Aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pasakojimų apie sudėtingus turkų, azerbaidžaniečių santykius su armėnais ciklą. Šiandien Jūsų dėmesio centre – istoriko Gintaro Vaičiūno straipsnis, analizuojantis Nadžibos Mustafajevos monografiją „Tarptautinės teisės principai ir Kalnų Karabacho konfliktas“.
Nadžibos Mustafajevos monografija „Tarptautinės teisės principai ir Kalnų Karabacho konfliktas“ – aktuali tiems, kurie domisi Azerbaidžano Respublikos teisine kova už savo teritorinį vientisumą. Šioje monografijoje išsamiai nagrinėjami tokių tarptautinės teisės principų kaip jėgos nenaudojimo, valstybinių sienų neliečiamumo, teritorinio vientisumo, žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimo teoriniai pagrindai bei jų veikimas praktikoje.
Šioje mokslinėje studijoje pagrindinis dėmesys skiriamas Armėnijos bei Azerbaidžano požiūriui į Kalnų Karabacho konfliktą ir tarptautinių organizacijų bandymams likviduoti daugiau kaip 20 metų besitęsiančią priešpriešą tarp dviejų kaimyninių valstybių. Čia akcentuojamas Azerbaidžano siekis taikiai išnarplioti Kalnų Karabacho bei kitų Armėnijos okupuotų Azerbaidžano žemių klausimus, nenukrypstant nuo tarptautinėje teisėje nustatytų principų.
Monografijoje taip pat aštriai keliamas dvigubų standartų tarptautinėje teisėje taikymas, pateikiami tokios praktikos pavyzdžiai.
Didžiausias N.Mustafajevos knygos privalumas – ji skirta ne tik teisės teoretikams, mokslininkams, bet ir gerokai platesniam skaitytojų ratui. Probleminiai tarptautinių santykių klausimai knygoje pateikiami visiems suprantama kalba, o tai leidžia į tarptautinės teisės problemas, ypač Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą, įsigilinti visiems, ne tik istorikams. Šis N.Mustafajevos veikalas – vienas iš geriausių leidinių, analizuojančių tarptautinės teisės principų pažeidimo temą. Ją galima lyginti nebent su Namiko Alijevo monografija „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ .
Nors N.Mustafajevos monografijoje nagrinėjami tik Armėnijos įvykdyti tarptautinės teisės principų pažeidimai, bet visus tuos pačius tarptautinės teisės pažeidimus kartu su Armėnija yra įvykdžiusi ir Rusija. Galbūt tai vertėjo paminėti ir šioje monografijoje, juo labiau, kad Rusija yra pagrindinis Armėnijos sąjungininkas.
Pirmajame knygos skyriuje („Pagrindinių tarptautinės teisės principų sąvoka ir jų klasifikacija“) parodoma, kaip XX amžiuje keitėsi bendradarbiavimo tarp valstybių tvarka, kaip Jungtinės Tautos (JT) formavo teisinę bazę, atspindinčią perėjimą nuo jėgos naudojimo į taikų bendradarbiavimą. Teisiniu bendradarbiavimo pagrindu tapo tarptautinės teisės principai. Jie buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų (JT) priimtuose dokumentuose, pradedant JT XXV generalinės asamblėjos sesijoje 1970 m. spalio 24 d. priimta deklaracija „Dėl tarptautinės teisės principų“, baigiant JT 1998 m. gruodžio 4 d. deklaracija „Dėl tarptautinio saugumo palaikymo“.
Pažymima, kad pagrindinis dokumentas, kuriame buvo įtvirtinti visi pagrindiniai tarptautinės teisės principai, yra 1975 metais Helsinkyje 33-jų Europos šalių, tarp jų JAV ir Kanados, pasirašytas Saugumo tarp šalių baigiamasis aktas.
Antrajame knygos skyriuje nagrinėjama Armėnijos okupacinė politika, grubiai pažeidžianti jėgos nenaudojimo, valstybinių sienų neliečiamumo principus. Taigi chronologiškai išdėstomi valstybių ir tarptautinių organizacijų priimti dokumentai, kurie įtvirtino tarptautinėje teisėje svarbiausią bendradarbiavimo valstybių principą – nenaudoti jėgos.
