Rugsėjo 11-ąją sulauksime svarbios žinios. Vilniaus Apygardos administracinis teismas tądien skelbs nuosprendį, ar, lietuviškosios Temidės manymu, Lietuvos Vyriausybė nuskriaudė Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojus, sumažindama jiems kasmetines atostogas ir prailgindama darbo valandas.
Priekaištai – rimti. Įsidėmėkime: Vyriausybė kaltinama priėmusi diskriminacinius sprendimus! Nors demokratinėje, civilizuotoje valstybėje diskriminacijos neturėtų būti nė kvapo. Ypač dėl diskriminacinių veikų neturėtų sulaukti priekaištų valstybinės institucijos.
Netrukus paaiškės, kokią praktiką formuoja Vilniaus apygardos administracinis teismas
Žodžiu, ši byla aktuali ne vien tiesiogiai suinteresuotoms grupėms. Šio teisminio ginčo svarba – gilesnė, platesnė. Lietuva netrukus žinos, kokią praktiką, iškilus konfliktams tarp Vyriausybės ir profesinių sąjungų, formuoja lietuviškoji Temidė. Šios dvikovos baigtis gali nulemt tolimesnę valstybės raidą: arba profsąjungoms taps lengviau nei iki šiol ginti savo interesus, arba Vyriausybei bus dar paprasčiau nepaisyti teisėtų profesinių sąjungų reikalavimų. Vaizdžiai tariant, netrukus paaiškės, kokio ilgio pavadėlis atseikėtas Lietuvos piliečiams ginčijantis su valdžia.
O taip pat sužinosime, ar Vyriausybė visgi gali (mūsų nuomone turi) prisiimti atsakomybę, ir kokiu mąstu už savo, pareiškėjų nuomone, neteisėtą veiklą ir ar Lietuvos Teismai yra pajėgūs apginti Liepuvos piliečius nuo jų pačių išrinktų atstovų.
Slaptai.lt portalo žurnalistui, dalyvavusiam visuose šį ginčą narpliojusio teismo posėdžiuose, taigi išklausiusiam visus abiejų pusių argumentus, akivaizdu, jog Vyriausybė pasielgė nederamai, vienašališkai, be savalaikių derybų nurėždama nuo 42 dienų atostogų šešias paras ir prailgindama darbo trukmę nuo 36 iki 38 valandų.
Ginčo iniciatorė – Vilniaus miesto Greitosios medicininės pagalbos stoties medicinos darbuotojų profesinė sąjunga
Šio teisminio ginčo iniciatorė – Vilniaus miesto Greitosios medicininės pagalbos stoties medicinos darbuotojų profesinė sąjunga, vadovaujama pirmininkės Violetos Seiliuvienės. Būtent profsąjungos vadovė Violeta Seiliuvienė praeitų metų gegužės mėnesį Vilniaus apygardos administraciniam teismui įteikė skundą dėl trijų milijonų litų neturtinės žalos.
Profesinės sąjungos lyderė V. Seiliuvienė mano, jog Vyriausybė jiems, greitosios medicininės pagalbos darbuotojams, per pastaruosius trejetą metų dėl diskriminacinių veiksmų padarė neturtinę žalą, vertintiną trimis milijonais litų.
Oficialus skundo pavadinimas – “DĖL ŽALOS, ATSIRADUSIOS DĖL CENTRINIŲ VALSTYBINIO ADMINISTRAVIMO SUBJEKTŲ NETEISĖTŲ VEIKSMŲ, ATLYGINIMO”.
Tad Vilniaus apygardos administraciniam teismui šiais metais teko gilintis į sudėtingą situaciją – ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nediskriminuoja Greitosios medicinos pagalbos (GMP) darbuotojų lyginant su kitais panašių profesijų atstovais?
