Jeigu Gribojedovas būtų žinojęs, ką daro!


Print

Kai  epinio užmojo kino kūriniais pagarsėjęs rusų režisierius Nikita Michalkovas žurnalistams pranešė statysiąs filmą apie rusų dramaturgą ir diplomatą Aleksandrą Gribojedovą, pasigirdo ne tik pritarimo, bet ir pasipiktinimo balsų.

Neatsakingu buvo pavadintas N.Michalkovo pasakymas, esą Gribojedovas 1828-aisiais metais, pasibaigus Rusijos-Persijos karui, Kalnų Karabache apgyvendino iš Persijos perkeltus armėnus. Režisierių kaltino neišmanant Armėnijos istorijos: pagal Michalkovą išeitų, kad iki tol armėnų Karabache nebuvo ir tik Gribojedovas juos ten apgyvendino.

Azerbaidžane žinią apie Michalkovo užmojį sutiko santūriai: vienas iš filmo scenaristų yra armėnas ir filme jo tautiečių atkraustymas į rusų užimtą Šiaurės Azerbaidžaną gali būti pavaizduotas kaip sugrąžinimas į protėvių žemę.

Tikrasis jų vardas – kolonistai

Atrasime ir mokslo žmonių, tvirtinančių, kad po Turkmančiajaus (Туркменчайского) taikos sutarties pasirašymo (1828 m. vasario 10 d.) armėnai iš Persijos sugrįžo į savo istorinę tėvynę (Jurijus Barsegovas). 

Armėnų istorikė Ala Ter-Sarkisianc su dviem bendraautoriais rusais straipsnyje “Istorinės klastotės su politine potekste” paaiškina plačiau: Kaip žinoma, XVI-XVII amžiuose šimtai tūkstančių armėnų persų valdžios prievarta buvo ištremti iš Užkaukazės į Iraną, daugiausia amatams, žemdirbystei, statybai ir prekybai vystyti. Ypač didelius mastus šis procesas įgavo XVII amžiaus pradžioje valdant šachui Abasui Didžiajam. Persijoje atsirado ištisi armėnų gyvenami miestai ir daugybė gyvenviečių. Būtent dalies šių žmonių palikuonys sugrįžo atgal XIX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje-ketvirtojo pradžioje.

Iš tikrųjų – ir sultonai ir šachai telkė savo valdose armėnus amatininkus, prekeivius (ir ne tik armėnus); antai Osmanų imperijoje finansininkai ir prekybininkai buvo graikai, armėnai ir žydai, ten armėnai kaldino monetas ir tvarkė iždo popierius. Bet grįžimas į istorinę tėvynę yra šių autorių atradimas, nes to nežinojo nei XIX amžiaus rusų, nei XX amžiaus sovietiniai mokslininkai.

Štai iš caro valdininkų pateiktų 1832 metų duomenų sužinome Armėnų srityje (pagal Turkmančajaus sutartį Rusijai tekusiose Erivanės ir Nachičevanės chanatuose) esant 164 450 gyventojų, iš kurių armėnų yra 25 151 (15%); atsikėlėlių iš Irano – 35 560 (22%), iš Osmanų imperijos – 21 600 (13%). Ką kalbėti apie grįžimą, jeigu atsikėlėlių net nevadina armėnais.

Sovietinės enciklopedijos tenkinosi sausais skaičiais: 1828 metais į Rytų Armėniją persikėlė per 40 000 armėnų iš Irano, o 1829-aisiais metais – apie 90 000 iš Turkijos. Nedaugžodžiavo ir armėnų autoriai. Antai 1966 metais rusiškai išleistoje knygoje apie Armėniją solidžioje 22 tomų serijoje apie visas sovietines respublikas rašoma, kad 1828-1830 metais didelė masė armėnų (apie 150 tūkst. žmonių) paliko jų apgyventas vietoves Vakarų Armėnijoje ir, persikėlę į kairįjį Arakso krantą, į Rusijos imperijos valdas, įsikūrė įvairiuose Rytų Armėnijos rajonuose.

