Ko gero, šis „veidrodis“ jautriausiai ir objektyviausiai parodo, kas vyksta Lietuvos politikoje ir kaip yra – ČIA ir DABAR. Sociologinės apklausos, atliktos š.m. gegužės-birželio-liepos mėnesiais UAB „Alfa Media“, laikraščio „Lietuvos žinios“ užsakymu, pateikė tokius duomenis. Gaila, kad tyrimai atlikti ne visai korektiškai, birželį ir liepą sumažinus tyrimų aspektų skaičių. Pavyzdžiui, birželio ir liepos mėnesiais nebuvo tirti (o gal tik laikraštyje nepateikti? – O.V.) Seimo ir kitų dviejų valdžių: trečiosios – prokuratūros ir teismų, bei ketvirtosios valdžios – žiniasklaidos – vertinimai
Todėl šiame straipsnyje naudosimės duomenimis, kurie pasirodė viešojoje erdvėje, o tų tyrimų, kurie yra pakartoti visus tris kartus, pateiksime paskutiniųjų tyrimų liepos mėnesį rezultatus.
Pirmąjį 2010 metų pusmetį tarp valstybės institucijų aukščiausio Tautos įvertinimo sulaukė Prezidentūra – 7, 0 balo (10 balų sistemoje). Nepalankiausiai vertinamas Seimas – tik 3,1; prokuratūra – 3,4; teismai – 3,9.
Seimo prestižo kritimui iki katastrofiškos ribos neabejotinai turėjo prisikėlimiečių Valinsko, Diniaus, Baukutės, Mieželytės klounados, jiems praėjusios be jokių pasekmių; vėliau R. Žilinsko ir M. Pavilionienės homoseksualiniai cirkai su ryškiai išreikštais chuliganizmo ir chamizmo recidyvais viešojoje erdvėje – irgi praėję be jokių pasekmių; pagaliau paskutinis lašas žmonių kantrybės taurėje – Seimo narių Karaliaus ir Sacharuko pusmetį trukęs „nešvarių marškinių“ plovimas komisijoje ir dešimtyse televizijos laidų ir keliuose šimtuose spaudos puslapių, kainavusių mokesčių mokėtojams šimtus tūkstančių litų, valdžios atitrauktų nuo pensininkų, neįgaliųjų ir šeimų burnų. Toks Seimo pozicijos ir opozicijos neįtikėtinas neįgalumas, bedantiškumas ir visiškas ištižimas Tautoje jau suformavo mintį, kad Lietuva nėra pribrendusi nei demokratijai, nei parlamentarizmui, jeigu net Seimo nariai nejaučia pareigos – gerbti save, jiems patikėtos misijos ir savo darbo vietos ir begėdiškai nejaučia atsakomybės už savo veiksmus ir elgesį. O Tauta ir užsienis viską seka ir mato.
Pagrįstai kyla klausimas – kam tokia Tautą ir Valstybę diskredituojanti valdžios institucija yra reikalinga? Ar ne geriau būtų Tautos referendumu pakeisti Lietuvos Konstituciją ir įvesti prezidentinį valdymą? Lietuvoje Prezidentūra ir Prezidentė turi aukščiausius reitingus – 7,0 ir 8,4 atitinkamai.
Seimo opozicija, vadovaujama borisovininko Valentino Mazuronio ir antruoju smuiku jo komandoje grojančio lietuviško pavliko morozovo – uspaskinio Gapšio, iš tikrųjų labai daug nusipelnė Putino Rusijai, likę ištikimi lenininiam priesakui: „Surask priešą ir jį sunaikink!”. Kaip tikras komunistų partijos “skydas ir kalavijas”- borisoviniai ir uspaskiniai bei jų vadai savo rėksminga demagogija, kraštutiniu įžūlumu, neišradingu šimtus kartų kartojamu tuo pačiu melu – iš tikrųjų “sunaikino” konservatorius, jų reitingus numušdami iki 9,7 proc. liepos mėnesį; ir Liberalų ir centro sąjungos iki 3,3 proc., bei Lietuvos liberalų sąjūdžio – iki 3,1. Į reitingų viršūnes iškėlę uspaskinius ir borisovinius, deja, jie patys – nuėjo į politikos sąvartyną, nes žmonės jau pradeda suprasti, kad rėksmingiems šmeižikams, demagogams ir vienos iš aukščiausių valstybinės valdžios institucijų prestižo griovėjams, nors ir opozicijoje esantiems, – ne vieta politikoje. Todėl nei V.Mazuronio, nei Gapšio ir nebeliko aukštai (daugiau, negu 5 balai) reitinguojamų politikų sąraše. Neabejoju, kad šie politikai dar kurį laiką vegetuos politikoje, savo rinkėjų dėka galėdami valgyti duoną, storai apteptą sviestu. Bet politinės perspektyvos jie jau nebeturi, nes mauras, atlikęs juodą darbą, turi išeiti.