Beje, Vilniaus Greitosios medicininės pagalbos stoties darbuotojų profesinės sąjungos vadovę V.Seiliuvienę derėtų pagirti už drąsą ir ryžtą nusprendus kibti į atlapus valdžios institucijoms. Derėtų padėkoti ir advokatui Raimundui Jurkai bei advokato padėjėjui Karoliui Kurapkai, sutikusiems ginti minėtos profesinės sąjungos nariųinteresus. Akivaizdu, jog atsakovas – galingas. Vyriausybė lengvai nepripažins savų klaidų. O ir lietuviškoji Temidė greičiausiai nėra linkusi rimtai pyktis su valdžios institucijomis. Šios aplinkybės – tarsi nematomos. Jų nepačiupinėsi, neužfiksuosi, nepadėsi ant stalo. Ir vis dėlto jos egzistuoja ir jos turi įtakos.
Vyriausybės klaida – akivaizdi
Ir vis dėlto Vyriausybės klaida bent jau šių eilučių autoriui – akivaizdi.
Kodėl akivaizdi? Vilniaus GMP stoties darbuotojų profesinės sąjungos vadovė V. Seiliuvienė tvirtina atstovaujanti trims šimtams greitosios pagalbos darbuotojų. Vilniaus administraciniame teisme apklausti beveik visi – beveiktrys šimtai GMP medikų, pagalbinių darbuotojų, vairuotojų. Kiekvienas iš jų turėjo teisę papasakoti teismui, su kokiais pavojais dažnusyk susiduria, atvykęs į nelaimės vietą.
Visų pavojų nesurašysi net į didžiausią jaučio odą. Juk susidurti tenka ir su agresyviais narkomanais, ir su emocijų nevaldančiais girtuokliais, ir su kumščiais mojuojančiais gatvių chuliganais. Be kita ko, paskutiniųjų kelerių metų statistinės suvestinės byloja, jog smurto būtent prieš GMP darbuotojus atvejų nenumaldomai daugėja.
Tik aklas ir bejausmis gali nesuvokti, kuo greitosios medicininės pagalbos darbuotojų triūsas skiriasi, pavyzdžiui, nuo medikų, kurie pluša ligoninių ar poliklinikų kabinetuose, operacinėse, procedūriniuose kabinetuose. Ligoninėse, poliklinikose dirbantys mažiau rizikuoja. Ligoninių, poliklinikų medikams nereikia klampoti per pusnis, jiems netenka gelbėti žmogaus gyvybės pliaupiant lietui, jiems nepasitaikė progos suleisti vaistų į veną prietemoje, spaudžiant 25-rių laipsnių šalčiui. Iškilus menkiausioms abejonėms dėl diagnozės ligoninių ir poliklinikų medikai,skirtingai nei GMP darbuotojai, turi galimybių pasikonsultuoti su kolegomis…
O tarp GMP darbuotojų beveik nėra nė vieno, kuris bent sykį nebūtų apipiltas pačiais šlykščiausiais keiksmažodžiais. Spyriai kojomis, smūgiai kumščiais, grasinimas peiliu ar butelio šukėmis – retesni atvejai už burnojimą. Tačiau ir tokių konfliktinių situacijų – užtektinai. Esama net atvejų, kai GMP medikai buvo paimti įkaitais: neduosi narkotikų – mirtis, neišgelbėsi kraujais paplūdusio girto sėbro – peilis į šoną, neišgelbėsi mirštančio vaiko – surasime ir po žeme. GMP medikams į ligoninę teko automobiliu gabenti ir atvira džiovos forma sergančius benamius. O kas tai, jei ne rizika pačiam "pasičiupti" užkrečiamą ligą?! Nejaugi įsivaizduojama, jog po tokio priverstinio kontakto GMP medikas nė trupučiuko nepergyvena, nesijaudina?
Galima sukurti siaubo filmą
Šių eilučių autorius turėjo unikalią galimybę išklausyti beveik visus tris šimtus pasakojimų. Sudėjus juos į krūvą galėtume sukurti siaubo filmą, niekuo nenusileidžiantį pačioms kraupiausioms holivudinėms juostoms. Ne veltui keletas atsakinėjusiųjų į teisėjos, advokatų ir atsakovų klausimus net susigraudino.