Autorė aprašo ilgą ir sudėtingą kelią iki galutinio susitarimo. Pirmasis dokumentas, kuriame teisiškai suformuluotas jėgos nenaudojimo tarpusavio santykiuose principas, – Hagoje 1899 metais didžiųjų Europos valstybių pasirašyta konvencija. Tiesa, galutinai jėgos nenaudojimo principas įtvirtintas tik 1970 metais Jungtinių Tautų deklaracijoje. Šis principas draudžia karinę agresiją.
Jungtinių Tautų įstatų trečiasis straipsnis išvardina veiksmus, kurie tarptautinėje teisėje įvardinami kaip karinė agresija: kitos valstybės ginkluotas užpuolimas arba įsiveržimas į jos teritoriją; bet kokia, nors ir laikina, kitos valstybės ar jos dalies okupacija arba aneksija; kitos valstybės teritorijos bombardavimas arba apšaudymas, nesvarbu – iš kokių ginklų; kitos valstybės uostų arba krantų ginkluotas blokavimas; kitos valstybės karinių pajėgų ginkluotas užpuolimas; atsisakymas pasitraukti iš karinių bazių suverenios valstybės teritorijos pasibaigus sutarčiai, valstybės leidimas naudotis jos teritorija vykdant agresiją prieš trečiąją šalį, bei pagalba agresoriui.
Svarbiausias kriterijus, įvardinantis agresorių, yra pirmumo principas, kuris skelbia, kad valstybė, pirmoji panaudojusi ginkluotą jėgą, ir yra agresorė. Penktasis Jungtinių Tautų įstatų straipsnis pažymi, kad jokie argumentai, nei politiniai, nei ekonominiai, nei kariniai, negali pateisinti karinės agresijos. Karinė agresija yra nusikaltimas prieš tarptautinę taiką ir užtraukia tarptautinę atsakomybę.
Tarptautinės teisės dokumentuose taikomas agresoriaus apibrėžimas šiuo metu tinka tik dviems Europos valstybėms: Armėnijos Respublikai ir Rusijos Federacinei Respublikai. Beje, ir Armėnija, ir Rusija yra pasirašiusios bei ratifikavusios svarbiausius tarptautinės teisės dokumentus, tarp jų Jungtinių Tautų įstatus, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) baigiamąjį aktą, kuriame nurodoma, kad Europos šalių sienos yra neliečiamos, bei NSV šalių įstatus, kuriuos pasirašusios šalys pripažino sienų neliečiamumo taisykles. Nežiūrint to, Armėnija bei Rusija pažeidė tarptautinėje teisėje įtvirtintus jėgos nenaudojimo ir sienų neliečiamumo principus, kai kalbama apie Azerbaidžaną.
Taip pat autorė šiame skyriuje aprašo Armėnijos – Azerbaidžano konflikto priežastis bei pradžią. Naudodama faktografinę medžiagą ji aiškiai parodo, kad šio konflikto iniciatoriais buvo Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominės srities armėnų politikai. Skirtingai nuo armėnų politikų, Azerbaidžano politikai konflikto pradžioje bandė problemą likviduoti taikiai – SSSR konstitucijos rėmuose.
Aukščiausia SSSR valdžia (Aukščiausios Tarybos Prezidiumas) nagrinėjo, Azerbaidžano SSR vadovybei paprašius, Armėnijos SSR Aukščiausiosios Tarybos sprendimus „Dėl Kalnų Karabacho Autonominės srities prijungimo prie Armėnijos SSR“ ir pripažino, kad šie sprendimai neteisėti bei pažeidžia SSSR konstituciją. Bet žlugus Sovietų Sąjungai Armėnija nebekreipė jokio dėmesio į buvusios sovietinės valdžios perspėjimus bei draudimus ir pradėjo karinę agresiją prieš savo kaimynę užgrobdama net 20 proc. Azerbaidžano teritorijos.
