Vis nenurimsta žymius rezistencijos dalyvius Kazį Škirpą, Juozą Brazaitį ir Joną Noreiką dalyvavimu žydų genocide kaltinantys asmenys. Savo kaltinimams pagrįsti į viešumą jie vis mesteli įvairių „dokumentų“ ir „liudijimų“.
1941 m. birželio sukilimą surengė ir vykdė Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio iniciatorius ir vadovas buvo Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai Kazys Škirpa. Kazio Škirpos atminimo ženklų panaikinimo siekiantys asmenys teigia, kad LAF'as savo antisemitiniais atsišaukimais, parengtais Berlyne ir perskaitytais pirmomis sukilimo dienomis Lietuvoje, neva prisidėjo prie holokausto, vos ne inicijavo jį.
Ta proga prisimintina, kad Izraelio istorikas Dovas Levinas yra paskleidęs žinią, jog sukilėliai dar iki įžengiant vokiečių kariuomenei, 40-yje Lietuvos vietovių neva pradėjo naikinti žydus. Pasak D. Levino, lietuviai žydus neva žudė ir Antrajam pasauliniam karui pasibaigus jau sovietų okupuotoje Lietuvoje. Esą lietuviai, sugrįžę prie savo ydų, keliuose miesteliuose ir kaimuose nužudė išlikusius žydus, savo buvusius kaimynus („Trumpa žydų istorija Lietuvoje“).
Tačiau Lietuvos istorikų atlikti tyrimai nepatvirtino, kad iki vokiečių atėjimo žydai buvo žudomi todėl, kad jie žydai (Genocidas ir rezistencija, 2001, Nr. 1(9). Liudas Truska recenzijoje „Kai į istoriją žiūrima pro Holokausto prizmę“, monografijos „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d.“ autoriai sovietų istoriografinės propagandos LAF'ui priskirtus antisemitinius dokumentus yra pripažinę akivaizdžiomis klastotėmis.
Jeigu teisus Dovas Levinas ir Kazio Škirpos kaltintojai, sukilimo pradžioje paskelbtuose LAF'o atsišaukimuose turėtume rasti įkvepiantį raginimą susidoroti su žydais. Sukilėliams užėmus Kauno radiofoną, 1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. prabilo LAF'o štabo įgaliotinis Leonas Prapuolenis:
„Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, Laisva ir Nepriklausoma Lietuva!“ ir paskelbė LAF'o atsišaukimą: „Tautiečiai, Vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva, nepriklausoma. Jau sudaryta laikinoji vyriausybė ir jau perima valstybės vairą ir įstaigas į savo rankas. Grobuonys bėgdami plėšia turtą, naikina įmones, šaudo gyventojus. Tautiečiai, saugokite visuomenės ir privatų turtą. Darbininkai, organizuokite įmonių apsaugą. Valstybės tarnautojai, saugokite savo įstaigas ir neišduokite jų dokumentų bei turto. Lietuviai policininkai, savo gyvenamoje vietoje perimkite viešąjį saugumą į savo rankas. Informacijos ir instrukcijos skelbiamos nuolat per radiją ir spaudoje“ (Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d., psl. 198–199).
Radijo transliacijos metu LAF'o vardu pristatyta Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri paskelbė atkurianti Nepriklausomą Lietuvą. Kitas žinomas pirmosiomis sukilimo valandomis LAF'o štabo įgaliotinio Leono Prapuolenio perskaitytas LAF'o atsišaukimas – „Viskas Lietuvai“! (Žemaičių Žemė, 1941 m. liepos 15 d., Nr. 3). (žr. pridedamą faksimilę). Ir čia apie žydus – nei žodžio. Buvo Vokietijos kariuomenės ir Reicho kanclerio pasveikinimas – diplomatinio mandagumo poza, tikintis, kad atkurtoji Nepriklausomybė ir sudarytoji Laikinoji vyriausybė bus pripažintos. Beje, Leonas Prapuolenis 1941 m. rugsėjo mėnesį už antinacistinę rezistencinę veiklą suimtas ir įkalintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Jono Noreikos kaltintojai remiasi Aleksandro Pakalniškio prisiminimais „Per dvidešimtąjį amžių“, išleistais 1995 m. JAV. Juose A. Pakalniškis apkaltino Joną Noreiką įsakius sušaudyti Plungės žydus. LGGRT centro atliktas tyrimas paneigė A. Pakalniškio prisiminimuose Jonui Noreikai sviestą kaltinimą. Negana to, paaiškėjo, kad šiandieniniai kaltintojai remiasi atviro antisemito ir holokausto šalininko liudijimu.
A. Pakalniškis prisiminimuose („Per dvidešimtąjį amžių“, psl. 114) entuziastingai pritaria holokaustui: „Didelė vokiečių viešpatavimo Lietuvoje nauda būtų ta, kad galutinai ir radikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų. Niekas negali nuneigti, kad žydų problema Lietuvoje egzistuoja. Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne. /…/ Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu – operacija. Jie išpjauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaizdą“. Tai K. Škirpos ir J. Noreikos kaltintojų neglumina.
Nelengva informaciniame kare tiems, kurie atstovauja tiesai. Nes jie turi tik ją, o meluojančioji pusė gali teigti bet ką, jai tinka ir klastotės.
Neabejotina, kad galutinis taikinys yra antisovietinis 1941 m. birželio sukilimas ir Lietuvos laikinoji vyriausybė. Todėl verta priminti, kad Lietuvos nedraugų mestas šešėlis sukilimui ir Laikinosios vyriausybė vadovui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui buvo galutinai išsklaidytas 1975 metais.
JAV Atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio (žydų tautybės) pirmininkas Joshua Eilberg 1975 metų sausio 13 d. raštu oficialiai kreipėsi į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos atstovą Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui ir Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui yra nepagrįsti, jie išbraukti iš įtariamų nacių karo nusikaltėlių sąrašo, nes nėra jų antižydiškos ir pronacistinės veiklos įrodymų. Išteisinančio dokumento autorius patikino tikįs, kad tai padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tiedu vyrai ir jų draugai turėjo patirti (žr. faksimilę).
Nuotraukose: teksto autorius Algimantas Zolubas (Vytauto Visocko nuotr.); Kazys Škirpa; Jonas Noreika; Juozas Brazaitis.
2015.11.25; 04:53
