Prezidento rinkimai mažiausiai dar keletą savaičių liks viena iš svarbiausių lietuviškų temų. Beje, kas pasakė, kad jie – nuobodūs?
Paskutinieji įvykiai akivaizdžiai byloja, kiek daug jėgų susibūrė prieš antrosios kadencijos siekiančią Prezidentę, tarsi ji būtų bloga ar net labai bloga Lietuvos vadovė. Ar galima dvikovą vadinti blankia, jei „visi kaunasi prieš vieną“? Ar nėra keista, jog šiuose rinkimuose būta tokio neva natūraliai plataus „kandidatų pasirinkimo“? Gal prieš dabartinę vadovę nusiteikusių kandidatų gausa pirmąjame ture – paženklinta dirbtinumo ženklu?
Štai ir gegužės 19-osios televizijos laidos „Teisė žinoti“ (LRT, vedėja – Rita Miliūtė) ir „Nuoga tiesa“ („Lietuvos ryto“ televizija, vedėja – Rūta Janutienė) rodo, jog turime užtektinai rimtas politines grumtynes, kai rezultatai nenuspėsi net pačiomis paskutiniosiomis rinkimų minutėmis.
Gegužės 19-osios „Teisė žinoti“ buvo įdomi. Laidos vedėja lygiomis teisėmis kalbino abu kandidatus – ir Dalią Grybauskaitę, ir Zigmantą Balčytį. Tarp pretendentams į Lietuvos vadovo postą pateiktų klausimų buvo ir paprastų, palankių, į kuriuos atsakinėti – malonu, patogu, ir tokių, į kuriuos nėra lengva nuoširdžiai atsakyti. Žodžiu, balansas, regis, – išlaikytas. Kaip ir priklauso visuomeniniam transliuotojui.
O gegužės 19-osios „Nuogoje tiesoje“ pusiausvyros trūko. Priešiškumas buvo jaučiamas nuo pat pirmųjų sekundžių ir tęsėsi iki paskutiniųjų žurnalistės R.Janutienės pareiškimų. Atrodė, jog šios diskusijos dalyviai susirinko pirmiausia aptarti dabartinės šalies vadovės trūkumų. Visa kita – tik tarp kitko. Bet privatus televizijos kanalas – ne visuomeninis transliuotojas. Čia galimos net ir didelės paklaidos. Primityvu kaltinti privačias žiniasklaidos priemones turint aiškias simpatijas ir antipatijas
Ir vis dėlto gegužės 19-osios „Nuoga tiesa“ dar sykį byloja, jog tokio pobūdžio debatuose neįmanoma išgirsti rimtų argumentų, kokį kandidatą verta pasirinkti. Emocijų, kaltinimų, priekaištų – gausu. Gausu, regis, net ir skaičių, faktų. Bet pasibaigus laidai lieka … tuštuma. Pasijunti nieko naujo nesužinojęs, tik bergždžiai sugaišęs dar vieną valandą.
XXX
Beje, vienas iš svarbiausių nūdienos klausimų, kurių pasigedau viešumoje, – kas nutiktų, jei D.Grybauskaitė antrąjame ture nesugebėtų įveikti socialdemokratų kandidato Z. Balčyčio. Žinoma, katastrofa Lietuvos neištiktų. Bet čia ir slypi kvapą gniaužianti intriga. Kas bus, laimėjus D.Grybauskaitei, – daugmaž žinome. Vargu ar kas išdrįstų itin aršiai tvirtinti, girdi, egzistuoja aiškiai teisingesnis kelias už tą, kurį per pastaruosius penkerius metus pasirinko dabartinė Lietuvos vadovė.
