Kaip elgtis nelaimių ir karo atveju (7)


Print

Bendrasis piliečių veikimo pamatas: teisė priešintis bei teisė ir pareiga ginti

Kiekvieno šalies piliečio santykį su Lietuvos valstybe jos gynybos klausimu apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri skelbia, kad tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritori­jos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 straipsnio 2 dalis), ir kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga (139 straipsnis). 

Piliečiai, ruošdamiesi ginti savo valstybę, turi žinoti, kad Lietuvos gynyba organizuojama laikantis visuotinės ir be­sąlyginės gynybos principo. Gynybos visuotinumas reiškia, kad Lietuvą ginklu gina valstybės ir NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos, gynybai naudojami visi valstybės ištekliai, o kiekvienas pilietis ir tauta priešinasi visais pagal tarptautinę teisę leistinais būdais.

Gynybos besąlyginumas reiškia, kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų, vadinasi, niekas negali varžyti tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas prievarta ar kitais neteisėtais būdais kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitu­cinę santvarką. Taigi Lietuva ir jos piliečiai pradės gintis nuo to momento, kai šalis bus užpulta, nelaukdami NATO sąjungininkų pagalbos (ji bus suteikta).

Ginkluotas pasipriešinimas

Karo metu pradeda veikti šalies ginkluotosios pajėgos, kurias sudaro Lietuvos kariuomenė, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, koviniai Lietu­vos šaulių sąjungos būriai, taip pat kiti koviniai piliečių ir jų orga­nizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) vienetai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadui. Tautos ir valstybės gynybai vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos negali veikti, – tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo pasi­priešinimui institucijos.

Ginkluotosios pajėgos turi iš anksto parengtus veiksmų planus agresijai atremti, todėl agresijos atveju ginkluotųjų pajėgų dalinių vadai, vadovaudamiesi šiais planais ir nelaukdami atskiro politinio sprendimo, nedelsdami įsakytų ginklu pasipriešinti agresoriui, ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę bei teritorijos vientisumą. Jei dėl agresijos ar kitokios prievartos prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką pareigūnas negalėtų laisvai vykdyti valstybės gynimo pareigų arba su gynyba susijusių funkcijų ar perduoti įsakymų, žemesniosios grandies pareigūnai gynybos funkcijas vykdytų savarankiškai.

Tokiu atveju šių pareigūnų įsakymai yra privalomi, o karinių dalinių, piliečių ir jų savaveiksmių darinių pasipriešinimo bei kovos veiksmai teisėti. Kiekvienas pilietis, prisijungęs prie gin­kluotos šalies gynybos, tampa kombatantu, t. y. jis privalo laikytis tarptautinės teisės nustatytų elgesio karinio konflikto metu taisy­klių. Ginkluotų piliečių ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) vienetai bus įtraukti į ginkluotųjų pajėgų sudėtį ir privalės vykdyti ginkluotųjų pajėgų vadovybės įsakymus.

Lietuvos piliečio teisės ir pareigos ginti valstybę negali suvaržyti jokia valstybės institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą arba duodamas įsakymą, draudžiantį ginti Lietuvos nepriklau­somybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Toks sprendimas ar įsakymas būtų niekinis, o jo nevykdymas neuž­trauktų jokios atsakomybės.

Ir priešingai – Lietuvos piliečio veiki­mas prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vienti­sumą ir konstitucinę santvarką yra traktuojamas kaip nusikaltimas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pilietis, gindamas šalį, turi laikytis įstatymų ir tarptautinės teisės normų.

Jeigu priešas okupuotų dalį ar net visą Lietuvos teritoriją, net ir tada galiotų tik Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Priešo oku­puotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje okupavusios valstybės valdžia ir okupacinė administracija būtų neteisėtos. Lietuvos Res­publikos piliečiai ir gyventojai nėra įpareigoti laikytis okupacinės administracijos įsakymų ir kitų teisės aktų.

