Apie rusų literatūros klasiką Michailą Bulgakovą prirašyta daugybė tomų. Apie jo žmoną Jeleną Sergejevną irgi nemažai žinoma. O štai jos jauniausiojo brolio Konstantino likimas užsimetė laiko tėkmėje.
Ir štai maža sensacija: kaip išsiaiškino Atviras miestas, Konstantinas buvo Latvijos agentas Maskvoje. Tyrinėtojas Borisas Ravdinas medžiagos apie tai aptiko Latvijos KGB archyve.
Michailo Bulgakovo žmona Jelena (mergautinė pavardė Niurenberg) gimė 1893 metais Rygoje ir ten gyveno iki 1909 metų, kol šeima nepersikraustė į Peterburgą, o paskui į Maskvą. Ji mokėsi Rygos Lomonosovo mergaičių gimnazijoje, o gyveno viename iš gražiausių miesto namų Vilandės gatvėje, 1. Šeimoje buvo keturi vaikai: Aleksandras, Olga, Jelena ir Konstantinas. Jauniausiojo Konstantino likimas iki pastarojo meto buvo nežinomas.
Kyšis
„41-ųjų naktį į (vasario) 13-ąją suėmė brolį Kostią“, – rašė Jelena Bulgakova šeimos dienoraštyje, kurį pradėjo rašyti dar jos tėvas.
„Apie Kostią ir Šurą nieko nežinau. Stebiuosi, kad jūs apie pirmąjį nieko nežinote“, – rašo Jelenos motina dukrai į Maskvą 1944 metų rudenį, po to, kai į Rygą įžengė sovietų kariuomenė.
Ilgą laiką sklandė mitas, kad Konstantinas, prekybos laivyno jūrininkas, 1940 metais tarnavęs Danijoje, nusprendė aplankyti motiną, nuvažiavo į Rygą, buvo areštuotas ir sušaudytas kaip vokiečių šnipas. Rygietis tyrėjas Borisas Ravdinas surado Latvijos KGB archyve Jelenos Bulgakovos jauniausiojo brolio asmens bylą. Atsiskleidė visiškai netikėtos jo biografijos detalės.
Beje, Bulgakovo tyrinėtojų nuomone, rašytojo žmona visą gyvenimą slėpė kai kuriuos savo šeimos biografijos faktus. Visų pirma, tautybę. Būtent Konstantino Niurenbergo byloje pirmą kartą pasitvirtino jų tėvo kilmė – Sergejus Niurenbergas gimęs Žitomire, žydų amatininko šeimoje. Rygoje jis tapo žymiu visuomenės veikėju ir žurnalistu.
Antra, Jelena visada slėpė savo dviejų brolių biografijos faktus. Vyriausiasis brolis Aleksandras tarnavo Savanorių armijoje, paskui gyveno Estijoje, iš ten repatrijavo į Vokietiją kartu su Baltijos vokiečiais. Jauniausias brolis Konstantinas tarnavo caro armijoje, po Spalio revoliucijos demobilizavosi ir 1920 metų gruodį grįžo į Rygą, kur gyveno iki 1941-ųjų. Žinoma, kad Stalino laikais turėti Vakaruose gyvenusius ne tik tėvus, bet ir du tikrus brolius, buvo ypač pavojinga.
Ilgą laiką liko neaiški data, kada Jelenos tėvai grįžo į Rygą. Konstantino Niurenbergo byloje nurodyta tiksliai: 1920 metų gruodį jis išvyko į Rygą, pas tėvus. Grįžti pas tėvus jis buvo priverstas dėl labai negražios istorijos: „Nuo 1918 metų birželio iki 1920 metų vasario aš tarnavau Maskvos karinių pranešimų valdyboje, iš pradžių kontoros raštininku, paskui skyriaus viršininko padėjėju, ir galiausiai skyriaus viršininku. 1920 metų vasarį aš buvau areštuotas, apkaltinus kyšio ėmimu ir pareigybiniu nusikaltimu. Po tyrimo buvau liaudies teismo nuteistas vieneriems metams kalėjimo. Rugsėjį aš išėjau iš kalėjimo, bet vėl buvau areštuotas pagal nuosprendį, kurį apskundžiau, ir vėl iki kito teismo buvau išleistas pagal laidavimą. 1920 metų gruodį gavau leidimą grįžti į Latviją“.
Agentas Gorskis
O toliau – dar daugiau: Konstantinas, pasak jo paties, buvo „užverbuotas žvalgybiniam darbui prie armijos štabo“, gavo Latvijos pasą ir buvo pasiųstas į Latvijos karinę misiją Maskvoje. Naujas Latvijos šnipas gavo pravardę „Gorskis“. Gaudamas algą pasirašinėdavo būtent taip. Greičiausiai jis pats pasirinko tokį slapyvardį – tokia buvo jo motinos mergautinė pavardė.