Įdomu dar ir tai, kad bylą narpliojanti Vilniaus Administracinio teismo teisėja keletą sykių prašė GMP atstovų nepasakoti visų smulkmenų. Teisėją galima suprasti: per dieną įsigilinti į dešimtis kraupių atvejų, su kuriais kasdien susiduria GMP atstovai, – nelengvas užsiėmimas. Juolab žinant, kad pasakojimai – neišgalvoti. Bet kaip tada GMP specialistams, pagalbiniams darbuotojams bei vairuotojams parodyti, kuo jų darbasnepanašusį ligoninių ir poliklinikų medikų triūsą?
Aktualijų portalas Slaptai.lt yra išklausęs keliolikos išsamesnių Vilniaus GMP atstovų pasakojimų dar iki teismo. Jei teisme kiekvieno skundąpateikusiojo apklausa trukdavo maždaug 5 – 10 minučių, o per tiek laiko sunku viską išguldyti, kas susikaupė širdyje, tai išskirtiniai interviu, duoti portalui Slaptai.lt, užtrukdavo maždaug po pusvalandį. Štai per 30-imt minučių išdėstyti visas aplinkybes jau lengviau. Taigi esame parengę išsamius videointerviu su Vilniaus GMP medikais – specialistais Vanda Šimkūniene, Alma Vėžyte, Vyteniu Keršiu, Vanda Pumputiene.
Ypač įsiminė Vandos Pumputienės pasakojimai. Juk ši GMP gydytoja turi unikalią patirtį – dalyvavo gelbėjant žmones Sausio 13-ąją, kilus nelaimei Jonavos gamykloje, nuo bėgių nuriedėjus traukiniui ties Žąsliais, sugriuvus tiltui per Nerį… GydytojosV.Pumputienės teigimu, dar prieš keliolika metų GMP specialistai buvo labiau tausojami valdžios ir rečiau sulaukdavo agresijos išpuolių. Šiandien valdžios ir aplinkinių požiūris į GMP darbuotojus – žymiai atsainesnis. Nors GMP tikrai prasčiau nedirba. Maža to – GMP nūnai turi žymiai daugiau darbo, nes nelaimingų nutikimų, į kuriuos patenka žmonės, ženkliai pagausėjo.
Paliko įspūdį ir Vilniaus GPM pastoties mediko specialisto Sergėjaus Malkino bei GMP vairuotojo Henriko Monastyrskiopasakojimai. Vyrai dirba viename iš labiausiai nesaugių rajonų, kur ypač apstu narkomanų, girtuoklių, mušeikų. Omenyje turimas Naujininkų rajonas.
Darbo ir pavojų daugėja, o atostogos – trumpėja?
Pagrindinis Vyriausybės kontrargumentas – privalu laikytis lygiavos principų. Esą greitosios pagalbos medikai negali reikalauti privilegijų ar išskirtinių sąlygų lyginant su kitais šalies sveikatos priežiūros specialistais ar asmenimis, arba prilygti dirbantiems specifinėse sąlygose – gaisrininkams, policininkams bei kitiems.
Civilizuotos visuomenės neturėtų toleruoti nė menkiausių privilegijų. Tačiau negalima nesutikti ir su profsąjungos vadovės V. Seiliuvienės pozicija. Duodama interviu portalui Slaptai.lt ji pabrėžė, jog GMP darbuotojai pluša būtent išskirtinėmis, specifinėmis sąlygomis. Kiekviena jų išvyka į nelaimės vietą – tai komandiruotė į nežinomybę. Sulaukę pagalbos šauksmo greitosios medicininės pagalbos darbuotojai nežino, su kuo jiems teks netrukus susidurti. Tad jų triūsas akivaizdžiai skiriasi nuo ligoninėse, poliklinikose plušančių medikų.