Teisėta valdžia priešo okupuotoje Lietuvos teritorijoje būtų laikomos pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją sudarytos valstybės valdžios institucijos, valstybės gynybos civilinė ir karinė vadovybė bei jos paskirti pareigūnai, o jiems negalint veikti, – tautos pasipriešinimo va­dovybė ir jos paskirti pareigūnai. Lietuvos Respublikos teritori­joje, įskaitant priešo okupuotą teritoriją, teisingumą vykdytų tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka sudaryti teismai, o, jiems negalint veikti, – tautos pasipriešinimo vadovybės sudaryti karo lauko teismai.

Priešo okupuotoje Lietu­vos Respublikos teritorijoje veikiančios vietos savivaldos instituci­jos, taip pat šioje teritorijoje savo funkcijas atliekantys policijos ir kiti valstybės bei savivaldos pareigūnai ir tarnautojai, nepriskirti ginkluotosioms pajėgoms, privalėtų vykdyti Lietuvos Respublikos valstybės gynybos civilinės ir karinės vadovybės įsakymus bei nurodymus, o, jai negalint veikti, – tautos pasipriešinimo vadovy­bės įsakymus bei nurodymus.

Okupuotoje teritorijoje veikiančios institucijos, pareigūnai ir tarnautojai privalo nutraukti savo veiklą (t.y. boikotuoti), jeigu jie yra okupacinės administracijos verčiami padėti kovoti su Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis ar pilietiniu pasipriešinimu agresijai, dalyvauti veiksmuose prieš ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai dalyvius arba tal­kinti okupacinei administracijai taikant priemones, kurių tikslas – išnaudoti okupuotos teritorijos gyventojus karo tikslams ir karo įrenginių apsaugai.

Pilietinė gynyba

Piliečiai gali priešintis agresijai prieš savo valstybę ne tik daly­vaudami ginkluotoje šalies gynyboje. Pilietinė gynyba, dar kitaip įvardinama kaip pilietinis ar nesmurtinis pasipriešinimas, yra dar vienas piliečių pasipriešinimo agresijai būdas. Garsaus amerikie­čių profesoriaus Gene Sharpo, reikšmingai prisidėjusio plėtojant nesmurtinio pasipriešinimo teoriją ir už savo veiklą net tris kartus nominuoto Nobelio taikos premijai, požiūriu, pilietinė gynyba yra pačių piliečių (ne kariuomenės) vykdoma gynyba naudojant pilie­tines, o ne karines ar iš dalies karines kovos priemones.

Pilietinės gynybos būdas išsiskiria tuo, kad juo sąmoningai siekiama neiš­provokuoti, nesuteikti akivaizdžios dingsties priešui panaudoti ginklą, tačiau paveikti agresorių ir konfliktą stebinčias valstybes.

Pilietinės gynybos tikslas yra sulaikyti ir įveikti užsienio agre­sorius, okupantus bei perversmo keliu į valdžią atėjusias jėgas. Tokia gynyba vyksta kaip plataus masto nebendradarbiavimo ir politinio nepaklusnumo kampanija. Pilietinė gynyba gali būti itin veiksminga pradinėje karinio konflikto stadijoje, kai trukdoma agresoriui įsitvirtinti.

Šio nesmurtinio pasipriešinimo jėgą lemia tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę bei kiekvieno piliečio pasiryžimas visais įmanomais būdais priešintis užpuolikui ar okupantui ir taip prisidėti prie Lietuvos gynybos. Visgi pilietinė gynyba yra veiksmingiausia tuomet, kai padeda atgrasinti poten­cialų agresorių nuo ginkluoto Lietuvos užpuolimo. Potencialus agresorius, žinodamas, kad jo taikinyje atsidūrusios valstybės pi­liečiai nebendradarbiaus ir nepaklus okupanto valdžiai, bus labiau linkęs apsigalvoti dėl savo planų.