Čia, suprantama, buvo ne grįžimasnes Arakso upės atskirtas Vakarų Armėniją (Turkijos rytinė dalis) ir Rytų Armėniją (iki Gruzijos) armėnai laiko viena istorine tėvyne, ir tai dar ne visa. O štai apie enciklopedijose nurodomą daugiau kaip 40 000 armėnų perkėlimą iš Irano (Persijos) 1828 metais keturi šios knygos autoriai armėnai… nė neužsimena! Gribojedovas paminimas du kartus, gyvas ir miręs, tačiau tik kaip eiliuotos komedijos „Vargas dėl proto“ autorius.

Minėti autoriai rašo taip, tarsi nebūtų matę išsamių rusų istorikų veikalų apie Rusijos imperijos 150 metų (1763–1913) vykdytą Kaukazo kolonizavimą. Viena iš kolonizavimo zonų nurodoma daugiataučių čiabuvių gyvenama Užkaukazė (taip rusai vadina Pietų Kaukazą), kur sėsliųjų turkų – musulmonų išstūmimas į Turkiją ir Iraną sukuria anklavus būsimai rusiškai, armėniškai ir graikiškai kolonizacijoms.

Amerikiečių mokslininkai Džastinas ir Karolin Makarti masinį armėnų kėlimąsi aiškina taip: "Dėl to, kad rusiškos teritorijos buvo labai toli ir trūko slavų, kurie galėtų ir norėtų persikelti į Pietų Kaukazą, rusai ragino jų okupuotose žemėse kurtis armėnams. Šie noriai užimdavo turkų ir azerbaidžaniečių gyvenamas žemes, išstumdami senbūvius".

Kita vertus, Užkaukazėje armėnai buvo ne šiaip kolonistai. Pačių rusų pasakyta nei pridėti, nei atimti: "perkeldama į okupuotas žemes armėnus, Rusija ne tiek juos saugojo nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo egoistinių politinių, karinių, ekonominių, teritorinių, religinių tikslų – sėkmingos užimtų žemių kolonizacijos".

Petras I leido armėnams telktis iš Persijos pavergtose Šiaurės Azerbaidžano srityse norėdamas įgyti placdarmą žygiams į Osmanų imperiją ir Persiją. Jekaterina II mojosi Karabache įkurti jai pavaldžią armėnų valstybę tam pačiam tikslui – kad įsitvirtintų Užkaukazėje ir galėtų žygiuoti toliau. Šias pastangas tęsė Aleksandras I, kol galiausiai tai padaryti pavyko Nikolajui I.

Straipsnio „Istorinės falsifikacijos…“ autoriai sugalvojo ne tik grįžimą praėjus 225 metams, bet ir patį armėnų trėmimą (aiškiai gindami armėnus nuo kaltinimų, kad šie atsikraustę į svetimas žemes). Persų archyvai liudija, kad šachas Abasas perkėlė iš Nachičevanės, Džulfos ir Irevanės sričių 12 tūkst. šeimų į Persiją. Bet šachas, norėdamas šiuos atkariautus pakraščius paversti negyvenamomis plynėmis ir apsunkinti naują osmanų puolimą, įsakė iškraustyti visus ten gyvenusius žmones, nepriklausomai nuo nuo jų tikėjimo, ir vargiai tai laikytina armėnų trėmimu.

Vėliau, jau po taikos su Osmanų imperija sudarymo (1612), persai iš Širvano ir Karabacho trėmė okupantų bendrininkus ir kitus nepatikimus asmenis, taip pat per karų suirutę čia neteisėtai atsikėlusius kitų provincijų valdinius – rajatus (šį luomą Persijoje sudarė daugiausia žemdirbiai, bet jam priklausė visi, išskyrus šacho valdininkus, – pirkliai, amatininkai, šventikai). Šachui nekėlė pasitikėjimo ir Karabacho žmonės– čionykštės klajoklių tiurkų gentys, ir jis liepė į Mazandaraną iškeldinti 15 tūkst. šeimų; viena gentis tam nepakluso ir šacho įsakymu buvo išžudyta.