Lietuvos medikų profesinės sąjungos vadovė Albina Kavaliauskaitė tvirtino suvokianti, jog darbdavys šiuo konkrečiu atveju negalintis pašalinti ar net sumažinti profesinės rizikos faktorių, su kuriais ne savo valia susiduria išskirtinai greitosios medicininės pagalbos darbuotojai. Juk prie kiekvieno GMP ekipažo nepriskirsi po ginkluotą policininką. Tačiau šiems didesnę nervinę, emocinę, protinę įtampą bei profesinę riziką patiriantiems medikams galima padėti kitokiu būdu – pailginant kasmetines atostogas bei trumpinant darbo valandas.
Šioje vietoje reiktų skirti žmogaus teisių diferenciaciją nuo diskriminacijos, kartu atskleidžiant tokios diferenciacijos teisėtumo pagrindus. Klasikinis diskriminacijos apibrėžimas, nesigilinant į teisės aktuose esančius apibrėžimus, kurie gali skirtis priklausomai nuo įstatymo leidėjo, skamba taip: „Diskriminacija (lot.discriminare, discriminatio – atskirti, atskyrimas) – teisių suvaržymas arba atėmimas asmeniui ar asmenų kategorijai dėl rasinių požymių, tautybės, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, turtinės ar socialinės padėties, gimimo vietos ir kt. Tai taip pat priemonės, kuriomis valstybė ar kelios valstybės apriboja kurios nors valstybės, jos atstovų ar piliečių, juridinių ir fizinių asmenų teises.“
Diskriminacijos ir diferenciacijos santykį geriausiai atspindi profesoriaus A. Vaišvilos citata. Profesorius A. Vaišvila, nagrinėdamas juridinę žmogaus teisių sampratą, šį santykį apibrėžia taip: „Diskriminacija– tai savavališkas asmens teisių atėmimas, ribojimas, o diferenciacija – teisių pridėjimas arba lengvatų suteikimas valstybės priemonėmis, bet tik tiems asmenims, kurie patys objektyviai nepajėgia bent minimaliai garantuoti savo pagrindinių žmogaus teisių (tai nepilnamečiai, seneliai, asmenys su įgimta negalia) arba vykdo specialias, tik su jų asmeniu susijusias pareigas visuomenei, kurių adekvačiai neatspindi jų teisinė padėtis (moterys, gimdančios ir auginančios vaikus, asmenys, dirbantys gyvybei ir sveikatai pavojingomis są – lygomis ir kiti)“.
Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, noriu tikėti, siekdama geriausio, matyt, susipainiojo ir vietoj diferenciacijos (turėdama diskrecijos teisę diferencijuoti ir suteikti lengvatas greitosios pagalbos specialistams) juos visgi diskriminavo. Tiesa, diskrimaciniai veiksmai nėra laužti iš piršto, ir mes šiuo metu apie tai taip drąsiai nekalbėtume, jei neturėtume Lygių galimybių kontrolieriaus, kuris, kaip žinia, yra ombudsmenas – pareigūnas, tiriantis žmogaus teisių pažeidimus, išvados, apie kurią šiek tiek vėliau.
Konfliktinė situacija susidarė dar 2009-aisiais metais
Konfliktinė situacija subrendo 2009-aisiais. Medikų interesus ginančios profesinės sąjungos 2008 m. kreipėsi į Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas prašydamos greitosios medicininės pagalbos darbuotojams pailgintų atostogų ir trumpesnės darbo savaitės. Ministerijų vadovų žvilgsniai nukrypo į Higienos instituto Darbo medicinos centrą. Buvo paprašyta išvadų, ar tokie reikalavimai nėra iš piršto laužti.
