Skaitydamas “Rusijos dienoraštį” regi nepagražintą Rusijos veidą. Vartant “Rusijos dienoraščio” puslapius apninka niūros nuotaikos. Bet tuo ši knyga ir vertinga. Būtent tokių knygų pagalba ir galima perprasti dabartinės Rusijos esmę. Būtent tokios knygos galėtų duoti peno mūsų politikams, svarstantiems, kaip privalu konstruoti diplomatinius santykius su Kremliumi. Juk atsiriboti nuo Rusijos irgi neįmanoma. Kad ir kokie bebūtų Kremliaus valdovai, prekiauti su Rusija Lietuvai vis tiek būtina. Tačiau lyginant kai kuriuos Anos Politkovskajos ir lietuvių politikų pasisakymus apie Rusiją, galima nesunkiai pastebėti didelių skirtumų: A.Politkovskaja nedailina Rusijos, mūsiškiai – dailina.
Štai vieno “Rusijos dienoraštyje” minimo pažangių politinių jėgų atstovo pastebėjimas, kodėl rusiška opozicija skaudžiai pralaimėjo V.Putino šalininkams. “Pirma, nebeturime nepriklausomos teisinės sistemos, o opozicija gali kliautis tik nepriklausoma teisine sistema. Antra, pas mus nėra nepriklausomos nacionalinės žiniasklaidos. Trečia, nėra jokių šaltinių savarankiškai gauti lėšų. Kai nėra šių trijų dalykų, gyvybingos opozicijos Rusijoje sukurti neįmanoma. Antra, Rusijos liaudis su tuo susitaikė. Niekas nepasipriešino. Nebuvo jokių demonstracijų, masinių protestų ar pilietinio nepaklusnumo akcijų. Rinkėjai visa tai “prarijo” ir sutiko gyventi ne tiesiog be Javlinskio, tačiau – be demokratijos. Jie sutiko būti kvailio vietoje”.
Antrojoje recenzijos dalyje pateikiame dar keletą faktų, į kuriuos dėmesį atkreipė “Rusijos dienoraščio” autorė Ana Politkovskaja. (“Rusijos dienoraštį” iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė, knygos dizainas – Daumanto Každailio, knygą lietuvių kalba 2008-aisias išleido leidykla “Kitos knygos” serijoje “Iš arčiau”. Versta iš: Anna Politkovskaya, Russian Diarys, published by Harvil Secker, 2007). Visa tai Rusijoje nutiko ne taip seniai: 2003-aisiais – 2005-aisiais metais. Esu tikras, kad apie šiuos nerimą keliančius įvykius visi esame daugiau ar mažiau girdėję – skaitę laikraščiuose, internetiniuose portaluose, regėję televizijos ekranuose. Tačiau tik sudėti į krūvą šie įvykiai bei trumpi, tačiau taiklūs A.Politkovskajos pastebėjimai leidžia iki galo suvokti, kokia didelė bėda ištiko mūsų kaimynę – Rusiją. A.Politkovskaja pasakoja ir apie girtuoklius rusų generolus, dėl kurių nemokšiškumo bei abejingumo Čečėnijoje beprasmiškai žūdavo tūkstančiai eilinių kareivių, ir apie rusų šauktinius, kuriuos kariuomenėje sadistiškai nužudė vadinamieji “seniai”, ir apie Rusijos FSB agentus, žudžiusius Čečėnijos piliečius vien dėl to, kad jie – čečėnai. Knygos autorė analizuoja, kodėl Kremliaus karinė mašina persekioja būtent nuosaikiuosius, derėtis pasiruošusius musulmonus, kodėl “Tėvynės išdavimu” apkaltintas mokslininkas Igoris Sutiaginas, kodėl sumuštas teisininkas Stanislavas Markelovas, kodėl nužudytas Polas Chlebnikovas – vyriausiasis “Forbes” žurnalo redaktorius, kodėl Sočyje iš “Baltųjų naktų” viešbučio 15-o aukšto iškrito verslininkas Piotras Semenenka… Visi šie klausimai – be atsakymų.
XXX
Vakare, suskaičiavus daugmaž visus balsus, paaiškėjo, kad pirmą kartą nuo SSRS žlugimo laikų Rusija parodė palankumą kraštutiniams nacionalistams, kurie savo rinkėjams pažadėjo pakarti visus “Rusijos priešus”. Žinoma, tai siaubinga, bet šalyje, kurioje 40 proc. piliečių gyvena žemiau Kremliaus nustatytos skurdo ribos, nieko kita ir nebuvo galima tikėtis.