Karų, epidemijų ir kitų suiručių laikotarpiais persų valdininkai kiekvienoje vietovėje aiškindavosi, kurie žmonės yra atsikėlę iš kitų gyvenamųjų vietų ir siųsdavo juos atgal į tas vietas, kur jie vykdė prievoles (vėlgi nežiūrėdami, kokio tikėjimo ar kokiai bendruomenei priklauso).

Gribojedovas norėjo kaip geriau…  

Armėnų bažnyčios Katolikas Nersesas Aštarekecis viename laiške apie Gribojedovą rašo: „Dabar aš paraginau ištikimą armėnų gynėją poną A.S.Gribojedovą, kad šis nepamirštų mūsų prašymo dėl suimtų krikščionių likimo, tegul visur, kur tik jis lankysis, lai ragina, kad juos globotų galinga rusiška vėliava“.

Pagal Turkmančiajaus taikos sutartį Rusijai teko Jerevano bei Nachičevanės chanatai (netrukus Nikolajus I naujai užkariautas žemes pavadino Armėnų sritimi ir pasiskelbė jos valdovu, srities valdytoju buvo paskirtas kaip tik Gribojedovo uošvis Aleksandras Čavčavadzė). Gribojedovas dalyvavo ruošiant ir pasirašant šį traktatą, kuriame radosi ir Nerseso taip geistas straipsnis (konkrečiai armėnai jame neminimi, o kalbama apie Azerbaidžanu vadinamos srities valdininkus ir gyventojus, „kurie per vienerius metus turi teisę kartu su šeimomis persikelti iš Irano į Rusiją be jokių trukdžių iš vietinių valdininkų pusės“.

Gribojedovo nuopelnu laikomas ir sutartyje radęsis šacho pažadas nepersekioti už priešišką veikimą karo metais (irgi taikoma armėnams, kurie palaikė rusus). Kaukazo valdytojas feldmaršalas Paskevičius laiške imperatoriui Nikolajui gyrė ministrą rezidentą už naudingus patarimus: „Gribojedovas siūlė taikos sutartį su Persija pasirašyti tik po to, kai Teheranas sumokės dalį sutartos kontribucijos, nes iš anksto nepareikalavus pinigų, ilgai mes nebūtume pasiekę norimos baigties“.

Azerbaidžaniečių rašytojo Hasano Gulijevo tvirtinimu, „greičiausiai Gribojedovas nebuvo armėnų perkėlimo sumanytojas, bet buvo liudytojas – "neabejingas ir objektyviai, su jam būdingu humanizmu atskleidžiantis visus vargus, kuriuos patyrė armėnai tuo metu. Kaip, beje, ir azerbaidžaniečiai, kurie turėjo susispausti ir užleisti dalį savo žemių ateiviams“.

1828 metų vasaros pabaigoje Gribojedovas pranešime generolui Paskevičiui skundėsi, esą perkeliant armėnus viskas daryta neapgalvotai, aplaidžiai ir nedovanotinai. Štai kokį vaizdą jis pamatė Armėnų srityje: „Daugeliu atveju armėnai įkurdinti musulmonų žemėse. Vasarą tai dar buvo galima leisti. Daugelis šeimininkų, musulmonų, buvo išsikėlę į ganyklas ir retai susidurdavo su kitatikiais ateiviais. (…) Persikėlėliai patys gyvena ankštai ir spaudžia musulmonus, kurie visi skundžiasi, ir pagrįstai. (…) Mes su juo (kunigaikščiu Argutinskiu) nemažai svarstėme, ką reikia pasakyti musulmonams, kad jie susitaikytų su dabartiniais apsunkinimais, kurie ilgai netruks, ir liautųsi baiminęsi dėl to, jog armėnai visiems laikams užvaldys žemes, į kurias juos tam kartui įleido".