O štai kas nutiktų, rinkimus laimėjus socialdemokratų atstovui, – galvosūkis. Tokį klausimą, duodamas interviu šių eilučių autoriui, iškėlė politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius. Kai kurios politikos apžvalgininko V.Valentinavičiaus įžvalgos paskatino rimčiau susimąstyti, ieškant kandidatų privalumų bei trūkumų. Jei imi žvelgt giliau, akivaizdu, jog astaruosius ketverius metus socialdemokratas Z.Balčytis buvo išvykęs į puikiai apmokamas politines atostogas. Tokia europarlamentaro darbo specifika. Tad neturėtume nustebti, jei paaiškėtų, jog jis nutolęs nuo lietuviškųjų reikalų.
Politikos apžvalgininkas V.Valentinavičius atkreipė dėmesį ir į dar vieną itin svarbų ypatumų. Taip, Z.Balčytis – solidus, padorus, sąžiningas, patyręs politikas. Bet tie, kurie jam reiškia paramą po pirmojo turo, – ne tokie santūrūs ir solidūs. Kai kurios paramą Z.Balčyčiui deklaruojančios politinės jėgos labai abejotinos reputacijos.
Kad ir Vilniaus meras Artūras Zuokas, kurio retorika pirmojo turo debatuose buvo beveik atvirai prorusiška. Šis kandidatas net bandė įrodyti, esą Lietuva per daug aštriai kritikuoja Rusiją, esą D.Grybauskaitė neturi jokios veiksmingos užsienio politikos, esą ją išrinkus dar vienai kadencijai rimta konfrontacija su Rusija – neišvengiama.
Pasitikėjimo nekelia ir parama, deklaruojama teisiamųjų suole atsidūrusios Darbo partijos. Ir tikrai ne dėl šios partijos lyderio tautybės. Susižavėjimo nekelia ir paramą deklaruojanti liūdnai pagarsėjusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija, tautines mažumas bauginanti lituanizacijomis.
Kad D.Grybauskaitė turinti neigiamą požiūrį į šiuos politinius darinius, – žinome. Akivaizdu ir tai, kad Prezidentės neigiamas požiūris į tokias politines grupuotes – teisingas. Bet kaip elgtųsi Z.Balčytis, – dar vienas galvosūkis. Liktų toks pat griežtas ar ieškotų kompromisų?
Keliose televizijos laidose šis kandidatas tvirtino, esą Lietuvai derėtų užimti labiau pragmatišką poziciją bendraujant su visais kaimynais. Bet ką reiškia sąvoka „pragmatiška pozicija“, jei tenka bendrauti būtent su imperinių tikslų neatsisakančiais kaimynais? Pragmatiška laikysena – tai nuoladų darymas?
Ne mažiau svarbūs ir bendrieji lietuviškosios demokratijos principų išsaugojimo reikalai. Z.Balčyčiui tapus prezidentu visi strategiškai svarbiausi postai atsidurtų socialdemokratų partijos rankose. Tiksliau tariant, – vienos partijos rankose. Ar ši aplinkybė Lietuvai būtų naudinga, – dar vienas rimtas galvosūkis.
Tiesa, socialdemokratų partijos įsigalėjimas dar nereikštų, jog Z.Balčytis nedrįstų turėti skirtingos nei partija nuomonės. Jis galįs turėti paslėptų nuoskaudų. Kadaise jis siekė užimti socialdemokratų partijos lyderio postą. Šito troško, regis, ir pasitraukiantis į pensiją Algirdas Brazauskas. Bet paskutiniu momentu pirmininko rinkimus, vidinių intrigų dėka, laimėjo Algirdas Butkevičius. Todėl mes nežinome, kaip su savo partija bendraus Prezidento postą laimėjęs Z.Balčytis.
Tačiau svarbiausia, kad 1-ojo rinkimų turo metu vienas iš labiausiai eksploatuotų mitų skambėjo šitaip: „Lietuva per aštriai kritikuoja Rusiją, ir dėl šito kalta būtent D.Grybauskaitė“. O kitas, kiek platesnis motyvas, buvo toks: „Lietuva išvis neturi rimtos užsienio politikos, į Daukanto aikštės rūmus atsikėlus D.Grybauskaitei“.