Tačiau savo planus agresorius bus linkęs įgyvendinti, jei tikėsis, kad bent dalis užpultos šalies gyventojų bendradarbiaus su okupantais.

Pilietinės gynybos uždaviniai ir metodai

Siekiant, kad pilietinė gynyba atgrasintų potencialų agresorių arba (jei nepavyko atgrasinti) neleistų jam įtvirtinti savo valdžios, reikia būti pasiruošus imtis šių pagrindinių pilietinės gynybos metodų: protesto ir įtikinimo; nebendradarbiavimo; įsikišimo.

Nesmurtinio protesto ir įtikinimo metodai daugiausia yra sim­boliškos demonstracijos, įskaitant paradus, žygius ir budėjimus. Nebendradarbiavimo metodas apima administracinį, socialinį ir ekonominį nebendradarbiavimą (pvz., boikotai ir streikai) bei politinio nebendradarbiavimo aktus. Įsikišimo metodu laikomos badavimo akcijos, nesmurtinis patalpų ar vietos užėmimas. Kom­pleksinis šių metodų taikymas kiekvienam agresoriui ir okupantui sukelia papildomų problemų ir silpnina jo valią.

Piliečiai gali patys pasirinkti, kuriuos iš šių metodų taikyti. Politi­niais nebendradarbiavimo aktais ir protestu piliečiai nepripažįsta agresoriaus ar okupanto teisės į valdžią, nebendradarbiauja su okupantų režimu, boikotuoja neteisėtus rinkimus. Pradinė truk­domoji veikla ir nesmurtinio pasipriešinimo okupantų kariuome­nės dislokavimui aktai kiekvienam agresoriaus kareiviui aiškiai parodo, kad, nepaisant visko, kas jiems buvo sakoma, čia jie yra nelaukti įsiveržėliai.

Norėdami parodyti, kad yra nusiteikę priešin­tis, žmonės taip pat gali užsirišti gedulo raiščius, neiti iš namų, su­rengti ribotą visuotinį streiką ar nepaisyti komendanto valandos. Per miestus judantys okupantų kariniai vienetai gali būti sutinka­mi neįprastai tuščiomis gatvėmis ir uždengtais langais, bet kokie vieši kolaborantų organizuojami sutikimai turi būti boikotuojami. Tokie veiksmai ir draugui, ir priešui parodo, kad okupacijai bus smarkiai priešinamasi ir žmonių kovingumas bei ryžtas neleis pa­siduoti ir kolaboruoti.

Nebendradarbiaujama gali būti ir kovojant su tam tikra agresoriaus politikos linija. Ekonominis nebendradar­biavimas pasižymi tuo, kad piliečiai skelbia visuotinius streikus, specialiai sulėtina darbo tempą, o išskirtinę kompetenciją turintys piliečiai atsisako padėti okupantui. Piliečiai gali rinktis aktyvesnes pasipriešinimo formas, pavyzdžiui, platinti proklamacijas, dirbti pogrindžio spaustuvėje, skelbti bado streikus.

Gyventojai taip pat gali įkalbinėti okupantų karius netikėti savo vadų propaganda, juos informuoti, kad gyventojai priešinsis, tačiau tas pasipriešini­mas bus savitas, nukreiptas prieš pastangas užgrobti šalies valdžią, bet visai nekeliantis grėsmės jiems, kaip atskiriems žmonėms. Ne mažiau veiksmingos gali būti ir kitos, galbūt mažiau rizikingos pasipriešinimo formos: užuot streikavus, eiti į darbus, bet dirbti lėčiau arba prasčiau nei paprastai arba „susirgti“ ir „nebesugebėti“ dirbti; apsaugoti vaikus nuo okupantų propagandos, atsisakyti stoti į tam tikras okupanto kuriamas organizacijas.

Kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, svarbus ir valstybės institu­cijų (jeigu jos dar veiks) bei visuomeninių grupių vaidmuo. Pavyz­džiui, teismai, paskelbę, kad užpuolėjų valdžia yra neteisėta, turi ir toliau dirbti vadovaudamiesi prieš užpuolimą galiojusiais teisės aktais. Švietimo ir mokslo institucijų vadovybė turėtų atsisakyti skleisti okupanto propagandą. Profesinės sąjungos ir darbuotojų grupės galėtų priešintis okupantų valdžiai, tvirtai laikydamosi galiojusių prieš okupaciją savo įstatų ir darbo tvarkos, nepripažin­damos naujų organizacinių darinių, sukurtų okupantų arba jų ko­laborantų, atsisakydamos mokėti nario mokesčius ar lankyti nau­jų, okupantus palaikančių organizacijų susirinkimus, rengdamos streikus, boikotus ir taikydamos įvairias politinio nebendradarbia­vimo formas.

Šie pavyzdžiai rodo, kaip valstybės institucijos ir vi­suomeninės grupės gali nepripažinti okupantų valdžios teisėta ir su ja nebendradarbiauti. Tokie pilietinio pasipriešinimo būdai neleistų okupantui palaužti visuomenės ir palengvintų tolesnį pasi­priešinimą.

Dėl plataus masto nebendradarbiavimo ir politinio pasipriešini­mo agresorius ar okupantas gali būti priverstas prarasti anksčiau turėtą šalies kontrolę (jeigu ją buvo pavykę įtvirtinti). Pavyzdžiui, okupantų karinės pajėgos gali pasidaryti nepatikimos, imti nebe­vykdyti įsakymų ir nerepresuoti rezistentų. Okupantų lyderiai gali laikytis užsibrėžtų tikslų, tačiau faktiškai tokiu atveju neturėtų galimybių jų įgyvendinti. Tai būtų nesmurtinio privertimo metodo pritaikymo rezultatas.

Kad pilietinis pasipriešinimas būtų sėkmingas, sprendimui imtis, rengtis ir galiausiai vykdyti nesmurtinės gynybos būdą turi pritar­ti visi gyventojai (pilietinės gynybos atveju visa visuomenė tampa nesmurtinės kovos jėga). Čia būtina aktyvi plačių visuomenės sluoksnių, taip pat svarbiausių visuomenės institucijų parama ir dalyvavimas. Piliečiai turi pasiryžti ir sugebėti ginti savo visuome­nę nuo grėsmės jos laisvei ir nepriklausomybei.

Bausmė už išdavystę

Lietuvos Respublikos pilietis, karo metu ar po karo padėties paskelbimo perėjęs į priešo pusę arba padėjęs prie­šui veikti prieš Lietuvos valstybę, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. Pilietis, padėjęs kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suvereni­tetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

Pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Asmuo, kūręs organizacijas ar ginkluotas grupes, turinčias tikslą neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę, pažeisti terito­rijos vientisumą, arba dalyvavęs tokių organizacijų ar grupių veikloje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.

Asmuo, viešai raginęs smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą valdžią, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiems tikslams kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį ko­deksą numatytus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Pilietinio solidarumo demonstravimas hibridinio karo grėsmės akivaizdoje

Siekiant tinkamai pasirengti pilietinei gynybai, reikia puoselėti pilietinį solidarumą. Pilietinis solidarumas, kuris pasireiškia ir rū­pinimusi aktualių valstybei ir visuomenei problemų sprendimu, ir kasdiene atsakomybe už savo gyvenamąją aplinką, turi būti puoselėjamas pačių piliečių. Jiems turi rūpėti, kad jų valstybė eitų pažangos keliu, kad kiekvienas iš jų galėtų prisidėti prie pažangos kūrimo.