Gribojedovui visi buvo lygūs: "Apskritai visus čionykščius gyventojus reikėtų laikyti persikėlėliais, nes visi jie sardaro (persų kariuomenės vado) buvo iškeldinti karo metais ir gyvena itin vargingai". Bet, pasak rusų istoriko Sergejaus Dmitrijevo, "Gribojedovo niekas neišgirdo. Jo kaltė buvo ta, kad jam neteko iki galo kontroliuoti šio perkėlimo. Po šešių mėnesių Gribojedovą užmušė (1829 m. vasario 11 d., buvo tesulaukęs 34-erių). Jeigu jis būtų likęs gyvas, tikėtina, armėnus perkeliant į azerbaidžaniečių žemes vietinių gyventojų reikalavimų būtų buvę paisoma".

Nė žodžio apie grįžimą į tėvynė

Nei persai, nei rusai nė neužsimena apie armėnų grįžimą – kalbama apie perkėlimą į konkrečiai nurodytas sritis.Rusų aplinkraščiuose armėnai iš viso neminimi, nors galvoje turima, žinoma, juos: "Visur kviesti krikščionis, kad jie vyktų į Nachičevanės ir Erivanės sritis, kur numatoma, kiek galint, padidinti krikščionių gyventojų skaičių". Pasak Kolumbijos universiteto (JAV) profesoriaus Džordžo Burnutiano, visi su armėnų imigracija susiję dokumentai liudija, kad rusų administracija kreipė armėnus į naujai sukurtą Armėnų sritį dėl politinių, karinių ir ekonominių priežasčių.

Pats Gribojedovas aiškiai nurodė, jog iš Rusijos kariuomenės užimtų, bet Persijai tekusių Pietų Azerbaidžano vietovių visus armėnus būtina perkelti į Nachičevanės, Irevano ir Karabacho sritis. Iškalbingas ir minėto Gribojedovo pranešimo vietininkui pavadinimas: ”Записка о переселении армян из Персии в наши области” – joks ne grįžimas ar grąžinimas, o perkėlimas, ir ne į istorinę tėvynę, o į mūsų sritis; pasiuntinys perkėlėlius dar vadina atvykėliais.

Armėnų kilmės rusų kariuomenės pulkininkas Lazarevas, vadovavęs armėnų perkraustymui iš Persijos 1828 metais, štai ką rašo tam pačiam adresatui: „Jūsų šviesybė man patikėjote Tėvynei naudingą reikalą perkelti iš persiškų provincijų krikščionis į Rusijos naujai įgytas žemes, kurios pagal monarcho įsakymą buvo paskelbtos Armėnijos sritimi…“

Pulkininkas 1828 m. kovo 30 d. išleido kreipimąsi į Persijos armėnus, kuriame ne tik kvietė, bet ir ragino, tiesiog viliojo: „(…) Kilnusis Rusijos Valdovas leidžia norintiems persikelti į saugų, ramų ir laimingą prieglobstį Jo valstybėje. Erivanėje, Nachičevanėje ir Karabache, kur patys pasirinksite, gausite pakankamai derlingos žemės, kuri iš dalies apsėta ir kurios tik dešimtoji dalis dirbama Iždo naudai. Jūs atleidžiami šešeriems metams nuo visų mokesčių ir labiausiai nepasiturintiems bus suteikta parama. (…) Rusijoje pamatysite jūs tikėjimo pakantumą ir rusų su kitais Imperatoriaus pavaldiniais teisių lygybę, ir pamiršite visus vargus, kuriuos kenčiate. Ten rasite jūs naują tėvynę, gyvenamą Krikščionių, ir nepatirsite daugiau švento tikėjimo engimo. Ten gyvensite saugomi įstatymų ir patirsite išganingą jų veikimą. Ten jūs galiausiai užsigyvensite gerovę, ir maži paaukojimai, jūsų dabar padaryti, bus atlyginti šimteriopai. Jūs paliekate Tėvynę, mielą kiekvienam, bet vien mintis apie Krikščionių žemę turi jums kelti džiūgavimą (…). Paskubėkite! Laikas brangus. Netrukus pasitrauks rusų kariuomenė už Persijos sienų, tada jūsų perkėlimas pasunkės ir mes negalėsime apsaugoti jūsų kelionės. Aukodami maža ir trumpam laikui, gausite viską ir visiems laikams.

