Dieną prieš JT Kankūno klimato kaitos konferencijos baigtį šeštadienį šiame Meksikos kurorte vyravo giliai niūri nuotaika. Visišką fiasko patyręs Kopenhagos klimato forumas lyg kuždėjo – jei ir dabar tas pats, užmirškite, kad klimatas aplamai keičiasi.
Pasirodo, keičiasi. Kaip dažnai būna maratoninėse tarptautinėse konferencijose, kurios sprendžia gyvybiškai svarbius žmonijai klausimus. Iš nevilties puolama uoliai dirbti paskutinę naktį, ir staiga gimsta Feniksas. Taip ir čia. Feniksas, ir gana ryškus, gimė.
15.000 delegatų iš 200 šalių. Prastai atstovaujama šios konferencijos tikrai nepavadinsi. Tikslas – naujos gairės ir įsipareigojimai, siekiant stabilizuoti neigiamą, jei dar ne katastrofišką, žmogaus įtaką planetos klimatui.
Užtenka paminėti, jog 2010 metai globaliai buvo šilčiausi per pastaruosius 150 metų (tada prasidėjo meteorologiniai stebėjimai). Labai rimto nerimo tai negali nekelti. Maža to, ne vien temperatūrose reikalas. Kiek gamtinių apokaliptinių reiškinių vos ne kasdien fiksuojama Žemėje? Net ir mūsų Lietuva neliko nuošalyje – pasidairykite po škvalo nuniokotus miškus.
Kodėl valstybėms taip be galo sunku susitarti dėl, atrodytų, akivazdžių ir labai svarbių dalykų? Ogi tas pats antklodės tempimas į save. Šalys dar nesubrendo, kad suprastų, jog kovoje už gamtos išsaugojimą nei laimėjusių, nei pralaimėjusių nebus. Pralaimės visi. Ir vis tik paskutiniai skubūs kontaktai su savo vyriausybėmis, naujų nurodymų derinimas bei naktinis darbas davė viltį. Kai anksti rytą visą naktį nemigę delegatai pranėšė, kad susitarimą pasiekti pavyko, salė tiesiog sprogo nuo perkūninių aplodismentų ir džiaugsmo šūksnių.
Kur proveržis? Kas gi iš tikro pasiekta? Daug. Pirmą kartą fiksuojama visuotinė, ne tik turtingųjų šalių, atsakomybė už klimato kaitą. Visos šalys dabar turės įsipareigojimus mažinti CO2 emisijas – pagrindinį klimato šilimo katalizatorių. Maža to, įsteigtas didžiulis – multimilijardinis – Žaliasis Fondas, kuris padės neturtingoms šalims kovoti su šiltamio efekto dujų emisijomis. Kad tik tie pinigai nenusėstų į korupcionierių kišenes.
Itin džiugu, kad šiais biologinės įvairovės metais (JT) pasiektas išties pasaulinis susitarimas dalinai baigti miškų naikinimą. Kompleksinis projektas pirmiausiai palies praktiškai neatsinaujinančius tropinius miškus. Bet ir mums, mažiems, čia yra apie ką pagalvoti. Ar reikia didinti kirtimo apimtis ir taip iškirstoje miškus Lietuvoje? Ar reikia sekti liūdnu Latvijos ir Rusijos pavyzdžiu?
Net niekada nepatenkinta Greenpeace pripažino, kad tikrai rimta politinė valia lėmė šios konferencijos sėkmę. Politikai susitarimui skyrė 8 balus iš 10. Tai puikus rodiklis kontraversijų ir godumo draskomame pasaulyje. Kaip ir neseniai pasirašytas Nagojos protokolas dėl planetos biologinės įvairovės išsaugojimo.
Be JAV, didelį nerimą visada kelia Kinija ir Indija su savo milijardinėmis populiacijomis. Kinija – jau dižiausias pasaulyje teršėjas. Tiek CO2 į atmosferą neišmeta nė viena šalis. Bet Kankūne ir šie gigantai, po didelių ginčų, sutiko su esminiais konferencijos nutarimais ir dėjo savo parašus. Vos prieš metus toks scenarijus pasaulio gamtosauginei bendrijai atrodė neįtikėtinas.
Rusijos astovas pareiškė, kad jo šalis yra pasaulinė gamtosaugos lyderė. Ar ne per anksti, draugai? Premjeras V.Putinas aktyviai važinėja po šalį, skelbdamas giliai gerbtinas gamtosaugos idėjas, asmeniškai deda antkaklius su siųstuvais ant baltųjų meškų kaklų, asmeniškai prisideda tiriant pilkųjų banginių populiaciją Kamčiatkoje, sukviečia 13 šalių vadovus į „tigrų išsaugojimo“ forumą Sankt Peterburge. Čia pat savo medžioklės plotuose prie Novo Ogariovo su Italijos premjeru S.Berlusconi medžioklėje nušauna elnią ir jo širdį padovanoja „draugui Silvio“. Nuo šio vaizdelio Italijos premjeras apalpsta (tikrąja prasme) vietoje. Taip pranešė Rusijos žiniasklaida. Ne visai tikras vyras tas Silvio, pasirodo. Kraujo bijo.
Kas pasiekta?
Daugeliui gamtosaugininkų pasaulyje itin svarbiu tapo susitarimas REDD+ – miškų apsauga nuo kirtimo. Šalys su dar dideliais tropinių miškų plotais (Indonezija, Brazilija, Kongas) gaus pinigus, kad senoviniai tropiniai miškai nebūtų kertami. Kontrolės mechanizmai numatyti, daugiausiai – per kosminius palydovus. Dabar jų pagalba galima pamatyti viską. Nenaudinga bus kirsti, ir tiek. Čia klasikiniu būdu bus taikoma „lazdos ir pyrago“ politika. Prieduose numatyta, kaip saugoti miško gyventojus, jų tarpe ir ten egzistuojančias etnines žmonių gentis.
Labai svarbu – šalys, viršijančios CO2 leistinas emisijas, mokės klimato mokesčius. O pinigai bus nukreipiami tiek miškų išsaugojimui, tiek pagalbai mažinti emisijas besivystančiose šalyse. Tai nebus abstraktus lėšų nukreipimas. Tai tikslinis planas su labai konkrečiais matematiniais rodikliais.
Čia optimistai sakys – na pagaliau šviesa tunelio gale. O pesimistai – per vėlai, per mažai.
Kaip bebūtų, tai nėra žingsnis atgal, o žingsnis pirmyn. Nes konferencijoje nugalėjo pozityvi atmosfera, realistinis požiūris į mūsų planetos ateitį bei viltis ją pačią išsaugoti. Kitais metais ši minia susirinks Durbano mieste Pietų Afrikoje.
Liūdnoka, bet ekologinė informacija lietuviams nelabai įdomi. Ir ne tik jiems. Tai nekomerciniai duomenys, ir dar reikalaujantys kiekvieno piliečio aktyvios gyvenimiškos pozicijos. Kažkaip mūsuose labiau domimasi pedofilų klanais ar esą apsivogusiomis šokėjomis. Kaip rašė vienas filosofas, tai reiškia, kad pas mus problemų nėra.
Sveikinant šį pasaulinės svarbos proveržį Kankūne, noriu priminti, kaip Greenpeace apibendrino rezultatus: „Procesas išsaugotas, bet klimatas – dar ne“.
Vytauto Visocko nuotraukoje: gamtinininkas Algirdas Knystautas, šio straipsnio autorius.
2010.12.13
