die­nį vėl vy­ku­sia­me Kau­no apy­gar­dos teis­mo po­sė­dy­je pri­im­tas spren­di­mas kal­ti­na­mų­jų Dzū­ki­jos par­ti­za­nų va­do A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go su­ėmi­mu by­las iš­skir­ti į dvi. Toks spren­di­mas pri­im­tas dėl to, kad kal­ti­na­mo­sios J. Kup­rė­nie­nės svei­ka­tos būk­lė esą ne­lei­džia jai at­vyk­ti į ke­lis iš ei­lės teis­mo po­sė­džius. Nu­ken­tė­ju­si­ą­ja by­lo­je yra pri­pa­žin­ta par­ti­za­no duk­ra Auk­su­tė Ra­ma­naus­kai­tė-Sko­kaus­kie­nė. Iki 1956 me­tų ji bu­vo slaps­to­ma Lie­tu­vos žmo­nių.

I. Vo­rob­jo­vo ad­vo­ka­tas Vy­tau­tas Svi­ders­kis po­sė­dy­je teis­mui įtei­kė pra­šy­mą kreip­tis į Kon­sti­tu­ci­nį teis­mą, kad šis nu­sta­ty­tų, ar Bau­džia­mo­jo ko­dek­so punk­tas, pa­gal ku­rį kal­ti­na­mas I. Vo­rob­jo­vas, ne­pri­eš­ta­rau­ja Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­jai. Ad­vo­ka­to tei­gi­mu, I. Vo­rob­jo­vas bu­vo ga­vęs už­duo­tį „bū­ti kaž­kur prie na­mo“, ku­ria­me tuo me­tu slaps­tė­si A. Ra­manaus­kas, ir ste­bė­ti.

Tai­gi dar lau­kia il­gas ke­lias aiš­ki­nan­tis Lie­tu­vo­je vy­ku­sias iš­da­vys­tes.

Nuotraukoje: Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Adolfas Ramanauskas Vanagas.

Laikraštis “XXI amžius”

2012.12.05


Prisijunkite prie diskusijos