Pilietinis solidarumas, galintis prireikus virsti veiksminga pilietine gynyba, yra ypač svarbus reaguojant ir į vadinamojo hibridinio karo grėsmę. Lietuvos gyventojai, kurie pastebi, kad, pa­vyzdžiui, jų gyvenamoje aplinkoje ar kitoje šalies vietoje pradeda veikti neaiškios ginkluotų asmenų grupės, turėtų apie tai pranešti Bendrajam pagalbos centrui telefonu 112. Šio centro darbuotojai informaciją perduotų policijai, o ši, esant būtinybei, – Krašto ap­saugos ministerijai ir (ar) Lietuvos kariuomenei (prašydama padėti užtikrinti šalies ir visuomenės saugumą). Prireikus 2014 m. lapkri­čio 1 d. pradėjusios veikti Lietuvos kariuomenės greitojo reagavi­mo pajėgos reaguotų ir neutralizuotų tokio pobūdžio grėsmes.

Pasirengimo pilietinei gynybai galimybės

Rengiantis pilietinei gynybai, reikia žinoti, kokios yra gyvybiškai svarbios valstybės funkcijos, nusimanyti apie potencialių agreso­rių silpnybes. Veiksminga pilietinė gynyba neįsivaizduojama be svaraus visuomeninių organizacijų, ypač Lietuvos šaulių sąjungos, indėlio. Siekiant stiprios Lietuvos šaulių sąjungos būtina, kad: piliečiai aktyviai dalyvautų Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.

Lietuvos šaulių sąjunga, kaip savanoriška sukarinta pilietinės savigynos asociacija, agresijos ar okupacijos metu taptų itin svarbia pilietinio pasipriešinimo dalimi; net tuo atveju, kai šaulys tiesiogiai nedalyvauja ginkluotame pasipriešinime, buvimas organizacijos nariu neabejotinai stiprina jo valią priešintis kitomis priemonėmis ir būdais.

Jaunieji šauliai, dalyvaudami praktiniuose ir kitokiuose užsiėmimuose (pvz., poilsinėse ir sukarintose stovyklose), taptų pilietiškesni, puo­selėjantys tautines vertybes, sportiški; būtų stiprinamos Lietuvos šaulių sąjungos rinktinės visoje Lietuvoje – agresijos ar okupacijos metu jos padėtų užtikrinti ryšių palaikymą; stiprios Lietuvos šaulių sąjungos rinktinės visoje šalies teritorijoje taip pat padėtų piliečiams veiksmin­giau vykdyti ir nebendradarbiavimo, politinio nepaklusnumo kampanijas.

Rengiantis visuotinei krašto gynybai taip pat svarbu, kad: piliečiai nagrinėtų nesmurtinio pasipriešinimo pavieniui ir grupėmis būdus, diskutuotų apie tai su šeimos nariais, kai­mynais bei visuomeninėse organizacijose. Geriau suprasdami šiuos būdus, piliečiai bus geriau pasirengę juos panaudoti, jei­gu tėvynei iškils pavojus. Tuo tikslu gali būti organizuojamos pratybos, per kurias įsivaizduojamą okupaciją piliečiai sutiktų pilietiniu pasipriešinimu. Tai būtų galima daryti savo gyvena­mose vietose, įstaigose ar gamyklose, miestuose, rajonuose ir net visoje šalyje.

Taip pat svarbu, kad profesinės grupės (atstovaujančios sektoriams, kurie užtikri­na, kad būtų atliekamos gyvybinės valstybės funkcijos) tiksliai žinotų, kaip jų veikla ir pareigos galėtų padidinti nesmurtinio pasipriešinimo veiksmingumą.

Valstybei numatant, kad agresoriaus užpuolimas yra neišven­giamas, svarbu, kad gyventojams būtų nurodytos pagrindinės pasiprieši­nimo kryptys. Pagal šiuos nurodymus, kai agresorius užpuls, gyventojai turėtų priešintis net ir negavę konkrečių gynybos vadovybės instrukcijų.

