Įsibėgėja Seimo rudens sesijos veikla. Pastaroji savaitė buvo žymi Lietuvos Respublikos Prezidentės pasiūlytų Šilumos ūkio įstatymo pataisų, numatančių vertikalios „šiluminių tinklų” monopolijos išardymą, svarstymu ir priėmimu.
Nors ir galima būtų pasidžiaugti, kad abstraktus tikslas buvo pasiektas, bet iš tikrųjų tą padaryti galėsime tik tuomet, kai pamatysime, kaip toliau klostysis konkreti gyvenimo tikrovė, kas ir kaip valdys daugiabučių namų „šiluminius mazgus”.
Visgi šią savaitę Seimo darbe buvo ne mažiau įdomių, nors žiniasklaidos mažiau pastebėtų ar visai nepastebėtų įvykių. Vos dviejų balsų dauguma buvo atmestas opozicijos pasiūlytas Seimo nutarimo projektas sudaryti specialią parlamentinę komisiją neskaidriems procesams, vykstantiems energetikos sektoriuje ištirti. Valdančioji dauguma, nors balsavime dalyvavo gana nedrausmingai, nutarimo projektui vieningai pasipriešino (ko gi daugiau buvo galima tikėtis, kai nutarimo tekste jau iš anksto žinomas „tyrimo” rezultatas), be to, ir pati opozicija balsavime dalyvavo vangiai.
Ketvirtadienį aš parengiau naują nutarimo projektą, kuriame pagrindiniu komisijos tikslu yra įvardintas dabartinių energetinių projektų (ypač atominės elektrinės statybos) ištyrimas, nepaliekant nuošalyje ir visų nepasitikėjimą keliančių faktų. Komisijos išvados reikalingos ne kokioms nors galimoms interpeliacijoms, bet ilgalaikiam viršpartiniam nacionaliniam susitarimui energetikoje pasiekti, apsisprendžiant dėl svarbiausių gairių, nepriklausomai nuo to, kas bus valdžioje.
Tą pačią dieną nutarimo projektą pasirašė trisdešimt devyni Seimo nariai ir jis turės būti svarstomas artimiausiame Seimo posėdyje, kuris įvyks po savaitės pertraukos. Parlamentarams didžiausią nerimą kelia neaiškumai dėl numatomos atominės elektrinės investicinio modelio, dėl jos konkurencingumo, dėl to, ar ji tikrai užtikrins Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir saugumą.
Verti dėmesio ir kai kurie Seimo svarstymai, susiję su kultūros politika. Seimas net jau pačioje pradinėje, pateikimo stadijoje atmetė Švietimo, kultūros ir mokslo komiteto pirmininko pasiūlytą įstatymą dėl Meno tarybos sudarymo. Ši taryba būtų sudaroma pagal Mokslo tarybos, skirstančios lėšas mokslo projektams, pavyzdį. Nors Mokslo tarybos modelis, įgyvendintas pagal Mokslo ir studijų įstatymą, bent jau kol kas nepasiteisino (Valstybės kontrolė išaiškino daug įvairių finansinių nesklandumų), tačiau mėginama įvesti panašų centralizuotą, esą nuo Kultūros ministerijos „nepriklausomą” modelį kultūros srities lėšoms skirstyti. Seimo nariai tam nepritarė.
Seimas atidėjo ir priėmimą įstatymų paketo, numatančio jungti Etninės kultūros globos tarybą su Kultūros paveldo komisiją, taip silpninant abiejų šių institucijų galias. Galima jau prognozuoti, kad Seimo dauguma palaikys alternatyvius Seimo narių grupės pasiūlymus ne tik nejungti šių institucijų, bet jas sustiprinti ir išgryninti jų funkcijas.
Seimui net du kartus buvo pateiktas vieno sakinio apimties įstatymo projektas, pagal kurį Vilniaus Universiteto statutui būtų suteikta viršenybė prieš Mokslo ir studijų įstatymą. Abu kartus Seimas šį projektą atmetė. Sumuštas savotiškas rekordas, kai Seimo atmestą projektą į darbotvarkę įtraukė jau po dviejų dienų ir pateikė iš naujo. Ką tai galėtų reikšti?
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Seimo narys Gintaras Songaila, šio komentaro autorius.
2011.10.03