Netrukus iš NTV eterio dingo “Žodžio laisvė”. V.Putinas šį dingimą pakomentavo: “Kam reikalingas politinių nevykėlių pokalbių šou?” Be abejo, jis turėjo galvoje Javlinskį, Nemcovą ir kitus pralaimėjimą patyrusius liberalus bei demokratus.
Pragmatiška meilė Kremliui sugriovė gerą vardą. Andrėjus Makarevičius sovietiniais laikais buvo pogrindinis roko muzikantas, disidentas, kovotojas prieš KGB, aistringai dainuojantis: “Neverta lenktis netikram pasauliui. Nes vieną dieną šis pasaulis nusilenks mums”. Ši daina tapo pirmųjų Boriso Jelcino demokratijos metų himnu. O štai šiandien 1-asis valstybinis kanalas rodo, kaip jam įteikiamas medalis “Už nuopelnus tėvynei”. Jis iš tiesų nusilenkė V.Putinui ir jo partijai “Vieningoji Rusija”. Jis kalbėjo liaudžiai, koks puikus žmogus yra V.Putinas, ir štai matome – išties įgijo valdžios malonę. Buvęs disidentas nesigėdi įstoti į Kremliaus kontroliuojamą partiją.
Buvusios kandidatės į Rusijos prezidento postą Irinos Chakamados pastebėjimai apie V.Putiną (I.Chakamada bent jau iki šiol atstovavo pažangias, demokratines, liberalias Rusijos jėgas). “Galiu pridurti nuo savęs, kad po tragedijos Dubrovkoje V.Putinas klaidino visą pasaulį. Atsakydamas į “Washington Post” žurnalisto klausimą jis kalbėjo: “Šie žmonės žuvo ne nuo dujų poveikio, nes jos nekenksmingos. Mes galime patvirtinti, kad jos išties nekenksmingos ir visos operacijos metu nepakenkė nė vienam įkaitui”. Mąstydama apie šiuos įvykius, suvokiau, kad teroristinis išpuolis sustiprino isteriją, nukreiptą prieš Čečėniją, paskatino tęsti karą su ja ir išlaikyti aukštus prezidento reitingus. Esu visiškai tikra, kad slėpdamas tiesą V.Putinas nusikalsta prieš valstybę”.
Išdavikiška dviejų rusiškų SU-25 lėktuvų ataka 1999 metų rugsėjo mėnesį baigėsi aštuonių rusų karių žūtimi, dar 23 liko sužeisti. Tuo tarpu tiesiogiai nuo čečėnų kulkų per tą antskrydį žuvo tik vienas rusų karys. Pasak tyrimų, dėl nemokšiškos generolo Viktoro Kazancevo suplanuotos operacijos rugsėjo 9 – 10 dienomis žuvo daugiau nei 80 žmonių. Žuvo ir Aleksandras Slesarenka. Jo motina kreipėsi į Basmano teismą, bandydama teisminėn atsakomybėn patraukti nemokšą generolą. Niekas nepadėjo, nors generolas V.Kazancevas, tarnaudamas Čečėnijoje, daug ir dažnai girtuokliaudavo, girtutėlis puldavo žurnalistams į glėbį. Tačiau vyriausiasis Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadas V.Putinas į tokias “smulkmenas” neatkreipė dėmesio. Tik pamanyk: žuvo kelios dešimtys rusų kareivių.
Magadane pakeliui į savo dalinius susirgo būrys šauktinių. Lengvai apsirengę naujokai keletą valandų buvo išrikiuoti atvirame lauke 30-ies laipsnių šaltyje, tad daugiau nei 80 proc. susirgo plaučių uždegimu ir buvo paguldyti į ligoninę. Vienas kareivis Volodia Beriozinas mirė. Iki šaukimo į kariuomenę jis buvo sveikas ir stiprus, išrinktas tarnauti prezidento pulke. Žuvusiojo kareivio tėvams nepareikšta nei užuojauta, nesumokėta net simbolinė kompensacija.
