Tarptautinės teisės principai – visuotinai pripažintos teisės normos. Jas pripažįsta visos pasaulio tautos – jie įtvirtinti JT įstatuose. Deja, agresoriai dažnai jais naudojasi kaip širma pateisinti savo neteisėtus veiksmus.
Tas gerai matoma ir sprendžiant Armėnijos kariuomenės ir vietinių separatistų užimto Karabacho krašto klausimą. Pagrindinis agresorius Europoje – Rusijos Federacija, visose kaimyninių šalių užgrobtose teritorijose organizavo referendumus, pradedant Moldovos Padniestre ir baigiant Krymo, Luhansko, Donecko sritimis Ukrainoje.
Tai ne vieną kartą sovietų okupuotose šalyse taikyta bei praktiškai gerai patikrinta taktika naudojant neva laisvų rinkimų techniką.
Pagal jų scenarijų okupantų kariuomenė ir vietiniai kolaborantai vykdė neva laisvų rinkimų priežiūrą (klastodami jų rezultatus), o po rinkimų per visus savo propagandinius ruporus skelbdavo, kad apsisprendimas buvo laisvas.
Karabache jau prieš Armėnijos kariuomenės įžengimą daug gyventojų buvo armėnai, todėl patys armėnai ir juos palaikantis pabrėžia, kad Karabacho gyventojų armėnų apsisprendimas atsiskirti nuo Azerbaidžano atitinka laisvo tautos apsisprendimo principą. Kadangi azerbaidžaniečių vis viena buvo mažuma, jų balsų būtų neužtekę apgintį savo teisės gyventi Azerbaidžianui priklausančiame Karabache .
Aišku, išsakant šią nuomonę nutylima, kad Karabache, padedant okupacinei Armėnijos kariuomenei, atliktas etninis valymas – iš savo gimtinės turėjo bėgti per 600 000 gyventojų.
Asmeninėje internetinėje LR Seimo narės Dalios Kuodytės, vadovaujančios Lietuvos ir Kalnų Karabacho draugystės grupei Seime, svetainėje yra įdėtas draugystės grupės su Kalnų Karabachu pareiškimas, kuriame rašoma: „būtent Kalnų Karabacho klausimas buvo stimulas, paskatinęs armėnus kovai už laisvę, o Lietuva ją rėmė, pasisakydama už tautų apsisprendimo teisę. Prieš 25-erius metus tai buvo aktualu ir Lietuvai – nesuvaržyta tautų apsisprendimo teisė buvo pagrindinis argumentas mūsų kovoje už laisvę, tai buvo vertybė, už kurią daugelis buvo pasiryžę paaukoti viską. Norime priminti, kad ir šiandien šis principas niekur nedingo iš tarptautinės teisės, tai patvirtino ir Folklandų salose neseniai vykęs referendumas“.
Taigi D.Kuodytė pabrėžia, kad svarbiausia yra nesuvaržyta tautų apsisprendimo teisė. Bet juk Karabache azerbaidžaniečių tautos teisė apsispręsti ne tik buvo suvaržyta, jie, gelbėdami savo gyvybę, turėjo palikti gimtinę, namus bei kitą turtą ir bėgti.
Tarptautinėje teisėje įgyvendinant laisvo apsisprendimo principą pateikiami ir tam tikri apribojimai, t.y. akcentuojama pagarba pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Taip pat akcentuojamas draudimas kėsintis į kitos laisvos valstybės politinį ar teritorinį vientisumą
1993 m. Vienos konferencijoje dėl žmogaus teisių buvo priimtos svarbios formuluotės, iš vienos pusės atspindinčios tautų apsisprendimo laisvės realizavimą, paisant pagrindinių žmogaus teisių, o iš kitos pusės – siekimas nubrėžti ribas destabilizuojančiam efektui, susijusiam su etninėmis ir nacionalinėmis problemomis.
Taigi tautų apsisprendimo principas turi būti įgyvendinamas nepažeidžiant kitų tarptautinės teisės principų. Ypač akcentuojamas žmogaus teisių paisymas.
Karabacho atveju jau pats faktas, kad apsisprendimo teisė buvo realizuojama Armėnijai okupavus šį kraštą ir išvarius vietinius gyventojus azerbaidžaniečius pažeidžia tautų apsisprendimo principą, – ir yra tik jo parodija.
Įgyvendinant laisvo apsisprendimo principą, negalima pažeisti kitų tarptautinės teisės aktų, todėl turėjo būti laikomasi visų tarptautinės teisės principų. Bet Armėnija bei Karabacho separatistai pažeidė jėgos ir grasinimo nenaudojimo, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, sienų neliečiamumo, teritorijos vientisumo, nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus tarptautinės teisės principus.
Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje valstybės privalo gerbti ir laikytis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, nepaisant žmogaus rasės, lyties, kalbos ar religijos skirtumų. Žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės turi būti palaikomos visose valstybėse ir veikti visiems valstybių jurisdikcijoje esantiems asmenims, be jokios diskriminacijos.
Akivaizdu, kad Karabache apsisprendimo teisė buvo pažeista, nes Armėnija, okupuodama Karabachą, pažeidė daugelį tarptautinės teisės principų.
Kad buvo pažeistos Azerbaidžano teisės, patvirtina šie tarptautiniai dokumentai; Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2005 m. sausio 25 d. Rezoliucija Nr. 1416 dėl konflikto Kalnų Karabache, kurioje konstatuojama, jog „ženkli Azerbaidžano teritorijos dalis vis dar išlieka okupuota Armėnijos pajėgų ir separatistinės jėgos vis dar tebekontroliuoja Kalnų Karabacho regioną“, pažymima, kad „Europos Tarybos valstybės narės vykdoma užsienio teritorijų okupacija reiškia sunkų Europos Tarybos narės įsipareigojimų pažeidimą“, ir raginama išvesti karines pajėgas iš okupuotų teritorijų bei siekti taikaus konflikto sprendimo.
Azerbaidžano teritorijos okupacijos, o ne laisvo Karabacho žmonių apsisprendimo faktas yra nurodomas ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliucijose Nr. 822(1993), Nr. 853(1993), Nr. 874(1993) bei Nr. 884(1993). Čia konstatuojama, kad Armėnija okupavo Azerbaidžano teritoriją ir niekur neužsimenama, kad Karabacho gyventojų apsisprendimas buvo laisvas ir jis nepažeidė apsisprendimo teisės principo.
Dauguma žmonių tarptautine teise nesidomi, bet, matyt, ja nesidomi ir kai kurie LR Seimo nariai. O gal tai – sėkmingo armėnų lobizmo pavyzdys mūsų Seime, nes keistai atrodo deklaruojama draugystė su agresoriumi.
Nuotraukoje: istorikas Gintaras Vaičiūnas, šio komentaro autorius.
2014.12.02; 16:25
