Garbingas Teisme, Jums tenka spręsti bemaž begalinę bylą, kuri tęsiasi jau septintus metus. Kadangi jos esmė yra teisybės nustatymas, ankstesniems teismams tekdavo užduotis arba nustatyti, kad paskleista netiesa ir yra netiesa, arba aiškintis, kaip netiesa galėtų virsti tiesa, pvz., jei panašus tyrimas kada nors buvo nutrauktas, nenustačius šmeižto tyčios, o naujam legendų kūrėjui pripažįstama ypatinga laisvė melu „perteikti tiesą“ (iš pastarojo atsakovų skundo).
Dar gražiau, kai netiesos paskleidėjas išteisinamas dėl Apylinkės teisėjų sąmoningai nutylėtos prokurorų klaidos (tokia buvo pirmoji stadija). Taigi turime bylą dėl mano seniai mirusio tėvo, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio gero vardo ir atminimo pažeminimo viešu būdu knygoje „Durnių laivas“.
Jos autorius rašytojas V. Petkevičius dabar jau pats yra miręs ir nebegali ištarti paprasto žodžio „atsiprašau“. Kadaise to būtų pakakę. Šiandien paveldėtojų skunde skaitau teiginį, neva Vilniaus apygardos teismas prieš gerą pusę metų „sukūrė situaciją, kai dėl literatūriniame kūrinyje išdėstytų minčių tikrumo teisme turi pasiaiškinti palikėjo teisių paveldėtojai“ (iš skundo). Iš tikrųjų, situaciją sukūrė jie patys, atmetę mano, ieškovo, pasiūlymą užbaigti bylą taikiai, o ėmęsi iš naujo įrodinėti, kad netiesa yra tiesa arba kad teismas neįgaliotas nustatyti net akivaizdžią netiesą.
Suterštas Vytauto Landsbergio-Žemkalnio vardas telieka suterštas – to, deja, siekia dabartiniai atsakovai. Gal ir kiti asmenys, kurie atsakovus kursto eiti šiuo keliu. Šiaip ar taip, dabar jau nebe knygos autorius, kurio moralinė pražanga prokuratūroje ir teisme nekart nustatyta, o būtent paveldėtojai kuria situaciją, kad byla tęstųsi galbūt dar ilgai. Mano pastarasis siūlymas, kad jie nebeskųstų Apygardos teismo sprendimo (kurio aš nutariau neskųsti), kad paduotume vieni kitiems rankas ir nueitume kartu aplankyti abiejų mirusiųjų kapų, liko atmestas.
Dabartinės atsakovų pretenzijos teismui sukasi sename rate vėl kartojant argumentus, į kuriuos seniai atsakyta. Kai sakoma, kad procese turėtų dalyvauti pats rašytojas, belieka džiaugtis, kad nereikalauja iškviesti apšmeižtąjį. Kai sakoma, kad rašytojo vaikai nedisponuoja gausesne medžiaga, negu mėgino remtis pats autorius, pateikęs ką tik galėjo, keista girdėti, neva visa tai „tapo teisiškai nereikšminga pirminiam atsakovui mirus“ (p. 3). Tuščias teiginys, nes byla tęsiama iš esmės – dėl teisybės, o ne prieš rašytojo vaikus. Savo ruožtu, „Durnių laivo“ autoriaus vadinamoji „medžiaga“ apie V. Landsbergį-Žemkalnį daugeliu atvejų tėra prasimanymai (šia prasme jie ir V. Petkevičiui gyvam esant buvo nereikšmingi objektyviai tiesai nustatyti – niekas nepasikeitė). Užduotis, kaip ir anksčiau, tebūtų nustatyti tiesą apie netiesos teiginius.
Nauja apeliaciniame skunde gal būtų gausesni filologiniai, iš tikrųjų sofistiniai išvedžiojimai apie tai, kuo skiriasi teiginiai, faktai ir duomenys. Kai nebūtieji „faktai“ teigiami buvę tikri („vaistinę išmetė į gatvę“), tai ir toks teiginys, ir „duomuo“ vienodai žlunga prieš patikrinamos tiesos kriterijų, ir jokios „nuomonės“ čia nepritempsi. (Juk net nesako „manau, kad vaistinę išmetė į gatvę“). Manyti ir prasimanyti – tai visai skirtingi veiksmai. Vaistinę, o tai faktas, valdžia perkėlė ir tik po to, kai buvo pastatytas naujas, tinkamesnis pastatas. Štai taip, anot rašytojo, mano tėvas „išmetė vaistinę į gatvę“, ir dar jis pats „matęs“, nes buvęs atvykęs! Juolab čia ne „išdėstytos mintys“ ar nekalti prisiminimai apie dalykus, kurių niekada nebuvo. Atkreipia dėmesį gynybos pastangos įvelti nukentėjusį ir klaidinti teismą plečiant nagrinėjamus tekstus. Antai cituojama knygos tirada apie neva iškeptą patriarchą ir Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą kaip aklą „minią“ lyg norint naujo ginčo, nors ieškinyje ir Apygardos teismo nutartyje šie posakiai neliečiami. Minia tai minia – suvažiavimo dalyvio Vytauto Petkevičiaus dalykas, kaip save apibūdinti.