Higienos institutas pateikė būtent greitosios medicininės pagalbos darbuotojams palankias išvadas. Suprask, šių medikų reikalavimai – pamatuoti. Nes jų darbo specifika tokia, kad jie negali nevykti į nelaimės vietą net tuomet, jei padėtis – labai pavojinga. Be kita ko, Higienos institutas pabrėžė, jog šios sferos medikų reikalavimai – kuklūs. Iš tiesų reikėtų pailginti ne tik atostogas, bet ir padidinti greitosios medicininės pagalbos ekipažų skaičių. Taip pat – pasirūpinti, kad visuose ekipažuose dirbtų bent vienu mediku daugiau, nei iki šiol.
Profesinių sąjungų vadovių V. Seiliuvienės ir A.Kavaliauskaitės teigimu, siekta, jog greitosios medicininės pagalbos medikų veikla būtų prilyginta policininkų ir gaisrininkų statusui. Pavyzdžiui, policininkai ir gaisrininkai, išdirbę dvidešimt metų, išeina į pensiją. O greitosios medicinos pagalbos medikai – ne. Kodėl? Ar tokia padėtis nediskriminuoja greitosios medicininės pagalbos darbuotojų, taip pat susiduriančių su įvairiausiais pavojais?
Dar keletas svarbių Higienos centro išvadų. Greitosios medicininės pagalbos darbuotojų kasmetinės atostogos tuo metu dar buvo 42 dienos. Bet centro ataskaitoje teigiama, kad pailgintas atostogas reikia dar pailginti. Įstatymas leidžia pailginti net iki 58 dienų per metus.
Sulaukę palankių išvadų medikų interesus ginančios profesinės sąjungos kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją. Kai šiai ministerijai pradėjo vadovauti ponas Algis Čaplikas, profesinių sąjungų vadovės V.Seiliuvienė ir A.Kavaliauskaitė sulaukė optimistinių patikinimų, esą į jų pastabas bus atsižvelgta. Bet neatsižvelgė. Premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamas Ministrų kabinetas ne tik neatsižvelgė į išvadas, bet priėmė neva socialiai teisingą sprendimą. Tiksliau tariant, suvienodino darbo, poilsio sąlygas visiems medikams. Dar tiksliau tariant, nurėžė net tai, ką greitosios medicininės pagalbos darbuotojai jau buvo iškovoję.
Pažadai taip ir liko pažadais
Skaudžiausia profesinių sąjungų vadovėms V. Seiliuvienei ir A.Kavaliauskaitei tai, kad 2009-ųjų gegužės 15-ąją, dalindamas optimistines viltis, ponas A.Čaplikas jau žinojo, jog nė vienas duodamas pažadas nebus įgyvendintas. Nes Vyriausybė darbo ir poilsio sąlygas jau buvo suvienodinusi. O tai reiškė, kad greitosios medicininės pagalbos darbuotojų socialinės gartantijosbuvo net sumažintos, mat jie jau turėjo pasiekę kai kurių laimėjimų.
Taigi darbo sąlygas šios sferos medikams Vyriausybė pablogino. Pablogino savavališkai. Nepaisant aplinkybės, jog Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta, kad visus tokio pobūdžio ginčus būtina derinti su socialiniais partneriais – arba profesinėmis sąjungomis, arba su darbuotojų interesus ginančiais atstovais.
Profesinių sąjungų vadovės pasijuto apgautos. Juolab kad sulaukta net subtilių perspėjimų, panašių į grasinimus. Esą Lietuvos greitosios medicininės pagalbos stotį norėtų įsigyti viena privati saugos firma. Žodžiu, jei V. Seiliuvienė ir A. Kavaliauskaitė nesiliaus triukšmavusios, Vyriausybė imsis veiksmų šią struktūrą parduoti privačioms institucijoms.
Profesinių sąjungų lyderės neišsigando, nenuleido rankų. Informacija, jog greitosios medicininės pagalbos stotys gali būti privatizuojamos, susidomėjo žiniasklaida. O prie Vyriausybės, Seimo ir Sveikatos apsaugos ministerijos buvo surengti keli gausūs protesto mitingai. 2009-aisiais metais mitingų iš viso buvo penki.
