Štai ir baigėsi parlamento rinkimai. Jau po pirmojo rinkimų turo buvo akivaizdu, kad nė vienai politinei Lietuvos jėgai nepavyks turėti absoliučios balsų daugumos.
O tai byloja, jog galima net pato situacija: rinkimų lyderiams teks bičiuliautis ne tik su panašių pažiūrų kolegomis, bet galbūt ir su “nekenčiamais oponentais”. Antrasis rinkimų turas šiuos spėjimus sustiprino.
Tačiau labiausiai intriguojantis yra Prezidentės pareiškimas, jog valdančiojoje koalicijoje ji nenorinti matyti susikompromitavusios Darpo partijos.
Beje, šį pageidavimą valstybės vadovė išdėstė įsakmiu, griežtu tonu. Už įsakmų, griežtą toną Prezidentę derėtų pagirti. Valstybei geriau, jei aukšto rango politikas turi konkrečią nuomonę ir jos neslepia. O jei Prezidentas visąlaik bijo trinktelėti kumščiu į stalą, tokiai valstybei – mažiau pasisekė.
Prisiminkime antrąją Prezidento Valdo Adamkaus kadenciją, palyginkime ją su Prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu, ir taps akivaizdu, kuris iš jų “plaukia pasroviui”, o kuris “stengiasi įgyvendinti savo nuostatas”. Tad turėtume sutikti, jog politikas, neslepiantis savo simpatijų bei antipatijų, visuomet gražesnis už tą, kuris nedrįsta viešai įvardinti, ką labiau myli.
Tiesa, įsižeidęs Viktoras Uspaskichas suskubo įrodinėti, jog Prezidentė privalanti gerbti rinkėjų valią. Juk Darbo partija sulaukė ženklaus Lietuvos piliečių palaikymo. Tokia pastaba – ne iš piršto laužta. Net omenyje turint galimus gausius balsų pirkimus, akivaizdu, jog DP turėjo ir daug gerbėjų, kurie už ją balsavo vien sąžinės bei vidinių įsitikinimų vedini.
Bet tada turėtume sutikti ir su nuostata, jog Dalia Grybauskaitė – taip pat išrinkta. Ir išrinkta akivaizdžia, įtikinama balsų persvara. Palyginkime, kiek Lietuvos piliečių rėmė D.Grybauskaitės kandidatūrą Prezidento rinkimuose ir kiek jų balsavo už Darbo partiją 2012-ųjų rudenį Seimo rinkimuose, ir greičiausiai turėsime skaičius, kurie ponui V.Uspaskichui nebus palankūs.
Ir vis dėlto darbiečių apeiti nepavyks, nors ši partija, kaip daug kas teigia, – “nešvari ir bjauri”. Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius suskubo pabrėžti, esą jam nėra priimtina vietoj darbiečių į valdančiąją koaliciją kviestis Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovus. Būsimasis premjeras turįs dar ir savo asmeninius įsitikinimus. Tai reiškia, kad konservatoriai jam labiau nepriimtini nei Darbo partija.
Žodžiu, su V.Uspaskicho vadovaujama partija, norime to ar nenorime, teks bendrauti, dirbti, ginčytis. DP lyderis net viešai pagrasino: jei anksčiau dar svarstė galimybę trauktis į šoną, tai dabar labai supyko ir tyčia nesitrauks. Darbiečių vedlys specialiai elgsis taip, kad visi neprieteliai ir oponentai kasdien girdėtų jo žeriamus priekaištus.
Akivaizdu, kad Lietuva per pastaruosius keliolika metų taip ir nesugebėjo šio politiko pastatyti į “deramą vietą”. Nors mes turime, berods, visus būtinus kozyrius, kuriais remiantis galėtume negrįžtamai iš politinės arenos išstumti DP lyderį. Prisiminkime jo gėdingą bėgimą į Maskvą, niekuo nepagrįstus demagogiškus kaltinimus Lietuvai, esą lietuviai jį persekioja vien dėl tautybės, ar metų metais vilkinamą bylą dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos.
