Praeito „Veido“ numerio (2012 m. kovo 5 – 11 d. Nr.10) vyraujanti tema – dviejų Lietuvų, pirmosios (tarpukario) ir dabartinės raidos palyginimas per tariamai tą patį laikotarpį – 22 metus.
Tam skirti straipsniai: „Pirmoji Respublika – vaikas su degtukais, Antroji – su emigranto lagaminu“, „Dvi Lietuvos: griauti sunkiau, negu statyti“, „Visuomenė: Europos lygio nepasivijome, bet pažanga ryški“, „Tarpukariu patriotizmas buvo svarbus kiekvienam, šiandien – vienam kitam“, „Nuskambės paradoksaliai, bet lietuviai visais laikais buvo optimistai“, „Kultūra: nuo tautininkų ideologijos diktato – prie naujų meno raiškos formų“.
Parašyti juos – geras sumanymas. Bet sėkmingam įgyvendinimui reikia surasti patikimą matą, giliai pažinti lyginamuosius dalykus. Kaip tik tuo ir pasigedau minėtuose „Veido“ straipsniuose. Pirmiausia, neteisinga teigti, kad tarpukario nepriklausoma Lietuva irgi gyvavo 22 metus.
Iš tikrųjų, 1918 m. vasario 16–os Aktu buvo ne atkurta nepriklausoma Lietuva, o tik deklaruota. Jos kūrimas prasidėjo tik pralaimėjus karą okupantei Vokietijai, ir tų metų lapkričio mėnesį susidarius sąlygom sudaryti ir Lietuvoje Laikinąją Vyriausybę, t.y. beveik po devynerių mėnesių po Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo. Bet jau nuo gruodžio mėnesio į Lietuvą ėmė veržtis bolševikinės Rusijos kariuomenė, kuri per žiemą okupavo vos ne septyniasdešimt procentų Lietuvos. Dar daugiau, visą laiką grasė Lenkija, valdoma jos viršininko J.Pilsudskio.
Dar 1916 m. lapkričio pradžioje Vokietijos ir Austrijos imperatoriai paskelbė apie Lenkijos karalystės atkūrimą, sudarė jai valdyti vyriausybę, leido organizuoti karinius dalinius, kuriuose po karo, kai buvo organizuojama Lietuvos Vyriausybė, lenkai jau turėjo apie pusę milijoną karių. Ir, kai lietuvių savanorių krauju buvo pradėta išsivaduoti nuo raudonarmiečių, senąją Lietuvos sostinę Vilnių ir jo kraštą okupavo Lenkija, nuožmiausiais būdais naikindama visa, kas lietuviška.
Beje, lenkų imperialistai savo užmaščių neatsisakė ir vėliau: jie siekė prisijungti ne tik Vilnių, jo kraštą, bet ir užimti visą Lietuvą. Ir Lenkija buvo vienintelė Europoje valstybė, kuri iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nepripažino Lietuvos valstybingumo. Tačiau „Veido“ straipsniuose viso to nenurodžius, vengiant įvardinti, kas buvo kas, sudaroma klaidinga nuomonė apie tarpukario nepriklausomą Lietuvą ir daugeliui nesuprantama, iš kur ta tikrųjų lietuvių nemeilė lenkams arba, žiūrėk, patiki ir šiandienos lenkų imperialistais, kad lyg Vilnius ir jo kraštas Lenkijai turėtų priklausyti.
Beje, prie to prisideda ir lietuviškuose istorijos vadovėliuose vartojami terminai, kaip „Vilniaus problema“, „Vilniaus klausimo sprendimas“, vietoj to pasakius “lenkų okupantai“, „lenkų okupuoto Vilniaus išvadavimas“ ir, kad J.Pilsudskis yra tarp didžiausių nusikaltėlių lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei.
Atsikuriančiai Lietuvai savo Nepriklausomybę teko ginklu apginti ne tik nuo lenkų, bolševikų, bet ir nuo bermontininkų. Ir tie Nepriklausomybės karai truko iki pat 1921 metų, nors išvaduoti lenkų pavergtosios Rytų Lietuvos ir nepajėgta. Tokiu būdu, atmetus Nepriklausomybės karus, galima kalbėti tik apie 19-a Pirmosios nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metų ir dar, būtina prisiminti, kad tada viską teko pradėti nuo nulio: okupacijos ir karai buvo viską sugriovę ir, svarbiausia, dėl nuožmaus lenkinimo ir rusinimo nebuvo ir lietuviškosios inteligentijos.