3-ajame knygos skyriuje N.Mustafajeva analizuoja teritorinio valstybių vientisumo ir tautų teisės į savarankiškumą principus. Autorė pastebi, kad iš pirmo žvilgsnio šie du tarptautinės teisės principai sunkiai suderinami. Tačiau įvertinus visas šių principų naudojimo praktikoje aplinkybes autorė padaro išvadą, kad teisinės kolizijos čia nėra, nes Jungtinių Tautų įstatuose nurodoma: visos tautos turi teisę į savarankiškumą, bet jį skelbiant bei įtvirtinant neturi būti jokio įsikišimo iš išorės.
Be to, tautų savarankiškumo principas tarptautinėje teisėje pradėtas taikyti iš kolonializmo besivaduojančioms tautoms. Pirmą kartą šis principas apibrėžtas Jungtinių Tautų 1960 m. deklaracijoje „Apie nepriklausomybės suteikimo tvarką buvusioms kolonijoms ir tautoms“. Bet vadinamoji Kalnų Karabacho Respublika atsirado būtent įsikišus išorinei jėgai – Armėnijos okupacinei kariuomenei. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Kalnų Karabachas niekad nebuvo Azerbaidžano kolonija – tik autonominė sritis Azerbaidžano sudėtyje.
Jungtinių Tautų įstatuose nurodoma, kad tautų apsisprendimo principo taikymas negalimas, jeigu jis pažeidžia valstybės teritorinį vientisumą ir politinę šalies vienybę. Todėl svarbesnis už tautų apsisprendimo principą yra valstybės teritorinio vientisumo principas.
4-ajame knygos skyriuje autorė analizuoja Armėnijos įvykdytus tarptautinės teisės pažeidimus bei atsisakymą atlikti savo tarptautinius įsipareigojimus. N.Mustafajeva pastebi, kad Jungtinių Tautų trečias straipsnis nurodo, jog „visi JT nariai sprendžia savo ginčus taikiai, tokiais būdais, kad nepakenktų tarptautinei taikai, saugumui ir teisingumui“. Tai reiškia, kad visos šalys, priklausančios Jungtinėms Tautoms, įsipareigoja savo ginčus spręsti išimtinai taikiomis priemonėmis, nenaudodamos jėgos ir atsisakydamos grasinimų ją panaudoti. JT įstatuose taip pat išvardinamas taikių priemonių spręsti tarptautinius ginčus sąrašas: derybos, tyrimas, tarpininkavimas, paliaubos, arbitražas, teisminis tyrimas, ginčo tyrimas regioninėse organizacijose. Spręsdamas Kalnų Karabacho problemą Azerbaidžanas naudoja tik taikias priemones.
Azerbaidžano pozicija šiuo klausimu niekada nesikeitė: Armėnija privalo išvesti savo okupacinę kariuomenę iš Azerbaidžano žemių, o pabėgėliams turi būti suteiktos sąlygos grįžti į Kalnų Karabachą bei kitus šiuo metų Armėnijos okupuotus rajonus. Tokie pat reikalavimai išdėstyti ir JT Saugumo tarybos keturiose rezoliucijose (Nr. 822, 853, 874, ir 884) Kalnų Karabacho klausimu. Rezoliucijose patvirtinamas Azerbaidžano Respublikos teritorinis vientisumas ir suverinitetas, reikalaujama nedelsiant nutraukti karinius veiksmus ir pilnai, be jokių išankstinių sąlygų, išgabenti okupacinę kariuomenę iš Azerbaidžano teritorijos.
JT Saugumo tarybos rezoliucija nėra tuščia deklaracija. Tai – tarptautinės teisės aktas, privalomas visoms valstybėms – Jungtinių Tautų narėms (žr. JT įstatų 25 strp.). Armėnijai ignoruojant JT Saugumo tarybos rezoliucijas, dilema dėl Kalnų Karabacho okupacijos perduota nagrinėti tarptautinei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO).
