Šis skandalas kilo 2003 metų sausio 9 dieną, kai Maskvos meras Jurijus Lužkovas leido Vokietijos ir Prancūzijos kultūros centrams įsigyti nedidelį žemės sklypą pačiame sostinės centre, Lubiankoje. Jau ir kaina buvo suderėta – apie 15 milijonų JAV dolerių. Bet vos tik Maskvos valdžia sėdo pasirašinėti pardavimo – pirkimo sutarties, įsikišo Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Rusijos FST pareiškė nesutinkanti, jog minėtas žemės sklypas būtų perduotas užsieniečiams. Kodėl taip sunerimo Rusijos FST vadovybė? Į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs KGB karininkas Olegas Gordijevskis kai kuriuose leidiniuose, taip pat ir rusiškuose, yra pareiškęs: “Jūs iki šiol nežinote svarbiausios KGB paslapties. Milžiniški miestai po žeme, ištisos komunikacijos, modernūs įrenginiai. Bet jums jų niekada neparodys”.
Vadinasi, FST nenorėjo prarasti teritorijos Lubiankoje, nes ten po žeme įrengti jų objektai, o užsieniečiai, įkūrę kultūros centrą, apart kultūrinės veiklos, gali užsiimti ir šnipinėjimo, pasiklausymo, filmavimo reikalais?
Maskvos centre iki šiol esama ne tiek jau mažai dykrų, užverstų šiukšlėmis, statybinėmis medžiagomis, apaugusių žole ir krūmais. Ten gyvena daug vadinamųjų “bomžų” (benamių). Tik kažkodėl anų žemių iki šiol niekas nenupirko, nestatė ten viešbučių, restoranų. Kodėl? Neturi lėšų? Kadaise važiuojant Mičiurino prospektu, ties posūkiu į Lomonosovo gatvę, visi keliauninkai susidurdavo su vienu iš tų keistų plynų laukų. Ta dykra – su paslaptingais bėgiais, einančiais kažkur gilyn į žemę. Kas tai – Rusijos kontržvalgybai priklausantis žemės sklypas? Greičiausiai – taip. Bent jau taip 2003-aisiais manė agentura.ru ir “Versijos” korespondentai.
Visos pasaulio specialiosios tarnybos savo žvalgybos centrus siekia iškelti kuo toliau nuo centro, į miesto pakraščius. O štai kontržvalgybos centrus įkuria sostinių ir kitų didesnių miestų centruose. JAV Centrinė žvalgybos valdyba įsikūrusi Vašingtono priemiesčiuose. Rusijos Vyriausioji žvalgybos valdyba ir Užsienio žvalgybos tarnyba išvežtos toli net už žiedo “Sadovyj”. Bet už tai Maskvos centras pilnas kontržvalgybos objektų.
Keista, tačiau 2000 – 2005-aisiais metais Rusijos kontržvalgyba prarasdavo savo objektus Maskvos centre. Prarasdavo dėl to, kad trūkdavo lėšų įsigyti bei privatizuoti pastatus, žemės sklypus? Juk žemė Maskvos centre – daugiau nei brangi. Maždaug tokia pat brangi, kaip ir Japonijos sostinėje Tokijuje. Taigi dar prieš keliolika metų Rusijos kontržvalgybai tekdavo taikytis ir prie ekonominių realijų. Kaip informavo šaltiniai Maskvoje, tik nežinau, ar labai patikimi, Rusijos kontržvalgyba dėl finansinių sunkumų neteko pastato gatvėje “Znamenka” (1998 metai). Tą namą įsigijo garsus dailininkas Šilovas ir ten įkūrė nuosavą paveikslų galeriją. Norėta atimti iš FST ir žemės sklypą Miasnickos gatvėje (pirmą kartą pabandyta atimti 1997-aisiais). 1999-aisiais FST neteko pastato Kutuzovo prospekte. 2000-aisiais Rusijos kontržvalga dėl finansinių sunkumų neteko namo Sandunovsko skersgatvyje (rūmuose, pažymėtuose 59-uoju numeriu, įsikūrė moterų vienuolynas).
Beje, būtina nepamiršti, jog būtent apie 2000-uosius metus savo posto neteko FST Maskvos valdybos viršininkas Aleksandras Carenko, vadovavęs sostinės FST maždaug trejetą metų. Ar tik generolas nebuvo atleistas iš pareigų dėl dažnų žemės ir pastatų praradimų? Įdomu tai, kad šis generolas tapo itin slaptos tarnybos -GUSP- vadovu. Ši tarnyba – tai vyriausioji Rusijos prezidento specialiųjų programų valdyba. Viskas, kas su ja susiję, laikoma Rusijos valstybės paslaptimi. Galima tik spėlioti, ar jai priklauso rūpintis visa požemine karalyste – visais pastatais, komunikacijomis ir metro, esančiais giliai žemėje tiesiai po Maskvos centru.