Bet ne – reikia aukų, nors ir nedidelių; reikia palikti kažin kokią kitą Tėvynę, visiems mielą, ir kurtis naujojoje tėvynėje; galiausiai reikia jauko: žemė apsėta, jums telieka nuimti derlių! Rusų dailininkas, netrukus įamžinęs pulkininko misiją, savo graviūrą pavadino kaip tikras raštininkas: “Переселение 40000 армян из Персии в русские пределы под личным распоряжением полковника Лазарева в 1828 г.” (40000 armėnų perkėlimas iš Persijos į Rusijos valdas pulkininkui Lazarevui asmeniškai vadovaujant 1828 m.), nors po ranka turėjo biblinį judėjų sugrįžimo į tėvynę pavyzdį.

Erivanėje įsikūręs perkėlimo komitetas ragino šios akcijos vykdytojus: vengti krikščionių maišymosi su musulmonais, o atvirkščiai – kurti tik krikščionimis apgyvendintas teritorijas. 1978 metais Kalnų Karabache, Maragos gyvenvietėje, buvo pastatytas paminklas armėnų perkėlimo iš Persijos į Rusijos užkariautą Užkaukazę 150-mečiui įamžinti. 1828 metais atsikėlėliai ėmė kurtis naujoje vietoje ir pavadino kaimą Maraga todėl, kad daugiausia jų atsikraustė iš Pietų Azerbaidžano Maragos srities.

Tai, kad ateiviai atsinešė savo ypatingą tarmę, tradicijas – suprantama. Bet kodėl į Rusijos imperatoriaus sugrąžintą tėvynę atsinešė ir svetimos, nesvetingos šalies vietovardį? (Beje, dalis atsikėlėlių sugrįžo į senąją Maragą.) Paprastai gimtuosius vietovardžius nešamasi į tremtį: carinės valdžios ištremti lietuviai Rusijoje kūrė savo kaimus ir vadino paliktų tėviškių vardais, tą patį darė ir armėnai – pavyzdžiui, 1605 metais iš Džiugos (Džulfos) miesto Nachičevanėje perkeltieji į Pietų Azerbaidžaną, prie Isfagano, įkūrė ten gyvenvietę ir pavadino ją Nor Džiuga (Naująja Džulfa).

Praėjusio amžiaus 9-to dešimtmečio pabaigoje armėnų separatistai ant minimo paminklo tautiečių atkėlimą liudijantį įrašą “Maraga 150” sunaikino… Pasirašius Andrianopolio sutartį su Turkija, iš Osmanų imperijos Bajazeto srities atvykę armėnai buvusiame Irevanės chanate įkūrė Naujojo Bajazeto gyvenvietę – nes ten buvo ne jų protėvių žemė, o azerbaidžaniečių paliktas Kavaro kaimas.

Pasak XIX amžiaus 2 pusės rusų istoriko Vasilijaus Poto, 1831-ųjų rudenį iki 35 tūkst.armėnų iš Erzerumo persikraustė į rusams tekusią Achalcichės sritį (dabar Gruzijoje), kur klimatas ir vietovė buvo panašūs į jų tėvynės: armėnų tėvynė liko aname Arakso krante, o šiapus jie atėmė tėvynę iš gruzinams artimų lazių, kurie, karo išvaryti svetur, ten ir liko. Daugumą iš Turkijos pasitraukusių armėnų žemdirbių, kuriuos buvo sumanyta įkurdinti valstybinėse žemėse ištisais kaimais, kaip jie gyveno tėvynėje, rusų administracija nukreipė į Karabachą.

