Kaip Vincas Krėvė ir Antanas Smetona į Merkinę ėjo


Print

2010-ųjų pavasaris man prabėgo Vilniuje: mugėse, minėjimuose, mitinguose, piketuose. Tačiau, žydint sodams, norisi ištrūkti iš miesto. Kaip mano klasės draugas istorikas Sigitas Jegelevičius sako, norisi išeiti ant “pirmosios žolės”. Senas kaimiškas pasakymas, jaunas žmogus jo prasmės nesuprastų, nes neganė karvių, jo supratimu, pienas gaminamas “Pieno žvaigždėse”. O kur tokiu metu – sodams žydint – gali būti gražiau, jeigu ne Merkinėje, Subartonyse, Nemunaityje, Alytuje, Birštone! Šiuo iki smulkmenų pažįstamu maršrutu ir leidomės į 2010-ųjų Lietuvos pavasarį, kai Vilniaus pakraštyje, mano sodelyje, obelys dar tik pumpurais puošėsi, o Alytuje jos jau žydėjo visu gražumu.

Būti Merkinėje ir neužkopti ant piliakalnio, nepasigėrėti Merkio ir Nemuno santaka tiesiog neįmanoma. Ką žinai, gal paskutinį kartą matai vaizdą, kuriuo gėrėjosi daugelis žymių žmonių nuo seniausių laikų, ne tik didysis Vincas Krėvė. Jo “Dainavos šalies senų žmonių padavimus” mokykloje mes mokėmės mintinai: “Ten, kur sravusis Merkys, bėgdamas tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrų vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia”.

pil_2

Tikiuosi, kad ir dabar moksleiviai pažįsta jo Antaniuką ir Raganių, žino, kas yra Gilšė, Grainio liepa…

Mažiau kas žino lenkų archeologo, etnografo ir kultūros istoriko Zigmanto Gliogerio aprašytas dvi keliones Nemunu (1872 ir 1899), kurias “Mintyje” išleidau 1992 metais.

”Giliame Merkinės gatvių smėlyje grimzta vežimai, o kažkoks vientisas dundesys buvo girdimas nuo buvusio vienuolyno, dabar išnešioto po plytą, kurios nupirktos ir nuplukdytos botais į Rumbonis. Gana gražią, tačiau apleistą patrapijos bažnyčią, Jogailos fundaciją, galėjome apžiūrėti tik iš lauko. Senovinėje krautuvių apsuptoje rotušėje įkurdinta cerkvė. Visi rodo tą namą, jau tik iš dalies gyvenamą, kur akis užmerkė Vladislovas IV, o paskui buvo apsistojęs Petras Didysis, ir kalną, kur stovėjo karalienės Bonos rūmai. Net plytgalių nėra iš tų rūmų likę. Tik neseniai rastas 80 svarų akmens rutulys ir kažkokia geležinė sija. Taip pat prieš keliolika metų paplautame Merkio krante netoli Pilies kalno rastas indas retų Žygimanto Augusto laikų monetų, kurias įsigijo anuomet Merkinės apylinkėse gyvenęs praeities paminklų rinkėjas Moračevskis”. – ištauka iš Z.Gliogerio knygos “Nemunu” (jau mirusio mano bičiulio Vytauto Būdos vertimas).

pil_3

Vartau Jono Miškinio atsiminimų knygą “Manoji Dzūkija”: “Šalia Gelvos, Gilšės ir kitų ežerų yra didokas Subartonių sodžius. Čionai 1882 m. Vincukas pasaulį išvydo. Subartonys nuo Merkinės yra už 5 kilometrų. Tad Vincukui kiekvieną dieną reikėdavo suvaikščioti 10 kilometrų kelio. Žiemą, kai reikėdavo bristi giliu sniegu, tai ne kartą teko jam kojas ir ausis nušalti. Tėvas dažnai sakydavo: “Mano Vinculis kaip kurapka per sniegą parsirita namopi”.