„Veidas“ neteisus, kai tarsi mėgina įrodyti, jog nepriklausoma Lietuva kurta ne demokratiniais metodais, nes, kaip rašoma straipsnyje „Pirmoji Respublika – vaikas…“, vos ne tik po ketverių metų buvusi paskelbta Konstitucija. Nieko panašaus. Ir Vasario 16–osios Aktą parengė ir paskelbė ne šiaip saujelė inteligentėlių, o 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. lietuvių konferencijos delegatų iš viso krašto išrinktieji Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, prieš kurios nuo pirmųjų dienų pradėjo nuožmiausią puolimą, šmeižimą lenkai ir lenkų vyskupai bei kunigai.
Taip pat „Veidas“ nutyli, kad iki visų žmonių išrinktojo Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpjūčio pradžioje priimtosios Konstitucijos buvo dar trys „laikinosios”. Tai 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Tarybos “Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai”, kuriais remiantis buvo pradėta formuoti išsivaduojančios Lietuvos valdymo sistema, sudaryta ir pirmoji Laikinoji Lietuvos Vyriausybė.
Nepriklausomybės karų metais, iškilus būtinybei turėti labiau centralizuotą valdymo sistemą, 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė naują – „Lietuvos Valstybės Konstitucijos pamatiniai dėsniai“, pagal kurią ir buvo įsteigta Lietuvos Valstybės Prezidento institucija, kuri turėjo perimti Valstybės Tarybos Prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas, palikus Valstybės Tarybai įstatymų leidybos, Ministrų Tarybos kontrolės ir panašias funkcijas. Pirmuoju Respublikos Prezidentu tuomet ir išrinktas buvęs LVT pirmininkas, ką tik sugrįžęs iš Vakarų Europos, kurioje ieškojo Lietuvai finansinės ir karinės pagalbos, Antanas Smetona.
1920 m. gegužės antroje pusėje pradėjus visos Tautos išrinktam Steigiamajam Seimui darbą, jis priėmė trečiąją Laikinąją Lietuvos Konstituciją, kurioje Lietuva buvo paskelbta kaip demokratinė respublika, kurioje Steigiamasis Seimas – lietuvių tautos suverenios galios išreiškėjas. Ir ta Konstitucija galiojo iki Steigiamasis Seimas 1922 m. rugpjūčio pradžioje patvirtino jau pastovią, ketvirtąją „Lietuvos Valstybės Konstituciją“. Taigi nepriklausomos Lietuvos kūrėjai ir gynėjai buvo tikrais Lietuvos suvereno – lietuvių Tautos valios ir galios išreiškėjai.
Nieko bendro su istorine tiesa neturi toks „Veido“ teiginys, kad „Politinių partijų lyderiai, kaip ir dabar, buvo atitrūkę nuo visuomenės: elitas – sau, liaudis – sau“. Ir laikinosios vyriausybės, ir Steigiamasis Seimas, ir seimai po jo, ne tik organizavo Valstybės gynybą nuo nuožmiausių priešų – lenkų, bolševikų, bermontininkų, bet ir sprendė ir įgyvendino žemės, ūkio reformas, kūrė švietimo, studijų sistemas, sprendė lietuviškos kultūros, socialinius ir šimtus kitų klausimų.
Neteisingai „Veidas“ teigia ir apie nepriklausomą valstybingumą kūrusią lietuvių Tautą: „Tačiau kai žemesni visuomenės sluoksniai ima veržtis į valdžią pagal vieną – tautinę identifikaciją, neišvengiama, kad Lietuvoje paaštrėjo santykiai su lenkais, žydais, vokiečiais…“.
Kaip sakyta, pirmiausia lenkai stojo piestu prieš lietuvių Tautos siekimą irgi turėti savo nepriklausomą valstybę. Beje, ir šiandieną tomaševskiai ir į juos panašūs, atrodo, nesijaučia dar nepriklausomos Lietuvos piliečiais, o kaip Lenkijos atstovai, lenkų „penktoji kolona“ Lietuvoje. Ir 1989 – 1991 m. daugelis jų, kaip ir prieškario Lietuvoje, stojo ne į nepriklausomos Lietuvos gynėjų gretas, o į jos smaugėjų, kūrė planus kaip vėl atplėšti Vilnių ir jo kraštą nuo Lietuvos, ir jei jo neprijungus prie Lenkijos, tai jau bent prie tuomet dar sovietinės Baltarusijos.
Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo blogi santykiai su žydais, kaip teigiama „Veide“. Tiesa, pradžioje jie kaip ir lenkai buvo atsisakę įeiti ir Lietuvos Valstybės Tarybos sudėtį. Bet kai pamatė, kaip J.Pilsudskio gaujos okupuotame Vilniuje išžudė nemažai žymiausių to metų žydų, tapo nepriklausomos Lietuvos šalininkais, daug jų buvo ir tarp nepriklausomos Lietuvos gynėjų ir daugybė jų susirinkdavo prie Prezidentūros sveikinti Prezidento vardinių (Antano) proga.
Ir su vokiečių tautine mažuma buvo kuo geriausi santykiai. Tik su vokiečių fašistais buvo jie pašliję, kai Lietuva, pirmoji pasauly ir vėliau, 1934 m., nuteisė keliasdešimt Hitlerio pasekėjų iš Klaipėdos ir jo krašto.
Abejotina, kad bent kiek istoriją žinantis, jau nekalbant apie istoriką, būtų galėjęs „Veidui“ teigti, kad tarpukario Lietuva „vieniems atrodė chuliganas, norintis su visais kariauti…“ Besikuriančiai nepriklausomai Lietuvai teko ginklu tik gintis nuo imperialistų lenkų, nuo bolševikų, nuo bermontininkų, gintis ir įrodinėti savo teisę egzistuoti ir Vakarų imperialistinių valstybių vadovaujamuose tarptautiniuose forumuose.
Tik, galbūt, ji padarė klaidą, kad per daug paisė tų besivadinusių demokratinėmis Vakarų valstybių atstovų patarimų ir 1920 m. rudenį neišvijo lenkų iš jų okupuoto Vilniaus ir jo krašto, neišvadavo Suvalkų, Seinų ir kitų savo etninių kraštų, nepasinaudojo proga ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse susigrąžinti savo sostinę Vilnių ir jo kraštą.
Beje, mintis apie Lietuvą kaip „chuliganą“ prieštarauja toliau ir pats „Veidas“, žerdamas kaltinimus A.Smetonai ir Vyriausybei, kad 1940 metų vasarą nesipriešino SSRS invazijai. Jei ne imperialistinė Lenkija ir ne jos agresija prieš Lietuvą, jei ne sostinės Vilniaus ir krašto okupacija, tikriausiai nebūtų buvę ir Molotovo – Ribentropo pakto, Baltijos šalių ir tuo pačiu Lenkijos padalijimo į „įtakos sferas“. Daugiausia tik dalies Lietuvos okupacija trukdė Baltijos ir Skandinavijos šalims sudaryti ir karinę sąjungą, kuriai būtų galėjusi priklausyti ir Lenkija.
O tai, priešingai negu teigia „Veidas“, kad galėjo siautėti lenkų imperialistai, prisidengdami tariamai Lenkijos iki padalinimų (1772 m.) atkūrimu, kaltos ir Antantės šalys, JAV, Versalio Taikos derybų dalyvės. Tai jos buvo sumaniusios Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, kai Antantės remiami baltagvardiečiai įveiks bolševikų valdžią Rusijoje, įjungti vėl į Rusijos imperiją. Tiesa, kiek vėliau, pamačius, kad taip lengvai neįveiks sovietinės Rusijos, nutarė Lietuvą „perleisti“ Lenkijai, kurią nusprendė paversti Vakarų užtvara nuo bolševikinės Rusijos.
Tad ir bolševikų valdomos Rusijos išlikimas praktiškai reiškė ir Lietuvos bei kitų Baltijos šalių išlikimą. O tuo metu ir Rusijai mažos, kad ir nepriklausomos, bet draugiškos valstybės buvo naudingiau, negu stipri Lenkija ar kita. Tad ir po Taikos sutarties pasirašymo su Lietuva (1920 m. liepos 12 d.) vos ne iki 1939 m. Sovietų Rusija stengėsi ir pasauliui rodytis kaip nepriklausomos Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių gynėja. Ir tai pelnė daug mažųjų valstybių simpatijų. Tuo labiau, kad net išgarsintoje JAV prezidento Vilsono 1918 m. sausio 18 d. „Tautų apsisprendimo teisių deklaracijoje“ Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos kraštų vardai nebuvo net paminėti. Tame dokumente tik Lenkijai buvo numatyta teisė gyvuoti.