Kita vertus, Tėvynės sąjungai ir krikščionims demokratams patys didžiausi priešai yra ne tiek opozicija, kiek jie patys ir jų sprendimai: gerovės valstybės modelio ir žmonių lūkesčių neatitinkanti socialinė politika, pradėta Šemetos ir iki šiol tebetęsiama R.Dagio ir jo padėjėjų, begėdiškai pataikaujant plėšriausiems visoje Europoje Lietuvos oligarchams ir ciniškai skurdinant pensininkus, daugiavaikes ir jaunas šeimas; didinant valstybės skolas ir taip pasmerkiant skurdui kelias ateinančias kartas, neefektyviai ir trumparegiškai valdant valstybinį turtą, ypač valstybinę žemę ir miškus, į privačias grobuonių rankas atiduodant pelningiausias ūkio kryptis, kur galėtų dirbti tūkstančiai Lietuvos žmonių.
Kartais atrodo, kad šioje partijoje įsiveisė grupė gudriai užsimaskavusių provokatorių ir išdavikų, kurių tikslas – sugriauti padoriausios Lietuvoje partijos prestižą iš vidaus, virš valstybės ir partijos reikalų iškėlus aukščiau savo bizniukus ir asmeninės gerovės reikaliukus. Dėl to ši partija ir praranda reitingus, beveik pusę, palyginus su paskutiniaisiais Seimo rinkimais; kloja raudoną kilimą komunistams ir jų parankiniams – borisovininkams ir uspaskiniams vėl sugrįžti į valdžią, ir vėl šildytis rankas milijardais Tautos beviltiško skurdo sąskaita..
Iki rugsėjo pradžios, kol prasidės Seimo rudens sesija, Seimo opozicija ketina pergrupuoti savo jėgas ir opozicijos lyderį Mazuronį pakeisti socialdemokratu Algirdu Butkevičiumi. Jo reitingai aukšti – 6,2 proc. Jis trečias po Prezidentės Dalios Grybauskaitės (jos reitingai – 8,4 proc.) ir Seimo pirmininkės Irenos Degutienės (jos reitingai – 7,2 proc.).
Taip tikimasi laimėti Seimo rinkimus. Jeigu taip atsitiks, tuomet bolševikinė tvarka ir teisingumas – bus atkurti! Komunistai vėl, kaip buvo 50 metų ir dar 12 metų po nepriklausomybės atkūrimo su A.Brazausku priešakyje, bus savo vietoje – vadovaujančiose pozicijose, o partijos “skydas ir kalavijas” irgi bus savo vietoje; užims visų Lietuvos jėgos struktūrų aukščiausius postus; atstatys į savo vietas jiems ištikimiausius prokurorus ir teisėjus, kuriuos, kaip neįgalius, suspėjo pakeisti Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Neabejoju, kad tuomet Algirdui Butkevičiui pavyks paskelbti A.M. Brazauską Lietuvos šventuoju, nustumiant į antrąjį planą patį Dievą, sukurti jo religinę sektą ir ją dosniai dosniai palaistant milijoninėmis lėšomis, kaip dabar socialdemokratų globotinius ir advokatus – gėjus, ugdyti komunistine Brazausko dvasia jaunąsias kartas. Rusijos komunistų ir čekistų praminti takai į dievų statusą iškeliant Leniną ir Staliną, o Dievą padarant tik antraeeiliu religinio kulto apeigų objektu, jau yra; nesunku bus juos pagilinti Lietuvos patyrimu.
Spaudoje buvo pasirodęs ir kitas Lietuvos valdžios ateities po būsimųjų Seimo rinkimų scenarijus, jeigu aptartasis – komunistų ir jų skydo ir kalavijo – nepasiteisintų. Tada visomis pakeltomis burėmis audringoje politikos jūroje būtų realizuojamas “Katino Leopoldo” scenarijus: su didelėmis nuolaidomis iš socialdemokratų ir konservatorių flangų sudaryta koalicinė vyriausybė. Tam reikėtų tik labai nedidelių pataisų: išstumti iš politikos Andrių Kubilių ir jam ištikimus ministrus, konservatorių partijos vadove išrinkti Ireną Degutienę; Gediminui Vagnoriui grįžti pas konservatorius ir juos vėl užvaldyti; ir vykdant komunistų šventojo A.M. Brazausko valią – eiti “realistinės” “pragmatiškos” (materialistinės) politikos keliu. Tokiai politikai realizuoti įvardijami – Česlovas Juršėnas, kaip Seimo pirmininkas; Irena Degutienė – premjerės pareigose; kultūros ministras – Gediminas Kirkilas; vidaus reikalų ministras – Vidmantas Žiemelis; krašto apsaugos ministras – Juozas Oleka; ūkio ministras – Gediminas Vagnorius; Teisingumo ministras – Kęstutis Čilinskas. (Giedrė Gorienė. Maištas Konsevatorių partijoje, arba kam skamba I. Degutienės varpai? // Karštas komentaras. – 2010, bal. 2-16, p. 4-5). Straipsnyje pateikiama ir to scenarijaus realizavimo spėjama technologija.