Azerbaidžaniečių išėjimas

Armėnų atsikraustymą į Pietų Kaukazą lydėjo vietinių azerbaidžaniečių išėjimas į Turkiją ir Persiją arba persikraustymas į kitas vietoves. Per rusų-persų karą daugelis Erivanės ir Nachičevanės chanatų gyventojų azerbaidžaniečių buvo pabėgę į kaimyninius Turkijos rajonus ar sunkiai prieinamus kalnus. Grįžę pabėgėliai savo namuose rado iš Persijos atsikrausčiusius armėnus, kurie, persikėlę per Araksą, užėmė visus jų kelyje pasitaikiusius tuščius kaimus; dalis sugrįžėlių patraukė į kalnus ir ten ėmė kurti naujas gyvenvietes, kiti patraukė į Turkiją. Į naujai įsteigtą Armėnų sritį iš abiejų kaimyninių valstybių atsikraustė 57 tūkst. armėnų, tuo tarpu kelios dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių iškeliavo priešinga kyptimi.

Vienoje britų enciklopedijoje (1838) rašoma: "Tai, kad Karabache yra nedaug gyventojų, galima paaiškinti dažnais karais, kurie ilgai niokojo provinciją, taip pat daugelio azerbaidžanietiškų šeimų pasitraukimu į Persiją po jos prijungimo prie Rusijos, nors Rusijos vyriausybė po Turkmančiajaus taikos pasirašymo ir paskatino armėnų emigraciją iš Persijos į Karabachą". Paskutinis Karabacho chanas Mechtikulis, neišlaikęs rusų spaudimo, pabėgo į Persiją, kartu su juo, pasak to paties Gribojedovo, pasitraukė trys tūkstančiai azerbaidžaniečių šeimų.

Iš rusų valdininkų vykdytų gyventojų surašymų matyti, jog Karabacho srityje nuo 1823 iki 1832 metų šeimų pagausėjo visai nedaug (buvo atitinkamai 20 095 ir 20 456), bet armėnų šeimų dalis padidėjo nuo 21,7% iki 31,6%. Tai atsitiko dėl to, kad per tą laiką, armėnų šeimų padaugėjus beveik 2 tūkst., azerbaidžaniečių šeimų sumažėjo 1,6 tūkstančio. Karabacho administraciniame centre, Šušoje, 1823-1832 metais armėnų dalis nuo 27,5% padidėjo iki 44,9% (kiti šaltiniai nurodo jau 53,9 %), nors bendras gyventojų skaičius irgi ypatingai nepakito.

Traukėsi azerbaidžaniečiai ir vėlesniais laikais. Antai 1890-1891 metais iš iš Rusijos užgrobtos pietinės Gruzijos dalies, vėliau pavadintos Batumio sritimi, buvo iškeldinta 31 tūkst. azerbaidžaniečių, kurių vietą užėmė Turkijos rytinėse srityse gyvenę armėnai ir kažkiek gruzinų. Džastinas Makarti susumavo: 1828-1920 metų laikotarpiu daugiau kaip 2 mln. Kaukazo musulmonų buvo prievarta išvaryta, nežinia kiek – nužudyta.

Armėnų antplūdis

Iš knygos „Новая угроза русскому делу в Закавказье: предстоящая распродажа Мугани инородцам“ СПб., 1911) autoriaus Nikolajaus Šavrovo sužinome: „(…)pasibaigus 1826 – 1828 karui per dvejis metus nuo 1828 iki 1830 metų mes į Užkaukazę perkėlėme per 40000 Persijos ir 84600 Turkijos armėnų ir įkūrėme juos derlingiausiose Elizavetpolio ir Irevano gubernijose, kur armėnų iki tol gyveno labai mažai, ir Tiflisio, Borčalinsko, Ahalkalaksko ir Ahalcihsko vietovėse. Jų apgyvendinimui buvo išskirta 200 tūkst. dešimtinių valstybinių žemių už 2 milijonus rublių. Kalnuotoji Kalnų Karabacho dalis ir ežero Gokči (Sevanas) pakrantės apgyvendintos šiais armėnais. Būtina turėti omenyje ir tai, kad apart oficialiai perkeltų 124 tūkst. armėnų buvo ir neoficialiai perkeltųjų. Taigi bendras perkeltų armėnų skaičius – 200 tūkst."