Bet ar nepastebėjote akis badančio paradokso: kuo aršiau jį barėme, kuo labiau stengėmės jį išvilkti į dienos šviesą, tuo labiau augo jo populiarumas. Ar susimąstėme – kodėl? Galbūt pasirinkome neteisingą kritikavimo taktiką. Galbūt pats metas ieškoti efektyvesnių demaskavimo būdų. Deja, užuot ieškoję efektyvesnių išeičių dažnai renkamės patį primityviausią būdą – dar aršiau jį puolame, ir jo populiarumas, regis, dar labiau šoktelna į viršų.
Štai buvęs Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Jurgis Jurgelis portale delfi.lt pateikia “porą praktiškų patarimų koalicijų sudarymo klausimu”. Šio pasiūlymo esmė: į koaliciją su V.Uspaskichu eiti galima tuo atveju, “jei jis prižadės liautis šmeižęs Lietuvą”. Patarimas – lyg ir gražus, lyg ir prasmingas. Bet šis paraginimas tuo pačiu turi ir negražiąją potekstę – demonstruoja mūsų bejėgiškumą. Pasvarstykime, kokią žinią šis siūlymas galbūt spinduliuoja rinkėjams? Ogi tai, kad esama nevykėliai, nes nieko kito nesugebame – tik reikalauti ar nuolankiai prašyti. Priversti – jau nebepajėgiame. Arba – dar nebepajėgiame.
Beje, tokią išeitį pateikia ne koks nors primityvus interneto tinklaraštininkas, kurio erudicija ir išsilavinimas – ne pačios aukščiausios “prabos”, o mūsų saugumui ne vienerius metus vadovavęs žmogus! Nejaugi išties daugiau jokių priemonių nebeliko – tik nusižeminus prašyti ar reikalauti, naiviai tikintis, jog oponentas susigės ir pats pasitrauks?
Ypač įtartinas mūsų teisėsaugos institucijų sprendimas rinkimų kampanijos metu darbiečiams pateikti sunkesnius nei iki šiol kaltinimus – dabar jau dėl sukčiavimo. Naujasis griežtesnis kaltinimas byloja, jog jei kaltė bus įrodyta, įkalinimas taps neišvengiamas. Ir laisvė, beje, bus suvaržyta ne vieneriems metams. Tačiau kokią žinią toks griežtumas gali spinduliuoti potencialiems rinkėjams būtent įtemtos rinkiminės kampanijos metu?
Galimi keli variantai. Informacinių karų žanrai – patys įvairiausi. Vieną politiką demaskuoti įmanoma keliomis neigiamomis žinutėmis. Kitą – per daug įkyriai ir primityviai liaupsinant. Trečią parklupdyti ant kelių galima pateikiant humoristines laidas, mat rimtus priekaštus šis sugebąs išmintingai atremti. Galimybę įtikinamai atremti priekaištus dažnusyk palengvina ir aplinkybė, jog kritikai taip pat turį didesnių ar mažesnių nuodėmių.
Čia derėtų, matyt, prisiminti vieną Estijos politiką, kurį rinkimų išvakarėse estiškoji spauda prieš keliolika metų aršiai kritikavo dėl neteisėtai privatizuotų valstybinių butų pačiame Talino centre, dėl per asmenines pažintis įdarbintų giminaičių prestižinėse valstybinėse įstaigose ir nežinia iš kur atsiradusių įspūdingų sąskaitų bankuose. Tą politiką mušė visa be išimties Estijos spauda. O šis net nebandė gintis. Visi manė, kad “su žemėmis maišomas” politikas pasmerktas pralaimėti.
Nieko panašaus. Rinkimų dieną jis įtikinamai nurungė konkurentą, kurį spauda, koks netikėtumas, visuomenei pristatė kaip teigiamą herojų. Estijos politologai šį fenomeną vėliau paaiškino taip: primityvi, agresyvi kritika davė atvirkščią rezultatą – estams tiesiog pagailo mušamo politiko. Be to, estams imponavo ir politiko savybė rūpintis savųjų gerbūviu nepaisant jokių sunkumų ir trukdžių.