Kiek ir kokie bebūtų Lietuvos ateities politikos scenarijai ir kur jie bebūtų rašomi, galima tik viltis, kad Viešpaties Dievo keliai nežinomi. Viena tik aišku, kad iki oficialių rinkimų – nei A.Butkevičiaus komunistai, nei jų skydas ir kalavijas – uspaskiniai ir borisoviniai – organizuoti “Žiemos Rūmų šturmo” nesiryš dėl ekonominių problemų. Kai A.Kubilius ir jo komanda tas ekonomines problemas, savo rinkėjų dramatiškų likimų ir jų pasitikėjimo praradimo sąskaita, išspręs – prie sotaus stalo sėsti ir vėl jį beatodairiškai patuštinti, atsiras daug “gudručių”, kėlusių puotas maro metu, ir lavonus laidoti palikusių A.Kubiliui ir jo komandai.
Žvelgiant į šį Lietuvos politikos sociologinį veidrodį iš šalies, abejonių kelia eksperimentinės bazės, tų 1000-1008 pasirinktų socialinės apklausos respondentų, patikimumas ir mintis, kad šių tyrimų rezultatus jokiu būdu negalima tapatinti su realiomis visos Tautos nuostatomis.
Taikant šios apklausos rezultatams mokslinius kriterijus, atrodo, išmintingai ir šauniai pasielgė sociologai vieną iš apklausos klausimų pateikę respondentų kokybės, jų objektyvumo, patikrinimui. Klausimas, kaip jie vertina Bažnyčios sprendimą neįsileisti prezidento Algirdo Brazausko karsto į Vilniaus arkikatedrą, prašydami pasakyti “pritaria” ar “nepritaria”, net 76 proc. respondentų “nepritarė” ir taip parodė savo religinį profaniškumą ir visišką jų moralinių nuostatų eroziją, norą taikyti visur ir visada dvigubus standartus.(Apie tai rašiau savo straipsnyje “Naujas žvilgsnis į Niurnbergo procesą // XXI amžius, geg. 26, p. 7). Taip šis respondentų sociumas demaskavo save kaip komunistų bei jų skydo ir kalavijo simpatikus, kuriems visiškai nesvarbu nei A.Brazausko sukurtos valdžios suaugimas su neaiškiomis struktūromis, nei jo paties ekonominiai sprendimai su EBSW, “Draugystės” viešbučiu, “Alita” ir daugybe kitų, nei G.Kirkilo žento paslaptingieji aitvarai, nešantys jam per visus kaminus milijonus; jiems nerūpi nei Uspaskicho bei Gapšio sprendimai dėl mokesčių valstybei, nei auditorės L.Graužinienės “nematymas” savo partijos ekonominių sprendimų, nei pagaliau Lietuvos išdavystės, šmeižiant Lietuvą prie Kremliaus kurantų bei dabar Briuselyje ( V.Uspaskichas skundėsi Briuseliui // Lietuvos žinios, 2010, saus. 28, p. 2). Taigi respondentų sociumas nėra patikimas; ko gero, priklausantis tam pačiam klanui, ir jis turėtų būti pakeistas.
Neabejoju, kad pakeitus visiškai arba netgi ir dalinai sociologinės apklausos respondentų sociumą, iki kitų Seimo rinkimų keisis ir tyrimų rezultatai. Jų kaitą įtakos ir gerėjantys ekonominiai šalies rodikliai; keisis ir valdžios modeliai bei jų konfigūracijos ne tik struktūriniu, bet ir asmenybių požiūriu. Tačiau šiandien, t.y. 2010 m. pirmąjį pusmetį, žiniasklaidos prognozės yra tokios. Jos suponuoja ir dar vieną mintį, kad kitas premjeras ir kitokia komanda, ypač socialdemokratų, mėgstanti organizuoti puotas maro metu, po kurių “nors ir tvanas”, būtų tik dar labiau įklampinusi Lietuvą į skolas ir dar daugiau žmonių išvijusi bado botagu iš Lietuvos. Premjeras A.Kubilius ir dalis jo komandos, perėmę valstybę ant ekonominės bedugnės krašto, priimdami nepopuliarius sprendimus, nuėjo savęs, kaip politinių asmenybių ir savo partijos susideginimo keliu, ir ateinančiuose rinkimuose jiems teks pasėdėti ant atsarginių suolelio. Tačiau Lietuvą nuo ekonominės griūties jie išgelbėjo ir tokiu būdu atliko savo šventą politikų pareigą Tėvynei.
Vytauto Visocko nuotraukoje: straipsnio autorė Ona Voverienė.
2010.08.21
