Nors Lietuva atgavo nepriklausomybę tik prieš 20 metų sugriuvus Sovietų Sąjungai, tačiau dar šiandien SSRS vaidmuo II pasauliniame kare vertinamas dažnai tik “iš teigiamos pusės”. Kaip atsitiko, kad valstybė, kuri okupavo pusę Europos, nebuvo deramai pasmerkta?
Labai svarbu suvokti, kas yra genocidas, nes II pasaulinis karas pasižymėjo masinėmis žmonių žudynėmis. Atsiverskime tinklalapį http://oxforddictionaries.com/ ir įrašykime žodį „genocide“. Angliškas tinklalapis duoda tokį paaiškinimą: „the deliberate killing of a large group of people, especially those of a particular nation or ethnic group”. Lietuviškai skamba maždaug taip: tyčinis didelio kiekio žmonių žudymas, ypatingai tam tikros tautinės ar etninės grupės.
Dar vienas angliškas tinklalapis http://dictionary.cambridge.org/ pateikia tokią informaciją apie genocidą: “the murder of a whole group of people, especially a whole nation, race or religious group”. Lietuviškai: didelės grupės žmonių sunaikinimas, ypatingai tokios grupės, kuri priklauso tam tikrai tautai, rasei ar religinei grupei.
Paskutinis tinklalapis, kuris pagelbės susivokti, tai Wikipedia: „Genocide is the deliberate and systematic destruction, in whole or in part, of an ethnic, racial, religious, or national group.” Lietuviškai: genocides – tai apgalvotas ir sisteminis visos ar tam tikros dalies grupės žmonių sunaikinimas. Grupė pasirenkama pagal etniškumą, rasę, religiją ar tautybę. Dar tikslesnis paaiškinimas pateikiamas remiantis Jungtinių Tautų išaiškinimu apie genocidą: „any of the following acts committed with intent to destroy, in whole or in part, a national, ethnical, racial or religious group, as such: killing members of the group; causing serious bodily or mental harm to members of the group; deliberately inflicting on the group conditions of life, calculated to bring about its physical destruction in whole or in part; imposing measures intended to prevent births within the group; [and] forcibly transferring children of the group to another group.” Lietuviškai: bet kurie toliau paminėti veiksmai nukreipti naikinti visą ar dalį žmonių grupės remiantis tautybe, etniškumu, rase ar religija: tyčia pakeisti grupės žmonių gyvenimo sąlygas, apskaičiuotai sukeliant fizinį sunaikinimą visiškai arba dalinai; primetant tyčines priemones tam, kad ta žmonių grupė negalėtų gimdyti; ir per prievartą perkeliant tos grupės žmonių vaikus į kitą grupę“.
Dėl to, kad karą laimėjo ir Sovietų Sąjunga su Stalinu priešaky, genocido apibūdinimas nebuvo visiškai išsamus, kadangi buvo neįrašyta, kad genocidas – tai ir susidorojimas dėl politinių sumetimų, naikinant politines grupes. II pasaulinį karą laimėję savęs neteisia, todėl Sovietų Sąjungos nusikaltimai liko neįvertinti tarptautinės visuomenės. Nors pati Sovietų Sąjunga labai norėjo, jog būtų teisiami Hitlerinės Vokietijos pareigūnai už nusikaltimus prieš žmoniją, tačiau net praėjus tiek metų po SSRS griūties jos pačios nusikaltimai lieka neįvertinti. Tam labiausiai priešinasi Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja Rusija ir, aišku, kad Izraelis bei jo lobistinės organizacijos visame pasaulyje. Nesinori dabar gilintis į Holokaustą, mėginti atsakyti į klausimus, ar tikrai tiek žydų žuvo koncentracijos stovyklose, ar tikrai buvo įmanoma fiziškai tiek jų sunaikinti, kiek žydų persikėlė tuo metu į užsienį, be to, už Holokausto neigimą yra numatyta ir atsakomybė. Reikia pastebėti, kad iš anksčiau pateiktų genocido aprašymų, galima padaryti išvadą, kad Sovietų Sąjunga vykdė genocidą, kadangi persekiojo žmones dėl politinių motyvų, persekiojo tuos, kurie buvo religingi, buvo perkeliamos tautos iš vienos vietos į kitą, buvo naikinami žmonės remiantis jų socialine padėtimi. Ukrainoje buvo badu numarinta milijonai žmonių. Be to, reik suvokti, kad nacistinė ideologija naikino priešus remiantis rasiniu ir tautiniu pagrindu, o Sovietų Sąjunga naikino ne tik tautiniu pagrindu, o ir turtiniu bei religiniu. Hitlerio Vokietija irgi buvo socialistinė valstybė, tik ji buvo nacionalsocialistinė, jos socializmas buvo skirtas tik vokiečių tautai, kai tuo tarpu Sovietų Sąjungos socializmas buvo tarptautinis, internacionalinis, kuris turėjo apjungti visas pasaulio tautas ir darbininkus tam, kad galutinai sunaikintų tas tautas. Nacistinės Vokietijos nacionalsocializmas norėjo, kad pasaulis būtų vokiškas, o Sovietų Sąjungos socializmas norėjo, kad pasaulis būtų sovietinis.