Žvalgybinė Konstantino veikla truko neilgai – apie keturis mėnesius, per kuriuos jis perdavė žinių „apie Maskvos apygardai priklausiusių karinių atstovų geležinkeliuose ir komendantūrų geležinkelio linijose valdybų organizavimo schemą“. Paskui agentas Gorskis vežiojo diplomatinį paštą iš Maskvos į Rygą ir atgal, vėliau buvo atleistas iš darbo ir pašalintas iš tarnybos. Neva dėl to, kad Maskva ėmė jį įtarinėti ir jis pastebėjo esąs sekamas.
Toliau – naujas jo biografijos etapas iš gyvenimo Rygoje. Nuo 1921 metų rugpjūčio iki 1925 metų rugpjūčio jis gyvena kaip kuklus kontrolierius naktinių sargų, motoristo, juodadarbio draugijoje, vėliau įsitaiso meistro padėjėju „A. Blecchšteino šepečių ir teptukų parduotuvėje“. Čia šiek tiek žengia į priekį – veda šeimininko dukterį. Tačiau dėl kažkokios priežasties į šeimos verslą jo neįtraukia, ir jis dar kartą smarkiai keičia gyvenimą – tampa jūrininku. Iš pradžių parsisamdo į Latvijos laivą, po trejų metų pereina į belgų tanklaivį ir su ta vėliava plaukiojančiais laivais keliauja po visą pasaulį nuo Kongo iki Odesos.
1929 metais Belgijos valdžia uždraudžia priimti į savo laivus užsienio jūrininkus, todėl Konstantinas pereina į Hamburgo kompanijos tanklaivį. Savo anketoje rašo, kad buvo „tarnautojas laive iki 1940 metų“ ir ne kartą lankėsi Juodosios jūros uostuose. Michailo Bulgakovo kūrybos tyrinėtoja Marieta Čiudakova mano, kad brolis galėjo matytis su seseria per tuos reisus, nes Bulgakovai mėgo atstogauti Juodosios jūros kurortuose.
Matyt, vos tik įžengus sovietų kariuomenei į Latviją, Konstantinas grįžo į Rygą. Bent jau bylos medžiagoje sakoma, kad areštuojant jis dirbo Rygos miesto autobusų parke „mašinų tvarkdariu“ ir net spėjo gauti sovietinį pasą. Po daugelio valandų tardymo ir liudytojų Škipso ir Kelės, kurie dirbo kartu su Konstantinu danų laive „Kaula“ ir patvirtino jo „antitarybines pažiūras“, apklausų Konstantinas Niurenbergas kaip „Latvijos armijos štabo agentas“ buvo nuteistas 15-ai metų pataisos darbų stovykloje ir 5 metams tremties. Jis mirė Norilske 1944 metų balandžio 12.
„Olia atvažiavo iš Rygos. Atvežė M. A. frako marškinių“.
Žinoma, Jelenos Bulgakovos dienoraštyje nėra nė žodžio apie susitikimus Juodosios jūros kurortuose. Apskritai Ryga tame dienoraštyje švysteli tik keletą kartų. Kai Bulgakovas ir Jelena nusprendė 1932 metais susituokti, tai jie abu apie tai pranešė laiške tėvams ir seseriai Olgai, kuri svečiavosi pas juos Rygoje. 1933 metų spalio 25 dienos įrašas: „Paryčiais sapnavau, kad gavau tėtės laišką iš Rygos, kažkodėl parašytą lotyniškomis raidėmis. Aš tuščiai stengiausi susigaudyti, kas parašyta – blanku. Tuo metu Miša mane atsargiai pažadino – telegrama iš Rygos. Joje lotyniškomis raidėmis: tėtė mirė“.
Po dvejų metų rugsėjo 16 dienos įrašas: „Olia atvažiavo iš Rygos. Atvežė M. A. frako marškinius“. Be to, kad sesuo atvežė Michailui Bulgakovui marškinius, nėra nė žodžio apie motiną ir jauniausiąjį brolį. Tiesa, Bulgakovų archyve išliko motinos Aleksandros Niurenberg laiškai, rašyti iš Rygos į Maskvą. Juos aptiko dešimtajame dešimtmetyje tyrinėtoja Lidija Janovskaja. Susirašinėjimas nenutrūko net ketvirtajame dešimtmetyje. Laiškai siųsti iš namo Aleberto gatvėje, 2, 1 buto. Tai buvo naujas Niurenbergų adresas Rygoje.