Kokį informacinių karų žanrą derėtų pritaikyti Darbo partijos lyderiui V.Uspaskichui? Rinkimų metu švelnesnių kaltinimų pakeitimas į griežtesnius kaltinimus darbiečių vadovo populiarumo greičiausiai nesumažino. Žinia apie griežtesnius kaltinimus jo populiarumą galėjo sumažinti nebent tuo atveju, jei V.Uspaskichas būtų išsigandęs ir pasimetęs. Bet V.Uspaskichas neišsigando, nepasimetė. Per pastaruosius keliolika metų jis dažniausiai demonstruoja tvirtą charakterį: kuo labiau pulsite, tuo labiau stiprėsiu.
Mes, V.Uspaskicho oponentai, deja, tokio varianto net neanalizavome. Mes tarsi pamiršome, jog galbūt neužtenka vien turėti negatyvios medžiagos. Dar egzistuoja ir kitas ne mažiau veiksmingas kompromitavimo būdas – primityvios, įkūrios, smulkmeniškos liaupsės.
Žodžiu, per mūsų pačių nesusigaudymą ir neprincipingumą V.Uspaskichas taip išpopuliarėjo, jog Prezidentė šiandien jau nebeturi pasirinkimo – tik ėjimą Va Bank. Nieko nenustebinsiu pasakęs, jog Prezidentė, be abejo, turi žymiai daugiau informacijos už mus visus kartu sudėjus į krūvą. Ir toji informacija – ne iš viešųjų šaltinių, o iš VSD ar NATO žvalgybų stalčių. Tad neatmestina versija, jog Rusijos įtaka Lietuvoje nūnai tapo tokia grėsminga, kad trauktis tiesiog nebėra kur. Tokiu atveju kategoriška Prezidentės nuomonė išdėstyta pačiu laiku.
Tiesa, kai kurie politologai, pavyzdžiui, Kęstutis Girnius ir Ainė Ramonaitė, tvirtina, jog Prezidentės ultimatumo niekas per daug neišsigando – nei socialdemokratai, nei darbiečiai. Suprask, premjeru jau įvardintas A.Butkevičius greičiausiai neatsižvelgs į valstybės vadovės nuomonę. Arba tik “pusiau atsižvelgs”. O Prezidentė D.Grybauskaitė greičiausiai privalės nuryti karčią piliulę, kai Premjeras valdančiąją koaliciją lipdys būtent drauge su darbiečiais. Juk Seimo paleidimo ir naujųjų Seimo rinkimų organizavimo perspektyva – rizikingas sumanymas. Galbūt tautos pasirinkimas bus dar keistesnis..
Todėl neatmeskime versijos, jog susiklostė itin pavojinga padėtis, kuri ir verčia Prezidentę elgtis ryžtingai, pamirštant net apie asmenines politines perspektyvas. Mes visi ir taip per daug ilgai tylėjome arba kalbėjome vos “puse lūpų”. V.Uspaskichą mes užauginome visi – tiek kairieji, tiek dešinieji. Užauginome tik dėl to, kad tylėdavome, kai prieš penkiolika ar dešimt metų reikėdavo pareikšti principingą poziciją. Vis vylėmės, jog mūsų neprincipingumas – leistinas ir pateisinamas. Deja, šitaip elgdamiesi mes pasiekėme tikrai pavojingą ribą.
Ypač keistas buvo pastarųjų ketverių metų konservatorių – krikščionių demokratų flirtas su Darbo partija. Viešojoje erdvėje pasirodė versijų, esą konservatoriai tokiu savo elgesiu galbūt bandė iš Darbo partijos išstumti skandalingąjį V.Uspaskichą, o likusius darbiečius – patraukti savo pusėn. Toks ėjimas žirgu gal ir būtų įspūdingas. Bet jis – ne konservatorių nosiai. V.Uspaskichas – ne iš kelmo spirtas. Jo apgauti taip lengvai nepavyks. Be to, akivaizdu ir tai, kad Darbo partija laikosi tik ant skandalingojo politiko pečių. Nebebus jo, nebebus ir partijos.