Vis dar nenustatytas Maskvos metro sprogusios bombos tipas ir sudėtis. Visai kaip po “Nord Ost” tragedijos, V.Putinas nesiliauja kartojęs, esą Rusijoje niekas neatsakingas, kad viskas suplanuota užsienyje. Paskelbta gedulo diena, bet televizijos kanalai apie tai beveik nekalba. Darosi gėda dėl sklindančios garsios populiarių grupių muzikos ir ryškių televizijos reklamų. 105 žmonės vis dar ligoninėje. Du mirė…
Voroneže nuo 17-os durtinių žaizdų mirė 24 metų Voronežo Medicinos akademijos studentas Gvinėjos Bisau pilietis Amaras Antonijus Lima. Per pastaruosius metus Voroneže – tai jau septintasis nužudytas studentas užsienietis. Žudikai – skustagalviai.
Kandidatas į prezidentus V.Putinas televizijos eteryje prakalbėjo už 9 milijonus rublių. Maždaug tiek galėjo kaštuoti V.Putino valandų valandas trukę monologai, jei skaičiuotume pagal oficialius televizijų įkainius. Kas sumokėjo šiuos pinigus? Tai išties pasipiktinimą keliantis valstybės išteklių švaistymas ir aiškus rinkimų įstatymo pažeidimas. O štai kitiems kandidatams NTV televizijos kanalas tribūną suteikti atsisakė.
Netrukus po “Nord Ost” tragedijos kovai suterorizmu žvalgybos tarnyboms buvo skirta trys milijardai rublių. Kur visi šie pinigai dingo? Kodėl visiškai nesumažėjo teroro aktų? Žvalgybų efektyvumo klausimas net nekeltas.
Susirinkime su V.Putinu dalyvavo 600 žurnalistų. Prezidento rinkimų kampanijos narys, labai panašus į FSB pareigūną, karts nuo karto garsiai šūkčiojo: “Dar kartą kartoju, niekas neužduoda jokių klausimų. Ar visi suprato?”
Kodėl rusų pajėgos nušovė lauko būrio vadą Achmedą Basnukajevą, priklausiusį nuosaikiam Čečėnijos pasipriešinimo sparnui? Suimant jis nė nemėgino priešintis, be to, jau ilgą laiką Ingušijoje gyveno nesislėpdamas. Dar daugiau, promaskvietiškos Čečėnijos valdžios atstovų prašymu netgi bandė tarpininkauti tarp oficialiojo Grozno ir kelių lauko vadų, kad šie savo noru sudėtų ginklus.
Tai, kad Ingušijos prezidentu tapo FSB generolas, buvęs sovietinio KGB agentas, tiesiogiai turėjo įtakos plačiai paplitusiam įstatymų nepaisymui. Muratas Ziazikovas tapo ne ką patikimesniu įstatymo garantu Ingušijoje nei V.Putinas – Rusijoje, ir tai nuvylė daugelį nuo chaoso pavargusių Ingušijos žmonių. Rašidui Ozdojevui, Ingušijos prokuratūros vyriausiajam padėjėjui, buvo pavesta oficialiai kontroliuoti Ingušijos teisėsaugos institucijų veiksmų veiklą. Tuo metu jis ir pats buvo pradėjęs aiškintis, kas atsitiko pagrobtiesiems, ir priėjo išvados, jog neteisėti susidorojimai Ingušijoje vyksta su respublikos saugumo struktūrų žinia. Atrodo, kad Maskva nori dar vienos Čečėnijos, tik šį kartą – jau Ingušijoje. O žurnalistus spaudžia, kad šie vaizduotų, jog, valdant Putinui ir Ziazikovui visi Ingušijoje gyvena labai laimingai. Opozicijos atstovas Musa Ozdojevas pamėgino nesutikti su valstybinių rinkimų rezultatais Ingušijos teritorijoje, ir netrukus pats dingo be žinios.
Štai Stavropolio FSB agento, Ingušijos FSB atlikusio specialiąją misiją, išpažintis. “FSB agentu man teko dirbti bemaž 12 metų, bet negalėjau įsivaizduoti, kad tai bus tokia kančia. Mūsų sistemoje Koriakvovas, Ingušijos FSB vadovas, yra baisus žmogus. Šis bjaurybė žudo žmones vien už tai, kad anie yra ingušai ar čečėnai (…). Man suteikė apdovanojimą už nepriekaištingą tarnybą paskutinės operacijos metu, kai buvo nušalintas vietinis prokuroras, turėjęs Koriakovą kompromituojančios medžiagos. Aš pats sunaikinau to prokuroro asmens pažymėjimą ir asmeninį ginklą ir sulaužiau jam šonkaulius. Tą pačią naktį keliems žmonėms Koriakovas įsakė prokuroru atsikratyti”. Net publikavus šiuos siaubingus prisipažinimus niekas niekam Rusijoje neiškėlė baudžiamosios bylos.