Teisingumo ministerijos išvados – palankios
Konkretūs paklausimai nusiųsti net Teisingumo ministerijai. Teisingumo ministerijos teirautasi, ar greitosios medicininės pagalbos darbuotojai nėra diskriminuojami. Tuometinės Teisingumo ministerijos vadovybės išvados buvo palankios V. Seiliuvienei ir A. Kavaliauskaitei. Apibendrinus šios ministerijos išvadas galima taip pasakyti: tokius konfliktus derėtų spręsti derybų, o ne vienašališkų nutarimų būdu.
Be to, buvo sudaryta oficiali tarpžinybinė darbo grupė, kuri maždaug pusę metų svarstė greitosios medicininės pagalbos medikų skundus. Toje grupėje dirbo pačių įvairiausių institucijų atstovų. Tarpžinybinės darbo grupės išvados vėlgi palankios profsąjungoms, o ne Vyriausybei. Išvadose tvirtinama, jog būtina grįžti į pradinę padėtį ir pradėti socialinį dialogą – derybas. Tačiau premjero A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė tuo metu surado neva saliamonišką sprendimą – nepalankųjį dokumentą tiesiog paslėpė stalčiuje.
Sveikatos apsaugos ministerija ignoravo nepalankias išvadas
O Sveikatos apsaugos ministerija irgi kaip įmanydama bandė nuslėpti jai nepalankias išvadas. Vilniaus Greitosios medicininės pagalbos profesinės sąjungos vadovė V.Seiliuvienė prisimena, jog reikėjo sudėti daug pastangų, jog iš ministerijos būtų gauta bent jau palankaus nutarimo kopija. Lietuvos medikų profesinės sąjungos vadovė A.Kavaliauskaitė stebėjosi, “kam iš viso reikėjo žaisti tokius žaidimus, jei iš karto buvo nuspręsta palankias komisijos išvadas slėpti giliai stalčiuose”.
Medikų interesus ginančios profesinių sąjungų vadovės vis tiek nenutilo. Tada teko akis į akį susidurti su Seimo Sveikatos apsaugos komiteto pirmininku Antanu Matulu, kuris, A.Kavaliauskaitės teigimu, “ją pakvietė ne į Seimo komiteto posėdį, kaip to reikalauja Seimo statutas, o tiesiog į susitikimą Seime”
Laimė, A. Kavaliauskaitė į susitikimą su šiuo parlamentaru atėjo ne viena, o su liudininke – V. Seiliuviene. Jos abi tvirtina, jog susitikimo, kuriame be A.Matulo dalyvavo dar šeši pareigūnai, būta niūraus. Kai kas kumščiu net į stalą trankė. Būta ir užuominų, esą greitosios medicininės pagalbos darbuotojai bus sukiršinti su kitais medikais, kuriems Vyriausybė pagerino tiek darbo, tiek poilsio, tiek apmokėjimo sąlygas. Paminėti net procentai – esą A.Kavaliauskaitė ir V.Seiliuvienė gina tik 20-ies proc. medikų interesus, likę 80-imt proc. medikų Vyriausybės sprendimais patenkinti. A.Kavaliauskaitės pastabos, jog Vyriausybė privalo būti vienodai teisinga visiems medikams – neišgirstos. Neišgirstos net pastabos apie galimą diskriminaciją.