Svarbu, kad piliečiai žinotų, jog savo iniciatyva pogrindinės ryšių sistemos nereikėtų organizuoti iki karo veiksmų pradžios, kad prieši­ninkams būtų sunkiau sužinoti, kokia yra asmeninė pasiprie­šinimo judėjimo sudėtis ir struktūra. Pratybos taikos metu gali suteikti pilietinės gynybos specialistams galimybę išnagrinėti alternatyvias tokios ryšių sistemos organizavimo galimybes.

Turint įtarimą dėl neaiškių ginkluotų asmenų grupių atsiradimo šalies teritorijoje ar kitų valstybės saugumui grėsmę keliančių ženklų gyventojams rekomenduojama kreiptis į Bendrąjį pagalbos centrą telefonu 112, kur pateikta informacija bus perduota atitinkamoms greitai reaguoti galinčioms valstybės institucijoms.

Pilietinė gynyba informacinėje ir kibernetinėje erdvėse

Jau dabar Lietuva susiduria su informacinėmis atakomis, kuriomis siekiama sumenkinti Lietuvos istoriją, konstitucinę santvarką, piliečių pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo valstybe. Kibernetinės atakos dažnai yra neatskiriama informacinio karo dalis. Todėl labai svarbu, kad piliečiai galėtų veiksmingai kovoti informaciniame ir kibernetiniame „frontuose“, kai to prireiks.

Šiuolaikinis karas pasižymi tuo, kad informacinės kovos priemonės yra ne mažiau svarbios nei konvencinės karinės priemonės. Informacinėmis kovos priemonėmis siekiama palaužti valią priešintis, daryti įtaką sprendimo priėmimo pro­cesui ir įtvirtinti savo galią. Valia priešintis palaužiama atviros propagandos būdu per visas informavimo priemones plati­nant tam tikrus simbolius, iškraipytus faktus arba tiesioginį melą (falsifikatą). Piliečių veiksmai tokiu atveju turėtų apimti visas valios priešintis palaikymo formas, taip pat tiesioginį priešo propagandos naikinimą, melo demaskavimą.

Galima veikti per socialinius tinklus, mobiliojo ryšio tinklus, tiesio­giniu būdu skleidžiant tiesą – organizuojant atsišaukimus ar spausdintu žodžiu – ar naikinant priešo propagandinius simbolius, išvedant iš rikiuotės elektronines ir kibernetines propagandos platinimo priemones. Sprendimo priėmimo procesą efektyviausia veikti per priešo visuomenę.

Būtina išnaudoti visas priemones, parodant priešo visuomenei jos autoritetų, lyderių, vadų ar vyriausybės vykdomas nusikalsto­mas veikas, agresiją ir pan. Rekomenduotina kreiptis laiškais, per socialinius tinklus, žiniasklaidą, tarptautines informavi­mo priemones. Taktiniais veiksmais būtina neleisti įtvirtinti priešui savo galios okupuotose teritorijose – rengiant taikius mitingus, streikus ir demonstracijas, blokuojant technikos judėjimą parankinėmis priemonėmis, naudojant klaidinimo taktiką (pranešant apie neva užminuotas vietas).

Tikslinga kenkti okupacinėms pajėgoms (turint omenyje jų logistiką ir išsilaikymą), klaidingai pranešant apie ligas, sprogdinimą, gaisrus, dujų, vandens ar kuro nuotėkius bei geriamojo van­dens rezervuarų užteršimus.

Pilietinė gynyba kibernetinėje erdvėje

Jeigu prasidėjus kariniam konfliktui, išlieka galimybė naudotis internetu (t. y. jei jis nebus „išjungtas“ atitinkamomis slopini­mo priemonėmis), piliečiai, kurie yra informacinių technologi­jų specialistai, turi galimybę rengti kibernetines atakas prieš agresoriaus ar okupanto informacines sistemas (ypač karinių pajėgų ir ypatingos svarbos infrastruktūros) bei padėti kovoti informacinę kovą. Tai galima daryti užtikrinant informacinių portalų, skleidžiančių pilietinio pasipriešinimo žinutes, ki­bernetinį saugumą.

