Putino reikalai užsienio politikos fronte visiškai prasti. Taip man atrodo po 20-tuko viršūnių pasitarimo, iš kur Vladimiras Putinas vis dėlto išvyko pirma laiko. Išvyko, nepaisant visų jo Sančos Pansos Peskovo įtikinėjimų išvakarėse, kad gandai apie Putino išvykimą anksčiau laiko – „visiški niekai“. Pasirodo – ne niekai. Atrodo, nervai neišlaikė.
Ir iš tiesų – tokio šalto priėmimo, kaip Brisbene, Putinas niekada ir niekur buvo patyręs. Obama vėl pastatė Rusiją į vieną gretą su Ebolos karštine, kaip vieną iš pasaulinių grėsmių. Kanados premjeras pareiškė: „Aš turiu paspausti Jums ranką, bet galiu pasakyti tik viena: Jūs turite išsikraustyti iš Ukrainos“.
Per pusryčius niekas iš Vakarų lyderių demonstratyviai nepanoro sėsti su Putinu prie vieno stalo.
Fotografija, kur didžiausias Kremliaus viršininkas sėdi vienas prie didžiulio tuščio stalo – iškalbingesnė už visas pataikūniškas Kremliui paklusnios žiniasklaidos drąsinančias ataskaitas apie tai, kad viršūnių pasitarimas, girdi, vyko geranoriškoje atmosferoje. Ir net jeigu kas nors bandys apkaltinti mane netikslumu, sakydamas „Ogi netiesa, prie Putino stalo prisėdo Brazilijos prezidentė“, aš atsakysiu: tuo blogiau ponui Putinui. Vargu ar jis svajojo apie tokią draugiją.
Man atrodo, jog pagrindinis viršūnių pasitarimo rezultatas – kad Vakarų lyderiai priėmė seniai pribrendusį sprendimą: su šituo Rusijos prezidentu, su šituo režimu strateginėje perspektyvoje negalima turėti reikalų. Suprantama, šią minutę taktiškai Vakarai toliau bendraus, kurps dialogą, įkalbinės, lenks į kompromisus, bet strategiškai jį peržegnojo.
Tai man primena 1983 metus, kai JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pasakė savo žymiąją kalbą apie „blogio imperiją“, kurioje nuskambėjo iš tiesų aiškiaregiški žodžiai: „Aš tikiu, kad komunizmas – tai dar vienas liūdnas ir keistas žmonijos istorijos padalijimas, kurio paskutinis lapas rašomas dabar“.
Perfrazavęs Reiganą, pasakysiu: putinizmas – tai irgi dar vienas kelias Rusijos raidoje, kuris ją veda į niekur. Anksčiau ar vėliau – o mūsų gyvenime dauguma įvykių vyksta žymiai anksčiau, negu mes to laukiame, – tas kelias galų gale atsirems į akligatvį. Man atrodo, Vakarai pagaliau suvokė, apie ką anksčiau kalbėjo tik kai kas. Putinas vertina tik jėgą. Visus bandymus susitarti, įtikinėjimus, kompromisų siūlymus, raginimus gerbti tarptautinę teisę jis laiko Vakarų pasaulio silpnumo išraiška, tikėdamas tik viena teise – stipriojo teise.
Na, ką gi, – atrodo, Vakarai pagalvojo, – pažiūrėsim, kas stipresnis.
Pas mus milijardas gyventojų, o jūsų 144 milijonai, mūsų per 60 procentų BVP, o jūsų 2 procentai, mes turime visas pažangiausias gamybas, visas aukščiausias technologijas, kokios tik yra pasaulyje, visus didžiausius mokslo tyrimo centrus, visą galingiausią pasaulyje žiniasklaidą, – ką gi, pasigalinėkime, kas ką? Rusija turi branduolinį ginklą, Ir tai manęs visiškai nedžiugina. Nes visiškai nežinia, kaip toli gali nueiti Vladimiras Putinas, atkakliai stengdamasis įrodyti Vakarams savo galią ir teisumą.
Nuotraukoje: Rusijos žurnalistas Jevgenijus Kiseliovas, šio "Echo Moskvy" pasirodžiusio komentaro autorius.
2014.11.20; 03:03