Lygių galimybių kontrolierės pastabos
Beje, net Lygių galimybių kontrolierė patvirtino, jog Greitosios medicininės pagalbos darbuotojai, lyginant su kitais panašų darbą atliekančiais žmonėmis, – diskriminuojami. Savo pažymoje ji nurodė: „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-04-29 nutarimai Nr. 411 ir Nr. 412 dėl nepaaiškinamų priežasčių, objektyvių, pagrindžiančių motyvų, neatlikusi sveikatos priežiūros specialistų protinės, emocinės įtampos sumažėjimo/padidėjimo faktinio įvertinimo (įrodymai nebuvo pateikti) pakeitė sveikatos priežiūros specialistų darbines garantijas (darbo laiko trukmė ir kasmetinių atostogų trukmė) jų bloginimo linkme, kai kitų kategorijų darbuotojams, kurių darbas taip pat susijęs su protine, emocine įtampa, šios darbinės garantijos liko nepakitusios. Taigi sveikatos priežiūros specialistai dėl savo kvalifikacijos (socialinės padėties) atsidūrė mažiau palankioje padėtyje nei kitų kategorijų darbuotojai, dirbantys darbą, susijusį su padidinta protine, emocine įtampa.“
Šios Lygių galimybių kontrolierės išvados – oficialiai užfiksuotos. Jų neištrinsi, nepaneigsi. Bet visi šie argumentai – kaip žirniai į sieną.
Taigi akivaizdu, kad šį konfliktą išnarplioti derybų keliu siekė tik minėtų profsąjungų atstovės. Nei Seimas, nei Vyriausybė, nei Sveikatos apsaugos ministerija nenorėjo išgirsti GMP darbuotojų argumentų ir tokiu būdu nepaliko kitos išeities – vien tik kreiptis į teismą.
Iš pradžių teismas nenorėjo priimti net skundo
Pernaipavasarį profsąjungos vadovė V. Seiliuvienė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama patenkinti 301 darbuotojo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau pirmąjį V. Seiliuvienės atstovaujamų darbuotojų skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai atmetė tvirtinant, esą pareiškėjų skundą atsisakytina priimti kaip nepriskirtiną administraciniam teismui.
Tada V. Seiliuvienė kreipėsi į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą. Po beveik pusantro mėnesio Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo: „Pareiškėjai yra pareiškę prašymą priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos Respublikos. Tokio pobūdžio ginčai nagrinėtini administraciniuose teismuose. Ar toks pareiškėjų prašymas yra teisėtas ir pagrįstas, galima bus nuspręsti tik išnagrinėjus ginčą iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis naikintina.“, t.y. Vilniaus apygardos administracinis teismas vis tik buvo įpareigotas iš naujo spręsti skundo priėmimo klausimą.
Tą Vilniaus apygardos administracinis teismas ir padarė. Spręsdamas šį klausimą nustatė: „Nustatyti pareiškėjams […] terminą iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. skundo trūkumams pašalinti: pateikti detalų prašomos neturtinės žalos apskaičiavimą bei informaciją apie tai, kiek laiko pareiškėjai dirba Vilniaus m. Greitosios medicininės pagalbos stoties medicinos darbuotojais.“
Nejaugi išties nebuvo pateikta įrodymų?
Labiausiai stebina tai, kad šis teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, jau praktiškai išsprendė bylą, konstatuodamas, kad nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys neturtinės žalos dydį. Nors aukštesnysis teismas – Lietuvos Vyriausiasis administracinis aiškiai nurodė: "Ar toks pareiškėjų prašymas yra teisėtas ir pagrįstas, galima bus nuspręsti tik išnagrinėjus ginčą iš esmės".
Vadinasi, kai kas jau iš anksto manė net nepriėmę skundo:jei nėra pagrindimo – nėra žalos, jei nėra žalos – nėra diskriminacijos…
Nesigilinant į susiformavusią teismų praktiką, užtenka žvilgtelti į jau aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurioje nurodyta: „Ar toks pareiškėjų prašymas yra teisėtas ir pagrįstas, galima bus nuspręsti tik išnagrinėjus ginčą iš esmės.“ Arba – į teisės mokslo doktriną, kurioje atrodo viskas aišku: „Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu.“
O dar „giliau“ pasikapsčius teisės aktų kloduose, aišku, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kurį, beje, taip pat nurodo ir teismas, 6.250 str. 1 d.: „Neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.“
Pastebėtina, kad tai – tikrai gilių teisinių žinių nereikalaujanti analizė. Taigi arba teismas priimdamas nutartį dėl trūkumų „sunkiai“ skaito teisės aktus, arba kažkam patogu, kad principingoms profesinių sąjungų lyderėms būtų sudaromos kuo didesnės kliūtys ginti savo narių teises, viliantis, kad šis užsiėmimas joms anksčiau ar vėliau nusibos.
