Žeraro Depardjė Rusijos pilietybės istorija – išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę: „Pilietybė vis dar kažką reiškia“, rašo “Foreign Policy” Kristianas Kerilas, Legatum Institute ir MIT Center for International Studies (JAV) vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Autorius prisipažįsta, kad jį nelabai jaudina Žeraro Depardjė istorija („jis puikus aktorius, bet žmogus, atrodo, gana ribotas“), bet sprendimas atsisakyti Prancūzijos pilietybės ir gauti Rusijos pasą – gana įdomi istorija.
Ž.Depardjė poelgyje įžiūri akivaizdų globalizacijos pasireiškimą: šiaip ar taip, pagrindinis motyvas – matyt, bėgimas nuo mokesčių. “The New York Times” apžvalgininkas palygino su transnacionalinių korporacijų, ieškančių, kur paleisti gamybą su mažiausiomis einamosiomis išlaidomis, politika. „Tokiu atveju Ž.Depardjė – tik paprastas bedvasis didelio biznio migrantas, perkantis sau pilietybę grynai beširdiškais kapitalistiniais sumetimais“, – rašo autorius. Beje, jis čia pat primena, kad praktika toli gražu ne nauja – aštuntajame dešimtmetyje nuo Didžiosios Britanijos mokesčių emigravo roko žvaigždės dar anksčiau – dramaturgas Noelis Kovardas.
Bet kodėl Ž.Depardjė pasirinko būtent Rusiją? – stebisi autorius. „Tai ne tokia jau naudinga vieta korporacijų būstinėms. O Rusijos piliečiai, sukaupę kapitalus tėvynėje, nelabai juos ten laiko“, – aiškina autorius. Matyt, tie rusai žino, kad Rusijoje „negalima pasikliauti teismu, negalima tikėtis, kad įstatymas apgins tavo turtą, o tavo fizinis ir komercinis saugumas priklauso nuo santykių su tais, kurie turi valdžią“.
Beje, Ž.Depardje visa tai irgi žino, priduria autorius. „Sprendžiant iš jo griežtų pasisakymų apie Vladimiro Putino kritikus, jis aiškiai negaili jėgų, kad pameilikautų draugui–prezidentui“.
K.Kerilas įsitikinęs: Ž.Depardje pasitenkina tuo, kad „caras Vladimiras“ teikia jam privilegijas. Aktoriaus nejaudina mokesčių įstatymai – jam patinka, kad nėra įstatymo viršenybės“. Tiesą sakant, tai bet kam patiktų, jeigu jis būtų įžymybė ir aukščiausio viršininko draugas, priduria autorius. Ž.Depardjė nuoširdžiai gieda „himną Putino sistemai“, mano K.Kerilas.
„Manau, tai suartina Ž.Depardjė su ilga virtine kitų prancūzų, kurie anksčiau keliavo į Rusiją, ieškodami įvairių versijų despotiškų utopijų, kurias bandė propaguoti savo tėvynėje“, – rašo autorius, minėdamas Sartrą, markizą de Kiustine (pastarasis ketino apdainuoti patvaldystės pliusus, bet nusivylė) ir Žozefą de Mestre.
„Stebėtina, kad Ž.Depardje nuėjo dar toliau – priėmė Rusijos pilietybę“, – priduria autorius. Jis pabrėžia, kad Ž.Depardje atvejis prieštarauja šių laikų globalinės migracijos tendencijoms: dauguma pretendentų į RF pilietybę – buvusių SSSR respublikų piliečiai, „trokštantys pabėgti nuo dar represyvesnių ar neišugdytos ekonomikos režimų“.
Dauguma imigrantų renkasi šalį daugiausia pagal „įstatymo viršenybės“ lygį, o ne tik pagal apmokestinimą. „Labai daug turtingų rusų ir kinų bevelija laikyti pinigus, pirkti namus, teikti išsilavinimą vaikams (ir gauti pasus) šalyse, kur, kaip jiems žinoma, vis dar galima tikėtis teisingo teisingumo“, – priduria autorius.
Turtingi iš Vakarų kilę žmonės kažkaip neskuba įsikurti Pekine ir Maskvoje. Galimas dalykas, juos tramdo liūdnas Nilo Heivudo ir Bilo Brauderio likimas.
„Pilietybė – iki šiol gana svarbus aspektas, nepaisant geraširdiškų plepalų apie beribę globalinę civilizaciją“, – baigia autorius.
Nuotraukoje: Prancūzijos aktorius Žeraras Depardje.
Šaltinis: “Foreign Policy”
2013.01.25