Dar 1992 m. kovo 24 d. vykusiame ESBO šalių ministrų tarybos pasitarime buvo priimtas sprendimas Minske surengti konferenciją dėl Kalnų Karabacho. Minske buvo sudaryta derybinė grupė. Pirmininkauti šiai grupei pakviestos Rusijos Federacija, Prancūzija ir JAV. Pirmininkaujančių šalių atstovai 1996-aisiais pasiūlė tris principus, kuriais vadovaujantis būtų galima sureguliuoti konfliktą: Armėnijos ir Azerbaidžano Respublikų teritorinio vientisumo užtikrinimas; aukščiausio lygio autonomijos suteikimas Kalnų Karabachui Azerbaidžano Respublikos sudėtyje; Kalnų Karabacho ir jo gyventojų saugumo užtikrinimas.
Deja, Armėnija ne tik atsisakė paklusti JT Saugumo tarybos rezoliucijose priimtiems sprendimams, bet vienintelė iš visų valstybių atsisakė palaikyti ESBO pasiūlytus taikaus konflikto sureguliavimo principus.
4-ajame knygos skyriuje N.Mustafajeva plačiai aprašo tarptautinio žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo principo pažeidimus Armėnijos okupuotose Azerbaidžano žemėse. Jau pirmuose JT priimtuose įstatuose skelbiama, kad JT pasisako už lygias žmogaus teises ir laisves nepriklausomai nuo žmogaus rasės, lyties, kalbos ar religijos.
O tai reiškia, kad žmogaus teisių ir laisvių lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi visose valstybėse. Armėnijos Respublikos konstitucijoje skelbiama, kad ji yra suvereni, demokratinė, socialiai atsakinga ir teisinė valstybė. Armėnijos konstitucijos 3 straipsnio 2 punktas nurodo, kad „valstybė užtikrina pagrindinių žmogaus bei piliečio teisių ir laisvių apsaugą vadovaujantis tarptautinės teisės normomis“.
Bet tikrovė – visai kitokia. Okupuotoje Azerbaidžano teritorijoje Armėnija, vykdydama etninį valymą, nužudė daugiau kaip 20 000 azerbaidžaniečių, dar 4 866 dingo be žinios ir apie 1 000 000 žmonių, saugodami savo gyvybes, buvo priversti bėgti iš gimtinės. Taigi Armėnija paniekino savo konstituciją – surengė didžiausias represijas prieš savo kaimynus azerbaidžaniečius. Būtent dėl šių priežasčių Armėnijos negalima vadinti demokratine, socialiai atsakinga ir teisine valstybe.
Knygos pabaigoje N.Mustafajeva atsako į klausimą, kodėl, praėjus nuo konflikto pradžios daugiau nei dvidešimčiai metų, Kalnų Karabacho problema – vis dar neišnarpliota. Knygos autorės nuomone, pagrindinė taikaus konflikto sureguliavimo kliūtis – Armėnijos reikalavimas pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę.Tarptautinė bendruomenė šiuo klausimu laikosi vieningos nuomonės – Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano valstybės teritorija ir šis konfliktas turi būti sprendžiamas laikantis Azerbaidžano sienų neliečiamumo ir teritorinio vientisumo taisyklių.
Deja, kaip teisingai pastebi N.Mustafajeva, Vakarai vadovaujasi dvigubais standartais. JT Saugumo taryba buvo paskelbusi sankcijas agresoriams, ignoravusiems jos rezoliucijas. Omenyje turimi Irako, Jugoslavijos, Libijos atvejai. Šios valstybės, nepaklusiusios JT Saugumo tarybai, – buvo ne tik baudžiamos, bet ir priverstos paklusti tarptautinei bendruomenei.
Tačiau Armėnija, skirtingai nei Irakas, Jugoslavija ar Libija, už lygiai tokią pat okupacinę veiklą nebuvo nubausta. Šis atvejis – ryškus dvigubų standartų taikymo tarptautinėje politikoje pavyzdys.
Slaptai.lt nuotraukoje: istorikas Gintaras Vaičiūnas, šio teksto autorius.
2015.03.12; 05:22