Todėl abi sistemos turėjo tikslą sunaikinti pasaulio tautas, tik Vokietijoje nebuvo persekiojami vokiečiai kapitalistai ir vokiečiai religijos išpažinėjai taip, kaip Sovietų Sąjungoje, kurioje sunaikinamų žmonių grupių kiekis buvo labai platus. Jeigu Vokietijoje vokietis buvo aukštai vertinamas, tai Sovietų Sąjungoje rusas buvo kaip tik nevertinamas. Pati genocido sąvoka yra pernelyg siaurai apibrėžta. Žodis „naikinti“ yra per daug siaurai suvokiamas. Ar galima sunaikinti tautą? Ar naikinimas – tik fizinis, ar ir dvasinis? Ar galima sunaikinti žmogaus sveikatą? Sovietų Sąjungos lyderiai Lietuvoje neturėjo tikslo sunaikinti visų lietuvių fiziškai, nes reikėjo darbo jėgos, tačiau norėjo tuos, kurie priešinosi Sovietų Sąjungos sistemai, sunaikinti fiziškai: partizanus miškuose ir kalėjimuose, o pačius intelektualiausius, patriotiškiausius kartu su šeimomis perkelti į Sibirą, naikinti tautos savimonę, jos žiedą, naikinti tautinę valstybę.
Vėliau atvežė kolonistus, kad Lietuva būtų sovietinama ir joje neliktų lietuvių daugumos. Jeigu Sovietų Sąjunga nebūtų griuvusi, kas žino, kas būtų su Lietuva atsitikę vėliau? Miestai galėjo plėstis dar labiau, todėl kolonistų iš Sovietų Sąjungos (daugiausiai rusakalbių) būtų privežta dar daugiau. Latvijoje latviai sudaro tik 60 procentų gyventojų. Ta ideologija nenaikino latvių ar lietuvių dujų kamerose, tiesiog atvežė ištikimų rusakalbių, kad valstybė būtų sovietinė, o ne tautinė. Pati nacistinė Vokietija irgi neturėjo plano išnaikinti visų lietuvių, o tik tuos, kurie buvo susiję su slavais (rusais, lenkais).
Nacistinė Vokietija irgi būtų vežusi kolonistų, kad Lietuva taptų vokiška. Hitlerinė Vokietija naikino fiziškai visus žydus, nes nemanė, kad žydas gali būti vokietis, tačiau nenaikino visų lenkų, prancūzų ar kitų tautų, nes galvojo, kad jos gali būti suvokietintos. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga irgi naikino tam tikrą dalį žmonių, kurie pagal planus negalėjo tapti sovietiniais žmonėmis. Tik tas naikinimas ne visada buvo toks greitas, kaip žydų atveju, kadangi žmonės buvo perkeliami į Sibirą, kai kurie turėjo dirbti kaip vergai labai sunkiomis sąlygomis, kiti buvo naudojami kaip bandomosios žiurkės. Tai nėra fizinis sunaikinimas, kuris įvyksta per dieną ar mėnesį, tai yra lėtas dvasinis ir fizinis individo, tautos naikinimas.
Galbūt galima tokį tautos naikinimą pateikti kaip geresnį negu nacistinį tautos naikinimą, tačiau reikia pabrėžti, kad abi ideologijos turėjo tą patį tikslą: pasaulis be tautų, tik vienu atveju tik vokiečių tauta lieka, o kitu atveju iš viso tautų nebelieka. O iš istorijos galima susidaryti aiškų vaizdą, jog lietuviai labiau nukentėjo nuo Sovietų Sąjungos nusikaltimų, todėl pagrįstai kaltina Rusiją ir Sovietų Sąjungą, rečiau užjaučia žydus ir Izraelį.