Bet tai buvo tik lavinos pradžia, autorius išvardija vėlesnius armėnų srautus ir daro išvadą: "didžiausią perkeltųjų asmenų dalį sudaro armėnai. Iš 1 milijono 300 tūkst. šiuo metu Užkaukazėje gyvenančių armėnų daugiau nei vienas milijonas nėra tikrieji šio krašto senbuviai – jie mūsų perkelti".

Šiaip jau giriamasi, jog  tiktai vieno rusų kariuomenės atsitraukimo nuo Vano miesto metu 1915 metais daugiau kaip 200 tūkst. armėnų iš Vakarų Armėnijos persikėlė į Erivanės guberniją. Iš viso pagal Imperatoriaus Nikolajaus II įsakymą rusų kariškiai ėmė gelbėti armėnus, o tai reiškia, kad iš 1.651 tūkst. Turkijos buvo išgelbėra 375 tūkst., t.y. 23 proc., o tai – įspūdingai didelis procentas.

Iš tikrųjų rusų karininkai nė kiek nesirūpino kartu su kariuomene besitraukiančiais civiliais gyventojais. Erivanės guberniją šiaip taip pasiekusius pabėgėlius (pasak armėnų istoriko Leo, jų buvo likę 100 tūkstančių) šienaute šienavo badas, tifas ir kitos negandos. Pasak to paties Džastino Makarti, 1-ojo pasaulinio karo migracija buvo maždaug lygavertė: 400 tūkst. armėnų iš Rytų Anatolijos į 400 tūkst. Kaukazo musulmonų. 1822-1826 metais Užkaukazėje armėnai sudarė 9,3% gyventojų, o 1916 metais –  32,8%.

Ant parako statinės

Tarp įvairių armėnų kraustymosi į Pietų Kaukazą XIX amžiuje apibūdinimų (repatriavimas, emigracija, kolonizavimas) rasime ir tokį: „keičiant azerbaidžaniečius gyventojus į armėnų kolonistus dažniausiai vyko taikiai, išskyrus 1918 – 1920 ir 1988 – 1989 metus, kai būta susidūrimų.Tiesiai šviesiai – keitimas. Dėl žodžio susidūrimai, tai labai mažai pasakyta: iš tikrųjų keitimą lydėjo kruvinos skerdynės, gaisrai, nederlius, badas, epidemijos ir gyventojų masinis išvarymas.  

XIX amžiuje kadaise neįveikiama tvirtove vadinta Šuša tapo vienu didžiausių Pietų Kaukazo miestų, tenusileisdama Baku ir Tiflisui. XIX amžiaus 3 dešimtmečio pradžioje Šušoje tebuvo apie 8 tūkst. gyventojų. 

Kadaise klestėjęs miestas virto varganu kaimu ir merdėjo dar trejetą dešimtmečių, senųjų gyventojų jame jau nebebuvo. 1988 metai Kalnų Karabache prasidėjo tikrai tarpnacionaliniais susirėmimais, bet baigėsi nuožmiu Armėnijos karu prieš Azerbaidžaną (1992-1994), kurio metu abiejose pusėse žuvo 15-20 tūkst. kovotojų ir taikių gyventojų. 304 tūkst. armėnų pasitraukė iš Azerbaidžano ir 894 737 azerbaidžaniečiai – iš Armėnijos, Kalnų Karabacho bei aplinkinių rajonų (tai – Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų komisaro pateikti duomenys, kiti kalba apie 1 mln. azerbaidžaniečių pabėgėlių ir vidaus persikėlėlių).