Maskvoje žudikas nušovė Georgijų Talį. Šis nuo 1997 iki 2001 metų ėjo Federalinės tarnybos finansų grąžinimo ir bankroto reikalų direktoriaus pareigas. Jo nužudymas – tai bandymas susidoroti su tais, kurie nauja įmonių bankroto sistema bando pertvarkyti svarbiausią šalies pramonę. G.Talio vadovavimo metais perskirstyta pirmiausia naftos ir aliuminio pramonės nuosavybė. Valdant V.Putinui pradėta tirti gausybė nusikalstamų bankroto atvejų, tarp jų – ir “Jukos”. Tyrimo tikslas – naujas perskirstymas V.Putino rėmėjų labui. Beveik niekas neabejoja, kad B.Talis nužudytas, kad nepravertų burnos – nepapasakotų apie Bankroto tarnybos veikimo principus. Tiesiog jis pernelyg daug žinojo apie tuos, kurie V.Putino valdymo laiku tapo įtakingi.
Kariuomenės ekspertas, JAV ir Kanados instituto Rusijos mokslų akademijos mokslininkas, daugybės mokslinių straipsnių strateginių ginklų ir nusiginklavimo klausimais autorius Igoris Sutiaginas nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme už “tėvynės išdavimą” bausme. I.Sutiaginas suimtas 1999 metų spalį. Jis buvo kaltinamas užsienio žvalgyboms perdavęs slaptą informaciją. Iš tiesų I.Sutiagino darbe buvo analizuojama tik viešai prieinama medžiaga ir padarytos išvados, paremtos anaiptol ne slaptais šaltiniais. Slaptoji valstybės informacija jam nebuvo prieinama. Tuo tarpu FSB įrodinėjo, esą remdamasis vieša informacija I.Sutiaginas priėjo prie slaptų išvadų. Žmogaus teisių gynėjai mano, kad mokslininkas nubaustas tik už tai, kad kiti rusų mokslininkai dar labiau bijotų FSB persekiojimo.
Maskvoje vidurnaktį penki jaunuoliai užpuolė teisininką Stanislavą Markelovą ir jį sumušė, pavogdami dokumentus, teisininko pažymėjimą. S.Markelvovas – aktyvus advokatas. Nagrinėdamas buvusio pulkininko Budanovo bylą, jis gynė čečėnės Elzos Kungajevos, kurią Budanovas išprievartavo ir nužudė, interesus. Dėl to buvo nuolat puldinėjamas “patriotų”. Maskvos milicija atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl S.Markelovo užpuolimo.
Iš NTV televizijos kanalo atleistas televizijos žurnalistas Leonidas Parfionovas. Jo populiarioje analitinėje naujienų programoje “Kita diena” buvo parodytas interviu su čečėnų lyderio Zelimchano Jandarbijevo, nužudyto Katare, žmona. Jis nebuvo kuo nors ypatingas, be to, našlė nepasakė nieko kategoriško, konkretaus. Ji net netvirtino, jog Z.Jandarbijevą nužudė Rusijos FSB agentai. Tačiau siužetas vis tiek buvo uždraustas.
Birželio 21 – 22 dienomis Ingušijoje partizanai surengė rimtą išpuolį. Tai buvo išties gerai organizuota partizanų operacija, apie kurią nenutuokė jokia Rusijos žvalgybos tarnyba. Operacija, kuriai nepasipriešino nei Ramzanas Kadyrovas su savo gauja, nei tūkstančiai Hankaloje ir Mozdoke dislokuotų Rusijos kareivių, nei Osetijoje dislokuota 58-ojo armija. O juk daugiau nei 200 ingušų kovotojų be didelio vargo užėmė Ingušijos sostinę Nazranę, užuolė Karabulako miestą bei kalvose įsikūrusį Slepcovsko kaimą. Prorusiškas Ingušijos prezidentas M.Ziazikovas, persirengęs moterimi, pasipustė padus. Rusija kalta dėl to, kad nesugebėjo neutralizuoti puolimo dar jam neprasidėjus, kalta ir dėl to, kad Rusija pati išprovokavo šį antpuolį, leisdama Ingušijos vadovams nesiskaityti su eilinių ingušų interesais. Ingušamas tiesiog nusibodo kęsti vadinamąjį Kremliaus statytinių “bezpredelą”.