Reikia pripažinti, kad Izraelio politikai, žydiškos lobistinės organizacijos bei sionistinis judėjimas labai sėkmingai išnaudojo Holokaustą savo politiniais tikslais. Žinoma, net jeigu tas Holokausto aukų skaičius ir yra išpūstas, vis tiek genocidas buvo, tačiau reikia suvokti, kodėl Lietuva nori abiejų sistemų nusikaltimų teisingo įvertinimo. Juk neįvertinti nusikaltimai mėgsta kartotis ateityje.
Dažniausiai žydai ir Rusija teigia, jog Lietuva slepia savo nusikaltėlius, nori sulyginti nacistinės Vokietijos nusikaltimus su Sovietų Sąjungos tam, kad nusiplautų savo nuodėmes. Tačiau ar tikrai taip yra? Ar tikrai norima sulyginti du nusikaltimus? Žinoma, kad Lietuvos teisėsauga galėtų dirbti aktyviau ir ieškoti visų nusikaltėlių, kurie kažkada žudė žydus Lietuvoje. Bet reikia paklausti Rusijos: kodėl Jūs, gerbiamieji, per tiek metų, kol Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir neturėjo savarankiškumo (suprask, negalėtų slėpti savo nusikaltimų ir savo nusikaltėlių) nesuradote visų nusikaltėlių, kurie žudė žydus? Kodėl tik dabar Rusija taip sunerimo, kad tie nusikaltėliai slapstomi? Kiek tiems nusikaltėliams šiandien metų? Ar visi jie gyvi? Kaip juos rasti po tiek metų? Jeigu Sovietų Sąjunga būtų norėjusi, ji būtų radusi daugumą nusikaltėlių, kurie žudė žydus, tačiau kažkodėl nesistengė to padaryti. Dar tada visi liudininkai buvo gyvi, buvo ką tik padaryti nusikaltimai, todėl buvo lengva rasti visus įtariamuosius.
Todėl tai, ką daro Rusija šiandien yra tik nešvarūs politiniai Rusijos manevrai. Rusijai, o kartu ir Vladimirui Putinui bei jo draugams iš KGB – FSB, mažiausiai rūpi žydai. Jiems labiausiai rūpi, kad Rusijos praeities nusikaltimai būtų toliau slepiami, kad Rusijai nereiktų mokėti milžiniškų kompensacijų už savo padarytus nusikaltimus ir kad V.Putinas ir toliau atrodytų kaip tvirtas caras, kuris gina Rusijos interesus. Kai kalbama apie Izraelio politikus bei kraštutinius sionistus, tai jie irgi manipuliuoja ir žaidžia nešvarius žaidimus. Žydai Lietuvoje gyveno daug metų ir niekad nebuvo Lietuvoje žydų išvarymų bei mėginimų su jais susidoroti fiziškai. Pati Holokausto idėja juk irgi gimė ne Lietuvoje. Mėgstama sakyti, kad nacistams Lietuvoje padėjo lietuviai, kad netgi ne nacistai žudė žydus, o patys lietuviai. Galima į tokius argumentus pasakyti, kad ir Sniečkus bei Brazauskas juk buvo lietuviai, tačiau tarnavo Sovietų Sąjungai. Tai ką reikėtų kaltinti, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą? Ar lietuvius?
Jeigu Brazauskas nebūtų ėjęs tarnauti sovietams, tai būtų ėjęs tada bet kuris kitas lietuvis, kuriam patiko sovietinė sistema ir jos teikiamos privilegijos. Taip pat ir tada, kai nacistinė Vokietija okupavo Lietuvą, atsirado dalis žmonių, kurie prijautė Hitlerinei Vokietijai ir darė viską, ką ta valstybė liepė. Būtų kvaila sakyti, kad Lietuvoje tuo metu negalėjo atsirasti žmonių, prijaučiančių nacistinei Vokietijai. Neseniai buvo pradėti trėmimai į Sibirą, gaudomi lietuviai ir vyko baisūs dalykai. Kodėl žmonės turėjo mylėti Sovietų Sąjungą? Jeigu tai – ne genocidas, tai naikinimas vis tiek buvo ką tik prasidėjęs ir nacistinė Vokietija tą naikinimą sustabdė. Tomis sąlygomis pati Sovietų Sąjunga padarė paslaugą nacistinei Vokietijai su savo politika. Kuomet buvo vykdomas teroras prieš Lietuvą, juk niekas negalvojo, kad jau greit į Lietuvą riedės vokiški tankai. Be to, juk dalis žydų tikrai palaikė Sovietų Sąjungą ir jos politiką, nes žinojo, kad nacistinėje Lietuvoje jiems vietos nebus. Tokiu atveju protingiausia būtų žydams pasitraukti į Sovietų Sąjungą, tačiau matomai ne visi galėjo tai padaryti, norėjo, kad Lietuva taptų sovietine valstybe.