Pati Jelena Rygoje tarpukariu nė karto nesilankė: visi Bulgakovų tarpininkavimai ir prašymai išvykti į užsienį būdavo uoliai atmetami. Ji taip pat nedalyvavo tėvo laidotuvėse. Labai norėjo pasiimti mamą į Maskvą, ir toji lyg ir sutiko, bet paskui nusprendė pasilikti Rygoje. Sesuo Olga Bokšanskaja, dirbusi Maskvos mažajame teatre Nemirovičiaus-Dančenkos sekretore, su teatru buvo išvykusi į Berlyną, Paryžių ir net Niujorką. Ji lankėsi ir Rygoje. Mažiausiai tris kartus.
1935 metų liepos 12 dienos laiške Olga praneša V. Nemirovičiui-Dančnekai, kad vyksta į Rygą – „mano adresas bus kaip ir anuos kartus: Ryga, Latvija Alberta iela, 2, dz 1, Olga Bokchansky“. Tie laiškai paskelbti 2013 metais, ir iš jų aiškėja, kad Olga išvyko į Rygą liepos 17 ir, paprašiusi pratęsti jai atostogas, išbuvo ten iki rugsėjo 15. Laiškuose iš Rygos kalbama vien tik apie „gydymą“, kuris jai užtruks du mėnesius. Nė žodžio apie motiną.
Po 20 metų
Jelena Bulgakova pamatė savo motiną tik 1945 metų liepą. Kaip rašo Lidija Janovskaja, „pirmą kartą beveik po dvidešimties išsiskyrimo metų“. Adresas naujas: Alberto gatvė, 5, 3 butas. Kyla klausimas, kur gi matėsi duktė su motina trečiojo dešimtmečio viduryje, juk Jelena nebuvo nuvykusi į Latviją? Gal pasimatė Piarnu, kur tuo metu gyveno vyresnysis brolis Aleksandras?
Išspausdintuose Aleksandro sūnaus Otokaro Niurenbergo prisiminimuose yra ir mažai žinomų žinių, kad Jelena 1926 metais nusivežė į Piarnu sūnų Ženią (nuo savo antrojo vyro sovietų generolo Šilovskio) ir paliko berniuką brolio šeimoje net iki 1928 metų vasaros: „ji norėjo, kad jis užaugtų laisvuose Vakaruose“. Po dvejų metų Jelena nuvažiavo į Estijos kurortą jau su savo jaunesniuoju sūnumi Serioža, pasisvečiavo keletą mėnesių ir išvyko su abiem sūnumis: „Sovietų Sąjungoje jau pūtė ledinis vėjas. Į valdžią atėjo Stalinas. Generolo sūnus nedrįso auklėtis priešiškuose Vakaruose, ji buvo priversta pasiimti jį į Maskvą“.
Tik po karo Jelena keletą kartų vyksta į gimtąjį miestą: motina atkakliai atsisakinėjo važiuoti pas dukrą į Maskvą. Tiesa, tos pačios Lidijos Janovskajos tvirtinimu, Jelenai pavyko priregistruoti bute Alberto gatvėje buvusią savo sūnų auklę, kuri daugelį metų gyveno Bulgakovų šeimoje, – vokietę Ekateriną Buš. Prasidėjus karui ją areštavo ir ištrėmė į Sibirą, apie grįžimą į sostinę nebuvo net kalbos, o registracija Rygoje buvo gera išeitis visiems – buvusi auklė gavo stogą virš galvos ir galėjo prižiūrėti Aleksandrą Aleksandrovną, kuriai tuo metu jau ėjo devintas dešimtmetis.
Tikrai žinoma, kad Jelena buvo nuvažiavusi į Rygą 1948 metais: nuvežė savo sesers Olgos pelenus, kad palaidotų Pokrovskio kapinėse šeimyniniame kape šalia tėvo. 1956 metais mirė Aleksandra Aleksandrovna. Ją Jelena Bulgakova palaidojo Voznesensko kapinėse. 1967 metų rugpjūty Jelena kartu su sūnumi Sergejumi atvažiavo į Rygą paskutinį kartą ir vienu tikslu – perlaidoti tėvą ir seserį į Voznesensko kapines, šalia motinos. Kodėl to nepadarė, liko paslaptyje. Ilgą laiką apskritai neįmanoma buvo rasti tėvo ir sesers kapą Pokrovskio kapinėse, kurios buvo visiškai suniokotos sovietų laikais. Ir tik 2002 metais Rygos puškinistams pavyko jį surasti ir pastatyti paminklą.
2015.07.11; 09:59