Tik istorijos neišmanymu arba noru įsiteikti lenkų imperialistams galima paaiškinti ir tokį „Veido“ kaltinimą nepriklausomos Lietuvos kūrėjams: „… tautiniais pagrindais kuriama valstybė atmetė visą lenkiškai kalbantį dvarininkų luomą, o su juo – ir keletą šimtmečių savo istorijos…“.
Pirmiausia, kaip buvo galima jo neatmesti, kadangi tas luomas buvo nuožmiausias lietuvių Tautos atgimimo smaugėjas (neskaitant išimčių), persekiotojas, tik bendros su lenkais valstybės kūrimo šalininkas. Lietuvių Tauta buvo bene vienintelė Europoje, kurios valdantysis luomas – bajorai ir dvarininkai niekšingai išdavė savo gimdytoją – lietuvių Tautą, ėmė vartoti ir svetimą kalbą, ir svetimą kultūrą, o pamažu ir tapdamas priešiškas savam nepriklausomam valstybingumui.
Tad lenkų ar sulenkėjusį bajorų ir dvarininkų luomą galima lyginti su bolševikų partija, kovojusia irgi dėl „vieningos“, tik SSRS, kūrimo ir stiprinimo. Kita vertus, naujoji Lietuva, kaip ir daugelio kitų Europos valstybių, buvo kuriama visos Tautos ir visai Tautai, o ne vienam kuriam jos luomui; demokratinė valstybė nesuderinama su luomine – feodaline, kokia buvo Lenkija su jos provincija tapusia Lietuva.
Tik to praeitin nueinančio luomo – bajorijos, dvarininkijos ir katalikų dvasiškijos interesų gynėju buvo ir Lenkijos viršininkas J.Pilsudskis. Tad nenustūmus „atgyvenų“ – bajorų – dvarininkų – dvasininkų luomo nuo valdžios, neapgriovus jo pamatų, praktiškai būtų buvę neįmanoma sukurti ir nepriklausomos demokratinės Lietuvos.
Galutinį pralaimėjimą ta „atgyvena” patyrė 1919 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, kai visaip remiama Lenkijos viršininko J.Pilsudskio ir jo tarnų, mėgino ginkluotu sukilimu paimti Kaune ir kitose vietose valdžią, išžudant nepaklusniuosius ir sudarius iš savo patikėtinių vyriausybę, kuri tariamai nuo visos lietuvių tautos paprašytų J.Pilsudskio ir seimo Varšuvoje įjungti Lietuvą į Lenkijos sudėtį.
Bet jaunos Lietuvos saugumas išsiaiškino lenkų ir sulenkėjusiųjų planus ir laiku spėjo daugelį to sąmokslo organizatorių ir dalyvių suimti, nuginkluoti. Tai buvo ne tik J. Pilsudskio, bet ir Lietuvos lenkų ar sulenkėjusių bajorų, dvarininkų ir dalies lenkiškosios dvasininkijos galutinis pralaimėjimas.
Tad ir šiandieną tik nepriklausomos, tautinės Lietuvos priešai dar svaičioja apie tariamą mūsų patriotų klaidą, kad nebuvo atkurta bendra su lenkais valstybė, užmiršdami, kad toje valstybėje nebūtų buvę Lietuvos, kad lietuvių Tauta senovėje savo valstybingumą buvo sukūrusi viena pirmųjų Europoje. Bet menkinti lietuvių Tautą, jos nepriklausomą valstybingumą yra naudinga naujiesiems internacionalistams – globalistamas, didžiojo kapitalo vergams.
Neteigiu, kad „Veidas“ tais straipsniais norėjo pasitarnauti svetimųjų interesams, bet susidarė toks įspūdis dėl straipsniuose nepakankamai pagrįsto istorinių įvykių ar faktų aiškinimo, o tuo pačiu ir jų vertinimo, ypač mėginant praeitį susieti su šiandiena.
Teisingas praeities ir dabarties sulyginimas įmanomas tik remiantis tiems laikotarpiams būdingomis vertybėmis ir matais. Bet, kaip ten bebūtų, kad yra Kovo 11–osios Lietuva, mes turime būti dėkingi tiems, kurie kūrė Vasario 16–osios Lietuvą, kurie mėgino ją atkurti ir 1941 m. birželio antibolševikinio sukilimo dienomis.
Nuotraukoje: dr. Algimantas Liekis, straipsnio autorius.
2012.03.09