Tapatinti teiginį „man žinoma“ ir išlygą „mano nuomone“ – neva tai tas pat – tiesiog nerimta. Rašytojas turėjo daugybę galimybių pagrįsti, iš kur jam „žinoma“. Taip pat nerimta vis tampyti anoniminio „specialisto“ išvedžiojimą, neva rašytojo frazės „vaistinę išmetė į gatvę“, „vaistininkai buvo paduoti į teismą“ nesančios melagingas nebūtų faktų konstatavimas, o kažkokie „autoriaus vertinimai“, ir dar priekaištauti teismui, kad teisėjai nesvarstę tokių anonimo išvedžiojimų kaip reikšmingų bylai „įrodymų“.
Visai naivūs skundo išvedžiojimai apie sovietų žvalgybos rinktus duomenis, kurie neva diskredituoja V. Landsbergį-Žemkalnį: išeivijoje 1949 metais jis buvęs Lietuvių kultūros fondo valdybos narys! Skundėjų tai pabrėžiama kaip „iškalbingas, dėmesio vertas faktas“. Dar sykį cituojama paties rašytojo išvedžiojimai, visai sovietinė arba tiesiog liguista mąstysena: jeigu saugumas apie ką nors renka duomenis, tai asmuo tuo pačiu ir sutepamas; o jeigu saugumiečių šifrogramos primityvios, tai jos tyčia tokios norint kažką nuslėpti.
V. Petkevičiaus ištisai prasimanyta ir neva „atpasakojama“ V. Landsbergio-Žemkalnio kalba 1988 m. spalio 7 dieną Vilniuje Katedros aikštėje, keliant Trispalvę Gedimino bokšte (nors tikroji kalba buvo paskelbta „Atgimime“ ir yra visai kitokia), neverta net nagrinėjimo, ką dėl jos (esanti mat „vertinamojo pobūdžio“!) besukiotų koks anoniminis kazuistikos „specialistas“. Kai gynyba dabar sako, kad tas ištisai prasimanytas sakinys „negali būti vertinamas“ kaip neatitinkantis tikrovės, toliau nebėra kur eiti. Tada ir teiginys apie šiandieninį teismo posėdį, kad jis vyksta, pvz., gegužės 1-ąją, negalėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis tikrovės. Atsiduriame ypatingo laivo situacijoje, kurią gynyba norėtų primesti teismui.
Dar dėl kai kurių šiame posėdyje dėstytų dalykų. „Durnių laivo“ pradžioje įdėta išlyga „autorius prisiima visą atsakomybę už knygoje išdėstytų faktų tikrumą“ nebuvo koks V. Petkevičiaus neapsižiūrėjimas ar nepatyrimas. Toks buvo leidėjų reikalavimas – tą žinome iš jų parodymo teisme. Jie matė, kokių neatsakingų ir teisiškai pavojingų dalykų prirašyta, ir nebūtų spausdinę savo atsakomybe.
Apeliantai sako, kad atsakomybė „už V. Petkevičiaus mintis“(!) baudžiamajame procese nebuvusi įrodyta. Iš tikrųjų Apylinkės teismas visai nesprendė – kaltė įrodyta ar neįrodyta; tiesiog nutraukė procesą dėl Generalinėje prokuratūroje klaidingai įrašyto BK straipsnio. Tai reiškė, kad V. Petkevičius išteisinamas ne iš esmės, o pagal procesinę klaidą.
Visai įdomus gynėjo tvirtinimas: „knygoje faktų nėra“! Kaip tai suprasti – kad viskas vien pliurpalai ir fantazijos? Susivokęs advokatas paaiškino: knygoje viskas yra tik nuomonė. Bet juk ten rašoma apie daugybę konkrečių žmonių – pavyzdžiui, A. Brazauską, Just. Marcinkevičių – su jų biografijos faktais, pareigybėmis ir pan., ir tai nėra nuomonė.
Vaistinę (vasarnamį) grąžino – tai ne nuomonė, o faktas.
Vaistinę išmetė – melas, o ne faktas. „Nuomonėms“ vietos nelieka.
Garbingas teisme! Vėl prašau užbaigti šiandien šią istoriją ir galutinai apginti mano tėvo garbę. Tai yra atmesti V. Petkevičiaus paveldėtojų apeliaciją. Iš jų nereikalauju nieko, net simbolinis vieno lito ieškinys panaikintas, ir aš dėl to neprotestavau. Tikiuosi vien teisingumo, ir prašau man jo neatsakyti. Apeliacija nesiremia nei faktiniais, nei pamatiniais teisiniais, nei moraliniais argumentais. Ji atmestina. Tebūnie ši byla galų gale užbaigta visiems suvokiamo teisingumo pagrindais.
Tai – prof. europarlamentaro Vytauto Landsbergio pasisakymas Vilniaus apygardos teismo posėdyje 2010 m. liepos 19 d.
Penktadienį teismas priėmė nutartį, kad knygoje „Durnių laivas“ pateikiami Vytauto Landsbergio jo tėvo garbę žeminantys teiginiai. Už V. Petkevičiaus teiginius yra atsakingi jo teises perėmę vaikai.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: prof. Vytautas Landsbergis.
„XXI amžius“, Nr. 59
2010.08.23