Jevgenijaus Fomovskio karjera armijoje tęsėsi tik nuo gegužės iki liepos mėnesio. Šauktinis rastas pasikoręs. Eilinis Jevgenijus buvo stiprus, sveikas, aukštas, jis nešiojo 47 dydžio batus. O jam kariuomenėje liepta bėgti dėvint 44 dydžio batus, be to, svilinant 40 laipsnių karščiui. Apžiūrint lavoną pastebėta, kad jo didysis kojo pirštas nutrintas iki kaulo. Visas kūnas buvo mėlynių nusėtas, daug pjautinių žaizdų. Lyties organai – sumušti. Rasta net deginimo žymių. Konfliktas su vadinamaisiais “seniais” įvyko tikriausiai tada, kai Jevgenijus atsisakė nešioti mažo dydžio batus. “Seniai” jį nukankino, paskui nužudė, suvaidindami savižudybę. Ši tragedija nei Rusijos visuomenės, nei Rusijos valdžios dėmesio nesulaukė.
Mirtinai sužeistas Polas Chlebnikovas – vyriausiasis “Forbes” žurnalo redaktorius. Jis buvo JAV pilietis, jau kurį laiką tyrinėjęs oligarchijos raidą naujojoje Rusijoje. Rusija nesugebėjo ištirti nusikaltimo, visa bėda kažkodėl buvo suversta čečėnams, nors čečėnai neturėjo jokių priežasčių nekęsti Chlebnikovo.
Kapitono Igorio Chomenkos žūtis Čečėnijoje – niekuo neišsiskirianti. Norėdama sudaryti kovotojų šaudymo pozicijų žemėlapį, jo vadovaujama žvalgybos grupė nužygiavo į kalną, vadinamą Asilo Ausimi. Sudaręs žemėlapį, I.Chomenka perdavė informaciją, o pats su seržantu liko ant kalno ir mėgino pridengti besitraukiančią grupę. Oficialios valdžios teigimu I.Chomenka žuvo didvyrio mirtimi. Tačiau jo tėvams – jokių pensijų, jokių išmokų, jokių kompensacijų. Tai – rusiška tradicija. Išsisukinėti nuo skolų grąžinimo.
Kovojant su terorizmu Rusijos generalinis prokuroras paragino įkaitais imti teroristų artimuosius. Valstybės Dūmos deputatams jis aiškino, kad paėmus įkaitais teroristų artimuosius ir perspėjus, kas jiems gali nutikti, teroristai paleistų įkaitus ir pasiduotų. Bet juk šis metodas taikytas jau seniai Šiaurės Kaukaze, tik ne – oficialiai. Dabar tai bandoma įstatymiškai įteisinti.
Sverdlovsko srityje gyvena per 20 tūkst. Čečėnijos karo veteranų. Jiems kaip “antiteroristinių operacijų” dalyviams priklauso socialinės lengvatos. O tokių jie negauna. Nei vaistams, nei medicinos priežiūrai, jiems nepadedama įsidarbinti. Jie palikti likimo valiai. Net ir invalidais valdžia nepasirūpina.
Valstybės Dūma armijai suteikė įgaliojimus vykdyti operacijas šalies viduje. Kiek pastangų prireikė B.Jelcino laikais įtikinti žmones, kad ginkluotosios pajėgos negali būti nukreiptos prieš Rusijos piliečius. O štai ir vėl grįžtame į SSRS laikus. Štai kaip skamba federalinio įstatymo “Dėl gynybos” dešimtojo straipsnio pataisa: “RF ginkluotosios pajėgos, pasitelkusios karinius išteklius, gali būti panaudotos kovai su teroristine veikla”. Vieninteliai komunistai išreiškė susirūpinimą, kad, priėmus šią pataisą, armija gali būti netinkamai panaudota.