Todėl norisi pasikartoti, kad iš poros milijonų žmonių surasti kelis šimtus lietuvių, kurie sutiktų padėti nacistinei Vokietijai, yra labai lengva. Ir tik kvailys gali tvirtinti, kad be šių lietuvių pagalbos žydai nebūtų sėkmingai žudomi. Galbūt reikėtų tam žmogui, kuris taip mąsto, užduoti klausimą: jeigu Sovietų Sąjunga ar JAV būtų priėmusios visus žydus, suteikusios jiems prieglobstį, gal tada jos būtų išgelbėjusios tuos žydus? Susidaro įspūdis, kad tie lietuviai, kurie gelbėjo žydus nuo mirties, yra pasmerkti, nes atsirado keli šimtai, kurie žudė žydus. Tuometinė nacistinė Vokietija tikrai būtų vykdžiusi savo žudymo planą ir be lietuvių pagalbos.
Reikia priminti, kad nacistinė Vokietija pasitikėjo vokiečiais, buvo kuriama vokiška valstybė. Jei keli lietuviai padėjo atlikti juodą darbą, vokiečiams tiesiog buvo lengviau, tačiau nuo to ar lietuviai norėjo dirbti juodą darbą, ar nenorėjo, ideologijos esmė negalėjo pasikeisti. Todėl labai svarbu suvokti, kad tiek Sovietų Sąjungos ideologija, tiek ir nacistinės Vokietijos ideologija buvo sukurtos žudyti žmones, kurie netiko tom sistemom. Ar tas žudymas lėtas, ar tas žudymas greitas, – laiko klausimas. Ar žmogus mirė dujų kameroje, ar Sibire – jis vis tiek mirė.
Vardan komunistinės ideologijos buvo žudomi ištisi milijonai, tačiau tos aukos kažkodėl nublanksta, kai tik žydai pradeda kalbėti apie savo aukas. Žydai turi suvokti, kad Lietuva – tai ne Izraelis, lietuviams svarbūs yra lietuviai. Ne lietuviai kalti, kad žydai buvo tokia tauta, kuri nesugebėjo sukurti savo valstybės, pastoviai juos išvarydavo iš visur, kad sunkiai jie pritapdavo. Bet lietuviai gyveno Lietuvoje daug metų, daug daugiau nei žydai, todėl ir lietuviai per istoriją nukentėdavo ne taip jau retai nuo vokiškojo ar rusiškojo imperializmo. Lietuva niekada nebuvo ramus kraštas, kur amžinai buvo taika. Holokaustas ir pati istorija parodė, kad geriausiai, kai tautos gyvena savo valstybėse. Pati Vokietija buvo pasmerkta po I pasaulinio karo tų pačių imperijų, kurios irgi darė daug nusikaltimų. Baisiausia yra tada, kai nusikaltėlius teisia nusikaltėliai. Kai Sovietų Sąjunga ir Stalinas su kruvinomis rankomis turi teisę teisti kitus nusikaltėlius. Tokie teismai yra pasityčiojimas iš teisės.
O žydai, kurie išnaudoja Holokaustą savo politiniais tikslais, yra verti kritikos. Lietuviai per istoriją yra nukentėję nuo Vokietijos ir Rusijos labai daug, todėl Lietuvos pretenzijos šioms šalims būtų labai didelės. Tik į jas niekas nereaguoja. Gal tai – ir ne Holokaustai, tačiau Lietuva buvo naikinama ir okupuojama daug metų dar prieš Stalino ar Hitlerio atėjimą į valdžią. Reikia suvokti, kad ne lietuviai pradėjo karą, ne jie sugalvojo Holokaustą, komunizmą, nacizmą, imperijas, kolonizavimą, okupacijas ir kitus baisius dalykus. Ir visų lietuvių negalima sukontroliuoti: kiekvienas elgiasi pagal savo išsivystymo lygį. Kai kurie tarnavo Hitleriui, kai kurie Stalinui, o dar kiti niekam netarnavo arba tarnavo Lietuvai. Todėl mėginti visus pateikti kaip vienodus asmenis, kurie kalti kolektyviai, yra labai kvaila.
2010.09.20