Armėnai pastatė Aleksandrui Gribojedovui paminklą Jerevane, parodydami dėkingumą ir pačiam pasiuntiniui, ir jo atstovautai valstybei. Gribojedovo amžininkas armėnų naujosios literatūros pradininkas Chačaturas Abovianas šlovino Rusiją ir laimino tą valandą, kada jos koja žengė į armėnų žemę.

Betgi Rusijos valdovams armėnai tebuvo įrankis imperijos statyboje, kuriuo naudojosi prireikus. Nikolajus I skatino keltis armėnus į jo įsteigtą Armėnų sritį vėlgi pirmiausia tam, kad sutelktų čia atsparą prieš Turkiją. Po penkiasdešimties metų Aleksandras III uždraudė ten tautines mokyklas ir ėmėsi kitokių represijų prieš armėnus, nes jie ėmė kelti grėsmę santvarkai. Nikolajus II prieš Pirmąjį pasaulinį karą veidmainiškai žadėjo atkurti armėnų valstybę tam, kad sukeltų armėnus prieš Turkiją; armėnų veikimas išvien su rusais skaudžiai atsisuko prieš juos pačius: jie ne tik neįkūrė valstybės, bet ir turėjo palikti kraštą, kurį laikė savo gimtine.

1992-1994 metais natūrali istorinė armėnų sąjungininkė Rusija tiekė ginkluotę Armėnijai ir taip padėjo šiai užimti buvusią Kalnų Karabacho autonominę sritį bei apie 1/5 Azerbaidžano Respublikos teritorijos. Tačiau beveik vienu balsu teigiama, jog Armėnijos karą prieš Azerbaidžaną laimėjo Rusija, nes istorinė sąjungininkė įkurdino Armėnijoje savo karines pajėgas, Rusijos kompanijos šeimininkauja šios nedidelės respublikos ekonomikoje. Armėnijos ir Azerbaidžano sąlyčio linijoje ir toliau šaudo galingi pabūklai, Rusija tiekia ginkluotę abiems priešininkams. Ekspertai kalba apie ribotą konfliktą, vien Kalnų Karabache kariaujamą karą, bet kad ir koks karas būtų kariaujamas, pasekmės yra nenuspėjamos ir gali būti siaubingos…

Kadaise Kalnų Karabache armėnai pastatė obeliską buvo savo tautiečių persikėlimo  iš Persijos į Pietų Kaukazą 150-mečiui įamžinti. Keliolika metų teliko iki 200 metų sukakties. Šiuo istoriniu momentu Armėnija gali manyti nugalėjusi, bet anaiptol negali jaustis rami dėl ateities. Nuo armėnų atsitvėrė kaimynai tiurkai ir čia pat parako statinė, kuri bet kuriuo metu gali sprogti. Armėnijos demografinė situacija vadinama jei ne katastrofine, tai labai sunkia. Šimtai tūkstančių Armėnijos piliečių pluša svetur, daugiausia Rusijoje, kur pelno duoną sau ir namuose likusioms šeimoms (pačių rusų duomenimis, jų šalyje gyvena iki 2,5 mln. armėnų).

Jeigu Gribojedovas būtų žinojęs, kokį nesantaikos laužą kraunant dalyvauja!

Nuotraukoje: Franco Rubo paveikslas, kuriame pavaizduota, kaip Rusijos imperijos kariai 1827 metų spalio 1 dieną įžengia į Irevano tvirtovę. Tolumoje – gausybė musulmoniškų maldos namų, jie byloja, kad dabartinis Jerevanas, Armėnijos sostinė, tuo metu buvo išskirtinai musulmoniškas, t.y. azerbaidžanietiškas miestas.

2016.02.24; 06:50


Prisijunkite prie diskusijos