Vilniaus apygardos administracinis teismas vis tik pradėjo skundą nagrinėti iš esmės. O šių metų rugsėjo 11-ąją paaiškės "nagrinėjimo iš esmės" turinys. Medikų profesinės sąjungos šį kartą ne juokais susigrūmė su Vyriausybe. Ir susigrumta ne dėl kelių litų, o dėl trijų milijonų.
Viltingos Konstitucinio Teismo išvados
Šiuo metu vilčių teikia 2013-ųjų metų gegužės 9-ąją priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, palankus ne Vyriausybei, o būtent teisybės teismuose ieškantiems GMP medikams.
KT pareiškė, jog, nustatant kasmetinių atostogų trukmę, būtina atsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą. Priešingu atveju bus pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija ir daug kitų specifinių įstatymų.
KT teismas savo nutarime pareiškė, kad, nustatant diferencijuotą darbuotojų darbo ir poilsio laiko trukmę turi būti atsižvelgiama į darbo aplinkos ypatumus, o sveikatos priežiūros darbuotojų darbo aplinkos ypatumai sietini, be kita ko, su 1) ligų specifika, 2) pacientų sveikatos būkle, 3) teikiamų paslaugų pobūdžiu ir intensyvumu, 4) sveikatos priežiūros procese naudojamais būdais ir priemonėmis.
O čia – dar viena svarbi citata, paskelbta teismo posėdžio metu: "Faktą, kad GMP darbuotojų darbo aplinkos ypatumai dėl ligų specifikos, pacientų sveikatos būklės, teikiamų paslaugų pobūdžio ir intensyvumo, o taip pat darbo pobūdis ir aplinka, tiesiogiai darantys įtaką darbe patiriamai protinei, emocinei įtampai, iš esmės skiriasi nuo kitų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbo pobūdžio ir aplinkos, išsamiai ir vieningai nupasakojo šiame administraciniame procese dalyvavę pareiškėjai, tiesiogiai teismui duodami išsamius paaiškinimus, kurie vienas kita papildė".
Ištrauka iš baigiamosios kalbos
Paskutiniame teismo posėdyje sakydama baigiamąją kalbą (kalbą artimiausiu metu paskelbsime visą) profesinės sąjungos vadovė V.Seiliuvienė pabrėžė, jog nuo 2003-ųjų GMP darbuotojų darbo pobūdis nepasikeitė, sąlygos nepagerėjo, profesinės rizikos faktoriai neišnyko. GMP darbuotojai patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pažeminimą, kurie pasireiškė dėl to, jog atostogos buvo sutrumpintos išimtinai tik sveikatos priežiūros specialistams. Tuo labiau, kad tokius veiksmus atliko Vyriausybė, kuri pagal LR Konstituciją yra tautos demokratiniu būdu išrinkta valdžia, kurios pagrindinis tikslas atstovauti tautos interesams.
Skaudu ir tai, kalbėjo V.Seiliuvienė teisme, kad Vyriausybė, po Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvados žinodama apie esamą diskriminacijos faktą, į tai nekreipė dėmesio, nesvarstė išvadų, o tik pasijuokė iš to spaudoje pasisakydama, kad tokios išvados yra juokingos ir jie nieko nežada keisti. Šie veiksmai tik dar labiau sumenkino GMP darbuotojų teisių apsaugos galimybę bei pasitikėjimą tautos išrinktais atstovais, kurie, kaip skelbia Konstitucija, turėtų „tarnauti“ žmonėms.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stoties profesinės sąjungos pirmininkė Violeta Seiliuvienė.
2013.09.04
