Artėjant Šv. Kalėdoms įprasta kalbėti apie stebuklus, apie atlaidumą, apie susitaikymą, apie šeimą, dovanas ir Kalėdų senelį. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir sugrįžus į Vakarų civilizacijos raidos kelią, vis dažniau bambame, kad Kalėdos virto prekeivių orgija, kad vartotojiškos visuomenės grimasos sunaikino šventę, kad maximos, norfos, akropoliai bei megos lyg koks Grinčas pavogė Kalėdas.
Tegul nesupyksta bambekliai, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek prekeivių įsileidžiame į savo smegenis ir į širdį. Manęs kalėdinis šurmulys neerzina, jis yra tikėjimo, tradicijų ir iškilmių laukimo palydovas.
Visgi Adventas apgaubia ypatinga dvasia, galbūt ji įvepia ir Kalėdų senelį, kad ir kas jis būtų, rengtis į kelionę su dovanomis. Nežinau, kodėl kalbama, kad geriems jis atneša daugiau, o išdykėliams būna šykštesnis. Greičiausiai tai yra melas, nes, kai buvau vaikas, neteko sutikti pikto Kalėdų senelio, dažniausiai jo dovanas ir linkėjimus perduodavo tėvo, sėdinčio kalėjime, geriausi ir drąsiausi, visad besišypsantys, draugai.
Kaip Kalėdų senelis sugebėdavo organizuoti tūkstančius palaikymo laiškų iš viso pasaulio, kurie pasiekdavo mūsų šeimą, irgi galiu tik stebėtis. Bet tai buvo viena geriausių dovanų, viltis, kad nesame pamiršti. Vis dažniau girdžiu, kad už Lietuvos laisvę paslapčia kovojo daug daugiau sovietų okupacijos meto nomenklatūros veikėjų nei esu sutikęs Kalėdų senelių. Nuoširdžiai norėčiau tuo tikėti, bet netikiu…
Prieš kelias savaites pirmą kartą teko pažiūrėti filmą „Ekskursantė“. Daug kartų sulaukiau prašymų iš tremtinių, gyvenančių ne didžiuosiuose miestuose, rasti būdą jį pamatyti. Ilgai ieškojęs legalios filmo kopijos didžiuosiuose prekybos centruose, kad ir kaip būtų ironiška, radau ją „Lukoil“ degalinėje. Kodėl tremtiniai neturi galimybės, bent iš dalies prisiminti, savo istorijų, nesuprantu. Gaila, kad ir filmas apie Lietuvos partizanus – „Nematomas frontas“ liks nepamatytas daugeliui jau garbų amžių pasiekusių to fronto herojų.
Manau, kad čia savo piniginę plačiau turėtų atverti Lietuvoje transliuojamos televizijos. Bet didžiajai jų daliai rūpi komercija ir propagandinių Rusijos kanalų retransliacija. Juk iš tremtinių ir partizanų daug neuždirbsi, o aš apsidžiaugčiau, kad iš visų Lietuvos piliečių, tokie kanalai uždirbtų vis mažiau.
Prieš kelias dienas skaitmeninės televizijos operatorė „Viasat“ pranešė, jog ketina laikytis Lietuvos teismų draudimų retransliuoti priešišką propagandą transliuojančius kanalus. Geriau vėliau nei niekada, bet aiškių vertybių neturėjimas, o tik pelno siekimas, šią kompaniją veda tiesiu keliu į bankrotą.
Žiūrint „Ekskursantę“, kaip ir „Nematomą frontą“, gerklę vis gniaužė gailestis. Ne tik todėl, kad šiandien, jei ne sovietų okupacija, Lietuva galėtų varžytis su senosiomis Europos valstybėmis ir savo piliečių materialine gerove, ir intelektu. Net ne tai, kad šimtai tūkstančių nuostabiai besiklosčiusių likimų, meilių, kasdienių stebuklų per vieną dieną buvo sunaikinti komunistinio šėtono. Labiausiai skaudu, kad okupacija taip giliai įsirėžė į mūsų smegenis. Kad dar yra žmonių, kurie tiki, kad po okupanto padu buvo šilčiau, bando ginti balvonus ant sostinės Žaliojo tilto, kad Socialdemokratų partija kviečia minėti mistinį Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo Sovietų komunistų partijos.
Bandymų perrašyti istoriją buvo yra ir bus, bet jos klastotojams Kalėdų senelis niekada neatneš tikrų dovanų.
Nuotraukoje: komentaro autorius Ramūnas Terleckas ("Lietuvos žinių" generalinis direktorius ir vyriausiasis redaktorius).
2014.12.26; 04:48