48-erių Vladikaukazo Islamo kultūros centro direktorius Jermakas Tegajevas atsidūrė kalėjime. Kaltinamas jis pagal Baudžiamojo kodekso 222-ąjį straipsnį – už “sprogmenų ir jų priedų laikymą”. Vladikaukazo mečetės imamas Suleimanas Marnijevas įsitikinę, kad FSB karininkai patys ir pakišo tuos sprogmenis. Valdžia Islamo kultūros centro pirmininką norėjo ilgam uždaryti į kalėjimą ir taip sunaikinti neoficialųjį musulmonų bendruomenės, kuri jai nėra patogi, lyderį. Vienintelis Jermako nusikaltimas – jo populiarumas tarp bendratikių, ypač jaunų, ir tai, kad jis atsisako bendradarbiauti su respublikine FSB valdyba. Po Beslano tragedijos valdžia, tiksliau – FSB, norėjo visiško musulmonų pavaldumo. FSB Religinės valdybos ir jos pirmininko Ruslano Valgasovo, kuris šiuo metu respublikoje eina oficialiojo muftijaus pareigas, rankomis norima kontroliuoti musulmonus. Musulmonai įsitikinę, jog Valgasovą muftijumi paskyrė saugumo tarnybos, o tai islamo kategoriškai draudžiama.
Visi suvokia, kad tartis su musulmonų pasauliu būtina. Bet Rusijoje niekas nėra atviras deryboms. Valdžia ir toliau pasitelkia senuosius sovietinius metodus: jei jau negali atsisakyti Korano, tai bent jau viskas turi būti kontroliuojama. Jei šalyje, kurios 20 mln. gyventojų išpažįsta islamą, neįmanoma atsisakyti muftijų ir emirų, tuomet pastarieji privalo būti “savi”. Šiandien visa ši kvailystė jau tapo valstybės kovos su terorizmu dalimi ir vykdoma nepaisant jokių įstatymų. Tai, kas nutiko Tegajevui, geriausiai tai ir įrodo. Jie uždarė nepriklausomą imamą į kalėjimą ir mano, kad problemos jau nebėra. Iš tikrųjų problema tik išaugo. Islamo persekiojimas visoje Rusijoje paskatino neigiamą islamo atsaką, kurį galime stebėti visame Šiaurės Kaikaze visus 2004 – 2005 metus. Kuo didesnis spaudimas, tuo didesnis neoficialaus islamo sekėjų skaičius. Nereikia nė sakyti, kad spaudžiami valdžios stačiatikiai ar katalikai elgtųsi panašiai.
Aslanas Maschadovas nužudytas savo vienašalių taikos paliaubų metu, kurios, nors jų ir nebuvo iki galo paisoma, vis dėlto buvo pirmas teisingas žingsnis per antrąjį Čečėnijos karą. Tai buvo geros valios gestas, rodantis norą pradėti derybas, baigti šaudymus ir pradėti apsikeitimą belaisviais. Dabar Čečėnijoje nuosaikiųjų, linkusių derėtis, nebeliko. Liko tik dvi vienodai kraugeriškos, šlykščios ir barbariškos pusės: Basajevas ir Kadyrovas jaunesnysis. Tokiu būdu buvusio komunisto ir sovietų pulkininko Maschadovo, tik paskutiniaisiais gyvenimo metais priėmusio islamą, epocha, taip pat nesiliaujanti ir atkakli kova prieš jį patį subrandino jaunąją čečėnų kartą, kuriai tikrai neberūpi nuosaikusis islamas.
Viešosios organizacijos nebegalės siųsti savo stebėtojų į rinkimus. Rinkimų metu stebėtojais galės tapti tik partijų siųstieji asmenys. Tarptautiniai stebėtojai bus įleidžiami į rinkimų apylinkes tik tuo atveju, jei bus pakviesti valdžios. Prezidento administracijos direktorius regioninių rinkimų komisijų atstovams pareiškė, jog rinkimai Rusijoje yra “grėsmė stabilumui”.
VRM įsakymas Nr. 870 DSP – akivaizdžiai antidemokratiškas. Jame – nurodymai dėl pajėgų ir resursų planavimo bei parengimo kraštutiniais atvejais. Paaiškinta, kas yra “filtravimo punktai” ir “filtravimo grupės”. Pasak šių dokumentų, milicininkai suimtiesiems, įtariamiesiems gali suduoti ne tik per veidą. Įtariamuosius galima sulaikyti ir nusiųsti į filtravimo punktus, o jei priešinsis, tokius “nusikaltėlius leidžiama net sunaikinti”. Šie dokumentai suteikia teisę milicijos pareigūnui patiems spręsti, ar žmogus yra nusikaltėlis. Nenumatytos jokios nekaltumo prezumpcijos. Valymų metu OMON pareigūnai dėvi kaukes, todėl neįmanoma jų identifikuoti bei vėliau patraukti baudžiamojon atsakomybėn už įgaliojimų viršijimą.