2001-aisiais į naujas pareigas buvo perkeltas ir kitas Maskvos FST aukšto rango pareigūnas – Aleksandras Perelyginas. Jį paskyrė vadovauti Departamentui, kuris užsiima statybomis šalies sostinėje. Jis tapo tarsi jungiamuoju pareigūnu, kuris koordinavo Maskvos statybininkų ir Maskvos kontržvalgų veiksmus. Mat kontržvalgybiniai objektai, kurių šiuo metu Maskvos centre yra šimtai, ėmė trukdyti Maskvos plėtrai, Maskvos statyboms. Ėmė kirstis verslo ir saugumo interesai. Statybininkai, norintys kokioje nors dykroje įrengti viešbutį ar restoraną, priversti su FST derinti tūkstančius leidimų. O tai užtrunka ne mažiau kelerių metų. Be to, nėra jokių garantijų, jog leidimas pradėti statybas bus gautas.
Stebint Maskvos reikalus, negalima nepastebėti, jog kai kurie investuotojai, sakykim, norintys pastatyti gyvenamųjų namų kvartalą Mičiurino rajone, darydavo sunkiai suprantamas nuolaidas. Kam, kodėl? Ar tik jų šitaip elgtis nepriversdavo galingoji FST? Žodžiu, prieš keliolika metų Maskvoje vyko nematomas karas – tarp investuotojų, tarp verslininkų, Maskvos merijos ir Rusijos FST. Ypač žiauri kova įsiplieskė dėl Didžiosios ir Mažosios Lubiankos teritorijų. Jeigu galutinį mūšį laimės Maskvos merija, čia FST neteks beveik visų iki šiol jai priklausiusių pastatų ir žemės sklypų.
Visi požeminiai kariniai ir kontržvalgybiniai objektai, dar vadinami “Metro – 2” arba “D – 6”, buvo pradėti statyti gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą. “Metro – 2” buvo statomas ir Stalino, ir Chruščiovo, ir Brežnevo, ir Gorbačiovo laikais. O ar statomas dabar, Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo laikais? Be abejo, statybos atliekamos ir šiomis dienomis. Tik dabar tie dalykai – kur kas sudėtingesni. Mat reikalauja daugiau įvairių derinimų – derinimų su verslininkais, ekonomistais, statybininkais. Net galingoji FST jau privalo atsižvelgti į ekonominius šalies interesus. Tiesa, kai kurie šaltiniai tvirtina, jog FST savo objektus, kurie liko jos žinioje pačiame Maskvos centre, kartais pelningai išnuomuodavo įvairioms organizacijoms ir šitokiu būdu papildydavo savo biudžetą.
Kokia statybinė organizacija atliko darbus “Metro – 2”, laikoma paslaptyje iki šiol. Maskvoje sklando gandai, kad itin slaptus darbus sistemoje “Metro – 2” atliko AB “Transinžstroj”. Jos darbuotojai buvo apgyvendinti gyvenvietėje Odincovo. Akcinei bendrovei vadovavo generalinis direktorius Jurijus Rachmaninovas, garsaus kompozitoriaus giminaitis. Darbininkams už atliktus darbus buvo nemokamai padalinti butai. Jie buvo verčiami pasirašyti pasižadėjimus, jog niekad niekam nepasakos apie tai, ką matė, ką girdėjo, dirbdami komplekse “Metro – 2”.
Jeigu norite daugiau sužinoti apie karą dėl įtakos Maskvos centrui, jums reikėtų perskaityti Andrėjaus Soldatovo straipsnį “Maskirovka”, kadaise paskelbtą portale agentura.ru. Tik aš ne itin tikiu, kad FST užsirūstino ant A.Soldatovo būtent dėl jo publikacijų apie požeminius objektus, kaip tvirtina pats A.Soldatovas. Iš pirmo žvilgsnio – viskas suprantama. FST supyko, kad A.Soldatovas atskleidė kai kuriuos faktus apie požeminius objektus po Maskva. Tačiau šiomis publikacijomis A.Soldatovas tuo pačiu demaskavo ir tuos verslininkus, kuriems “nerūpi saugumo reikalai”. Taigi dar visiškai neaišku, kam po A.Soldatovo publikacijų buvo sunkiau mirtiname kare dėl įtakos Maskvos požemiams – verslininkams, merijai ar FST. Turint omenyje Rusijos prezidento ir premjero palankumą specialiosioms tarnyboms, galima įtarti, jog galutinį mūšį laimėjo FST. O tie keli fakteliai, kuriuos A.Soldatovas atskleidė, greičiausiai jau seniai žinomi visoms užsienio žvalgyboms, išskyrus Maskvos gyventojus. Todėl jie ir buvo pamėtėti į viešumą, sumaniai apsimetant, esą visuomenei tapo žinoma “superpaslaptis”.
Nuotraukoje: Rusijos Federacijos saugumo būstinė Maskvos centre.
2011.04.17