Kitoje vietoje: “Gyvendami Merkinėj, gavome V.Krėvės telegramą, kad jis atvažiuoja su Antanu Smetona į Merkinę dzūkams prakalbų sakyti. Diena paskirta sekmadienį. Mes pasistengėm pareklamuoti. Kiek sekmadienį žmonių buvo bažnyčioj, tiek susirinko salėje. Be to, dar keliasdešimt žydų atėjo pasiklausyti prakalbų. Laukėm jų dvi valandas ir nesulaukę išsiskirstėm. Manėm, kad jie kitur kur pasuko. Rytojaus dieną pavakary pamatėm ateinančius pėsčius Vincą Krėvę ir Antaną Smetoną. Labai nustebom. Galvojom, kad jie pėsčiomis žygiuoja iš pat Kauno. Pasirodo, jie ėjo tik apie 45 kilometrus pėsti. Sugedusį automobilį paliko pakelėje. Pamatęs mus, V.Krėvė šypsodamasis sako:

– A.Smetoną smulkiai supažindinau su Gilšės ežeru, jis dabar ne tik mano raštams tikės, bet ir pats taip bandys rašyti.

Jiems pas kleboną K.Ribikauską pailsėjus, išvykome į V.Krėvės vadovaujamą ekskursiją. Pradėjome nuo Merkinės piliakalnio. Įdomiai pasakodamas apie pilies didingą ir garbingą praeitį, jis išlaikė mus čia ilgiau kaip valandą. Kitą dieną išėjome aplaunkyti jo romantiškų ežerų – Gilšės ir kitų. Čionai dar vaizdingesnes ir įdomesnes poringes išgirdome. Su dideliu įsijautimu ir meile jis pasakojo mums apie jaunystės dienas, kurias jis praleido Dainavos šalyje. Prof. kun. T.Brazys, klausydamasis Krėvės pasakojimų, pavargo ir galų gale jam sako:

– Aš dabar žinau, Vincai, dėl ko tu kunigu negalėjai būti.

– Todėl, kad esu mažas ir iš Merkinės bažnyčios sakyklos ne tik manęs būtų niekas nematęs, bet ir mano galvos, – paaiškino jis.

Kun. dr.. J.Bakšys čia jam dar priminė:

– Mielas profesoriau, daug knygų parašei, bet dar daugiau savyje nešiojiesi dzūkiško romantizmo.

-Taip, jeigu Dzievulis mane laikys sveiką ir gyvą, tai daug ką dar sukursiu. Turiu pasiryžimo ir didelionoro, – atsakė šypsodamasis”.

Pirmą kartą Nemunaityje lankiausi prieš daugelį metų, kai Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mokytoja (dabar – Jono Basanavičiaus premijos laureatė) Danutė Krištopaitė pakvietė į turistinį žygį. Ties Sudvajais keltu persikėlėme per Nemuną ir dešiniuoju krantu pasiekėme šį gražų bažnytkaimį. Pušyne prie mokyklos pasistatėme palapines. Dieną vaikščiojome po kaimus pas audėjas, buvome prie didžiojo Dzūkijos akmens, o vakare ant laužo virėme ir kepėme. Nakčiai palapinėse mums, mokyklos fotografams – Valdui Janulevičiui ir man – mergiškoje kompanijoje vietos neatsirado, todėl “miegojome” mokykliniuose suoluose.

Po kelerių metų Nemunaityje vyko respublikinis aukštųjų mokyklų turistų sąskrydis. Vėl kelios dienos ir naktys prabėgo tame pačiame pušyne prie Nemuno. Tada Vilniaus universiteto studentai laimėjome pirmąją vietą ir išvykome į Taliną – trijų respublikų studentų turistų sąskrydį.

Apie Alytų, mano gimtinę, – arba labai daug, arba nieko. Kad ir kiek meilės žodžių apie ją pasakytum, vis tiek bus per mažai. Tegul kalba šio pavasario nuotraukos. Taip pat ir apie Merkinę, Subartonis, Nemunaitį, Birštoną, Vilnių. Fotogalerijoje žiūrėkite albumą “2010-ųjų pavasaris”.

Vytauto Visocko nuotr.

2010.05.26


Prisijunkite prie diskusijos