Nemalonumų turėjo teisybės ieškojusios aukos ir jų tėvai, Maskvos žurnalistams ir žmogaus teisių gynėjams pasiskundę dėl ypač žiauraus vietinės milicijos ir OMON elgesio. Kai Maskvos advokatai Stanislavas Markelovas ir Vasilijus Syzganovas iš Vladimiro atvyko į Blagoveščenską susitikti su savo klientais, bute staiga pasirodė girtas chuliganas su peiliu. Advokatai liko gyvi tik todėl, kad savo kūnu juos pridengė buto šeimininkas Vitalijus Kozakovas. V.Kozakovas sunkiai sužeistas, bet atvykusi milicija atsisakė gaudyti nusikaltėlį. Vėliau chuliganas prisipažino, kad pati milicija jam liepusi išprovokuoti muštynes su advokatais.
Sočyje iš “Baltųjų naktų” viešbučio 15-o aukšto iškrito Piotras Semenenka. Pastaruosius 18-a metų jis ėjo didžiausios Rusijoje staklių gamyklos “Kirov”, gaminančios viską nuo santechnikos iki povandeninių branduolinių laivų turbinų, generalinio direktoriaus pareigas. P.Semenenka – didžiulis Sankt Peterburgo pramonės veikėjas. Daugelis įsitikinę, kad pagrindinė žmogžudystės priežastis – jo atsisakymas perdalyti pramonės nuosavybę pagal V.Putino valstybinio kapitalizmo modelį.
Rėksmingi protesto mitingai tapo beprasmiai, mat vis tiek tave girdi tik tavo bendraminčiai. Tačiau protestuotojai ir taip žino padėtį, tad kam ir toliau jiems apie tai kalbėti? Stypsoti piketuose – beprasmis laiko ir jėgų švaistymas, nebent tokiu būdu norima nuraminti sąžinę. Na, bent jau galėsi papasakoti savo vaikaitei, kad padarei šį tą daugiau – ne vien sukiojaisi virtuvėje. Net rašyti knygas, kurių Rusijoje vis viena nespausdins, nes jos esą be turinio, neturi daug prasmės. Mat jas skaitys tik užsieniečiai. Rusijoje nebėra ko tikėtis ir rusiškos Oranžinės revoliucijos. Rusijoje nebus jokio revoliucinio proveržio – nei su aplesinais, nei su tulpėmis, nei su rožėmis.
XXX
“Rusijos dienoraštis” – labai sunki knyga. Ši knyga sunki dar ir dėl to, kad A.Politkovskaja įsitikinusi: kol pati Rusija nesubyrės dėl antidemokratiško, antižmogiško valdžios elgiasio, tol šalyje nebus prasmingų postūmių.
Tačiau kad ir kokia tai būtų sunki knyga, “Rusijos dienoraštį” perskaityti privalu. Mums visiems. Kad paskui tuščiai nemaltume liežuviais, esą su dabartine Kremliaus valdžia vis dėlto galima bendrauti kaip lygus su lygiu, tereikia sušvelninti lietuvišką retoriką, pamiršti lietuviškas nuoskaudas ir garsiai nekalbėti apie lietuviškas nepriklausomybes. Suprask, tereikia dar labiau įsiteikti Kremliui, ir jo vadovai, žiūrėk, taps sukalbami, draugiški, lojalūs, nes iš tikrųjų jie yra visai neblogi (ironizuoju – G.V. pastaba) žmonės. “Rusijos dienoraščio” autorė A.Politkovskaja tokiems “pragmatikams” iš Lietuvos greičiausiai pasakytų: nebūkite naivūs…
Gintaro Visocko nuotraukoje: lietuvių kalba išleisto Anos Politkovskajos “Rusijos dienoraščio” viršelis (Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė, knygos dizainas – Daumanto Každailio, knygą lietuvių kalba 2008-aisias išleido leidykla “Kitos knygos” serijoje “Iš arčiau”. Versta iš: Anna Politkovskaya, Russian Diarys, published by Harvil Secker, 2007).
2009.10.19