Vieninteliu pasiteisinimu čia galėtų tapti nebent bendrasis europietiškas kontekstas. Tvirtos vertybinės, politinės pažiūros ir principingumas šiandien niekur nebemadingas.
Štai Švedijoje rengiamoje Kalėdų mugėje greičiausiai neatsiras vietos Jėzui. Tiksliau tariant, neatsiras vietos prakartėlei. Ir tik dėl to, kad Kalėdų mugės Fredsiksdale organizatoriai “kažkaip pajuto”, jog prakartėlė galinti pažeisti jų “politinę ir religinę nepriklausomybę”.
Susimąstykime: demokratiškoje, laisvoje šalyje jau bijoma katalikiškų simbolių, nes tie simboliai, tik pamanyk, galį įžeisti kitų religinių konfesijų atstovų jausmus?! Nors, vadovaujantis sveiku protu, tikrai religingi žmonės būtent gerbia, o ne niekina svetimų religijų papročius ir simbolius. Giliai tikint įsižeidimai tikrai neįmanomi. Panašiai elgiasi ir tikri ateistai – nesmerkia tikinčiųjų pasirinkimo.
Akivaizdu, kad normalioje visuomenėje turėtų būti gerbiami būtent tie, kurie turi politinius, idėjinius, vertybinius, religinius įsitikinimus ir nebijo jų parodyti. Bet kažkas mums perša kitokias “žaidimo taisykles”, esą turėti aiškią nuomonę pagrindiniais klausimais – smerktinas dalykas. Girdi, vien laikantis aiškios pozicijos galima įžeisti priešingų pažiūrų žmogų.
Štai dar vienas pavyzdys. Latvijos Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komisija pareikalavo, kad Latvijos valdžia nedelsiant atmestų “Lyčių lygybės diegimo 2012 – 2014 metais plano” įgyvendinimą. Svarbiausia šio incidento priežastis – skandalingasis Danijos ikimokyklinėms įstaigoms skirtas projektas, kurį jau bandoma primesti ir latvių darželiams. Džiugu, kad latviai laiku atsikvošėjo. Juk minėtas daniškasis projektas perša ne ką kitą, o lytinį tapatumą žlugdančias metodikas, panašias į šias: “Diena, kada Karlis buvo Karlina” ir “Diena, kada Rūta tapo Ričardu”.
O čia – lietuviškasis pavyzdys. Lietuvos kultūros ministro patarėjas viešojoje erdvėje prasitarė apgailestaująs, kad 1918-aisiais metais buvo sukurta tautinė Lietuvos valstybė. Suprask, 1918 metais buvo padaryta klaida, nes buvo kuriama tautinė Lietuvos valstybė, kuri tapo nepriimtina kitakalbiams gyventojams. Omenyje turiu Lenkijos lietuvių žurnale “Aušra” neseniai pasirodžiusį Živilės Makauskienės straipsnį “Kultūros ministro patarėjas Imantas Melianas apgailestauja, kad 1918 m. buvo sukurta tautinė Lietuvos valstybė”.
Taigi šiandien turime vis daugiau jėgų, kurios siekia, kad nebesusigaudytume, kas mes esame iš tikrųjų: katalikai ar ateistai, berniukai ar mergaitės, lenkai ar lietuviai. Beje, tegul tokias versijas brukančios jėgos elgiasi kaip tinkamos. Jų valia – brukti, mūsų valia – veiksmingai atmesti svetimkūnius. Tiesiog priešinkimės jų peršamoms “tiesoms” ne bet kaip, o išmintingai, ir pergalę švęs ne jie, bet mes. Todėl ir sakau: Prezidentės griežta pozicija – verta pagarbos.
Švedų sociologas Aleksanderis Bardo yra viešai išguldęs padrąsinančią, įkvepiančią mintį: “ateityje Baltijos šalys taps vienos turtingiausių pasaulyje”. Tačiau nepamirškime, jog reikalinga viena sąlyga – privalome ginti savus interesus.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
2012.10.31
