Sovietų šnipas Kimas Filbis (Kim Philby) sugebėjo nukreipti nuo savęs įtarimus, preventyviai nurodęs Britanijos valdžiai kitus vadinamosios Kembridžo šnipų grupės dalyvius.
Apie tai rašo The Times, remdamasis neseniai išslaptintais archyvų dokumentais.
Įvykiai, apie kuriuos kalbama, prasidėjo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje. Šiek tiek prieš tai, „1949 metais, amerikiečių kriptoanalitikams pagaliau pavyko iššifruoti dalį pranešimų, siųstų iš Maskvos karo metais.
Jie išsiaiškino, kad Britanijos ambasadoje veikia sovietų šnipas, kurio kodas „Homeras“. Filbis žinojo dėl to pradėtą tyrimą ir netrukus suvokė, kad „Homeras“ – tai tikriausiai jo kolega, teikiantis paslaugas KGB, (Donald) Maklinas (Mac Lean)“.
„Filbis sąmoningai užtraukė įtarimus Maklinui, paminėjęs MI-6 parodymus, kuriuos anksčiau davė perbėgėlis iš SSSR Valteris Krivickis. Jis buvo pranešęs, kad Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijoje yra „kurmis“, bet jo pavardės jis nežinojo. „Nuo Krivickio pareiškimų, padarytų Londone 1939 metais, iki nutekėjimo iš ambasados Vašingtone 1945 metais, kelias tolokas, – rašė Filbis. – Bet man atrodo tikslinga atkreipti į tai Jūsų dėmesį“. Filbis puikiai žinojo, kad šnipas, apie kurį kalbėjo Krivickis, tai jis pats“, – rašo The Times.
1951 metais išaiškėjo, kad Maklinas ir dar vienas „Kembridžo penketuko“ narys Gajus Berdžesas (Guy Burgess) pabėgo į SSSR. Filbis, tuo metu MI-6 ryšio misijos Vašingtone vadovas, „žinojo, kad ant jo irgi krenta įtarimai, juk Berdžesas vos prieš keletą savaičių išsikėlė iš jo namų“, ir todėl įvykdė „apskaičiuotos veidmainystės aktą“, pasiųsdamas MI-6 raportą, kuriame nurodė virtinę faktų, demaskuojančių Berdžesą kaip šnipą: jis, rašė Filbis, turėjo ultravioletinę lempą ir foto aparatą, kuris tinka slaptiems dokumentams fotografuoti, o, be to, – Stalino straipsnių ir kalbų rinktinę „Marksizmas ir nacionalinių kolonijų klausimas“ (lietuviškai išleista „Marksizmas ir nacionalinis klausimas“).
„Vis tiek labai sunku patikėti, kad tokią reputaciją turintį žmogų galėjo užverbuoti sovietų agento vaidmeniui, – rašė Filbis apie Berdžesą, kuris, kaip nurodo The Times, pasižymėjo „paleistuvyste ir nesantūrumu“. – Bet to atmesti negalima“.
Savo depešoje Filbis nurodė, kad Maklinas ir Berdžesas tuo pačiu metu buvo Kembridže ir „galima įsivaizduoti, kad vienas užverbavo kitą“. Iš tikrųjų jis pats padėjo užverbuoti Makliną ir Berdžesą, pabrėžia straipsnio autoriai.
Po Maklino ir Berdžeso pabėgimo MI-5 bendradarbiai pradėjo jų draugų bei pažįstamų apklausą, norėdami išsiaiškinti kitus šnipus. Kai priėjo Filbio eilė, jis apibūdino Berdžesą kaip nesitvardantį žmogų, kuris „visą laiką girtuokliavo ir jį ištikdavo pusiau maniakiniai priepuoliai, ir kuo toliau, tuo sunkiau jis atskirdavo realybę nuo prasimanymų“.
Dvigubas šnipas taip pat paminėjo Berdžeso homoseksualumą, kuris neva tai vertė jį dažnai lankytis Niujorke, kur jis, girdi, išliedavo savo aistras, kurias rafinuotoje Vašingtono aplinkoje priimta slopinti“.
„O iš tikrųjų, – rašo The Times, – į Niujorką Berdžesas važinėdavo tam, kad perduotų Filbio informaciją jo sovietiniam kuratoriui“.
Naujai išslaptintuose dokumentuose taip pat atsispindėjo konfliktas tarp MI-5 ir MI-6, susijęs su tuo, kad MI-6 iki paskutinio momento negalėjo patikėti, jog Filbis buvo šnipas. 1963 metais, kai žvalgai pagaliau gavo juos įtikinusius patvirtinimus, jie pateikė juos Filbiui, ir po to pastarasis „dalinai pripažino savo kaltę, o paskui įlipo į sovietinį lėktuvą ir pabėgo į Maskvą“.
Ilgą laiką sklido gandai, kad MI-6 specialiai leido šnipui dingti, kad „išvengtų skandalingo viešo proceso“. Tai netiesiogiai liudija užsienio reikalų ministro nuolatinio padėjėjo sero Viljamo Strengo laiško fragmentas: „Mūsų pačių saugumo ir mūsų santykių su amerikiečiais požiūriu, reikia bylą nagrinėti ir, jeigu prireiks, atlaikyti smūgį… Tik pridursiu viena: jeigu mes norime išvengti nemalonios situacijos, geriausia būtų leisti jam išsmukti“.
Nuotraukoje: sovietų šnipas Kimas Filbis.
Šaltinis: The Times
2015.11.02; 05:52