Kibernetinio saugumo specialistai taip pat turi galimybę kurti tarptautines kibernetinių savanorių koalicijas, kurios galėtų organizuoti kibernetines atakas prieš agresoriaus ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą.

Istoriniai faktai

Visuomenės, kurių valstybės būdavo okupuojamos, daž­niausiai pasirinkdavo ginkluoto pasipriešinimo būdą. Kad visuomenė priešintųsi, turėdavo būti palankios ir kitos sąlygos: pakankami krašto ištekliai, tinkamos gamtinės ir kt. sąlygos bei kitų valstybių teikiama pagalba.

Pavyzdžiui, Napoleonui Bonapartui pavyko apgaule neutralizuoti Ispa­nijos karalystės monarchijos administraciją ir kariuomenę, tačiau ispanų tauta nebuvo linkusi su tuo susitaikyti. Taip prasidėjo ilgai trukęs ispanų karas su prancūzais. Ispanų sukilėliams padėjo Didžioji Britanija, kurios kariuomenė dominavo jūrose, bei Ispanijos landšaftas, kur spaudžiami į kampą sukilėliai surasdavo saugų prieglobstį. Karas su partizanais demoralizavo prancūzų kareivius ir diskreditavo pačią Prancūzijos revoliucijos idėją – ši geriausiai buvo pri­imama neseniai užkariautose ir laisvės išsiilgusiose šalyse, tokiose, kaip Lenkija ar Lietuva.

Ginkluoto pasipriešinimo galią rodo ir partizaninio karo Lietuvoje 1944–1953 m. pavyzdys. Šis ginkluotas pasiprie­šinimas antrajai sovietinei okupacijai išsiskyrė savo trukme, dideliu aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių skaičiu­mi (ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių) ir viso pasipriešinimo dalyvių skaičiumi (apie 100 tūkst. žmonių).

Neginkluotas pasipriešinimas buvo efektyvus šalyse, kurios kultūrine, idėjine prasme lenkė užkariautojus, taip pat kai užkariautojams rūpėdavo jų pačių įvaizdis arba jie norėdavo paisyti tarptautinių normų. Štai XX a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje leista „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ diskreditavo Sovietų Sąjungos tariamos religinės laisvės politiką bei menkino Sovietų Sąjungos, kaip tarptautinės kovos su priespauda ir persekiojimu centro, įvaizdį ir pačio­je SSRS, ir už jos ribų.

Kovos formos tiesiogiai priklausė nuo okupanto silpnųjų pusių. Jeigu okupantas norėdavo pabrėžti, kad kraštas prisijungė savanoriškai, prieš jį būdavo veiksmingos ginkluoto pasipriešinimo formos – tokios, kokiomis ne tik buvo išreiškiama krašto valia, bet ir kurios kėlė problemų oku-panto kariuomenei, jos motyvacijai, kvestionavo okupanto gebėjimą kontroliuoti kraštą. Ginkluotas pasipriešinimas tokiu atveju neutralizuodavo okupanto pastangas sukurti teisėtos valdžios įvaizdį ir taip sudarydavo sąlygas kraštą anksčiau ar vėliau išvaduoti (miškų ir jūrų gezai Nyderlan­duose, Josipas Broz-Tito tuometėje Jugoslavijoje ar Ho Ši Minas Vietname).

Pradėjus ginkluotą pasipriešinimą, tampa neįmanoma konf­likto sureguliuoti taikiu būdu, kovotojai dažnai tapatinami su teroristais, maištininkais ir kitais „blogiečiais“. Tad labai svarbu, be ginkluoto pasipriešinimo dalyvių, turėti ir kitą – civilizuotą – pasipriešinimo grandį, kurioje būtų solidžių, tarptautinės bendruomenės vertinamų autoritetų.

Informacijos šaltinis: KAM išleista knyga "Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui (atsakingasis redaktorius – dr. Karolis Aleksa)".

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2015.02.22; 06:32

 


Prisijunkite prie diskusijos