Šie priekaištai, politikos apžvalgininko V.Valentinavičiaus tvirtinimu, – neteisingi. Tai primena tauškalus, išsigalvojimus. Jei pirmosios kadencijos metu D.Grybauskaitė ir padarė klaidų, pavyzdžiui, atsisakiusi vykti į susitikimą su JAV prezidentu Baraku Obama, tai pastarieji dveji metai, ypač pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpis, išryškino D.Grybauskaitės kaip brandžios prezidentės privalumus.
Tie, kurie kaltina D.Grybauskaitę, esą ji neturi tvirtos užsienio politikos ar sugadino santykius su Rusija, – tiesiog kuria propagandinius mitus. Tokio pobūdžio priekaištuose – daug tendencingumo. Čia galima įžvelgti gal net ir buvusio Prezidento Valdo Adamkaus komandos norą bet kokia kaina įrodyti, esą V.Adamkaus užsieno politika buvo ne ką prastesnė.
Politikos apžvalgininko V.Valentinavičiaus teigimu, Lietuvai dabar nederėtų įsivelti į diskusijas, kieno užsienio politikos kokarda buvo spalvingesnė. Ne laikas tokius dalykus matuoti, – pabrėžė politikos apžvalgininkas V.Valentinavičius.
Politikos apžvalgininkas V.Valentinavičius pabrėžė, kad vienas iš D.Grybauskaitės brandos požymių – ji išmoko judėti Europos susitarimų farvateryje. Ji sugeba rasti balansą tarp europietiškojo ir amerikietiškojo vektorių. Būta laikotarpįų, kai Lietuva pareikšdavo aštrokų priekaištų Rusijai. Bet būta dienų, kai ypač aštriai Rusiją kaltindavo oficialusis Talinas.
Bet bendrą principą Lietuva išsaugojusi. Mes nei daugiau, nei mažiau susirūpinę įvykiais Ukrainoje už Europos Sąjungą. Pastebėjimai, esą Lietuva, kaltindama Rusiją, vaizdžiai tariant, bėga traukinio pradžioje, – neteisingi.
O kritika, esą Lietuva specialiai erzina Rusiją, – dar labiau neteisingi. Politikos apžvalgininko V.Valentinavičiaus tvirtinimu, „kalbėjimo stilius tokiais atvejais neturi jokios reikšmės“. Kiek būta bandymų su Rusija šnekėtis labai gražiai, mandagiai, atsargiai? Kiekvienas naujas prezidentas, kiekvienas naujas premjeras tvirtindavo sieksiantis bičiuliškų santykių su Rusija. Bet nieko nepešdavo. Santykių su Rusija nepagerino nei A.Brazauskas, nei V.Adamkus. Lietuvoje tvirtai nusistovėjusi tradicija, jog kairieji su Rusija kalbasi nuolaidžiau, o dešinieji kritikos pažeria daugiau ir dažniau. Bet Lietuvos santykiai su Rusija nei gerėjo, nei blogėjo.
Politikos apžvalgininko V.Valentinavičiaus manymu, nereikia turėti iliuzijų, jog kalbėjimo maniera įmanoma patraukti savo pusėn Rusiją. Lietuva niekad neturėjo nei labai gerų, nei labai blogų santykių su savo rytine kaimyne, ir ši kokybė niekaip nepriklausė nuo kalbėjimosi tono. Lietuvos – Rusijos tarpusavio santykiai tokie, kokių nori Kremliaus vadovybė. Lietuva čia nieko nepakeis. Viskas – Kremliaus rankose.
Tiesa, esama pavojaus, jog Rusijos prezidentas, sukėlęs šalyje milžinišką patriotizmo bangą, nepajėgs jos suvaldyti. Kas atsitiks, jei propagandos paveikti rusai reikalaus nesustoti nei ties Ukrainos, nei ties NATO siena? Kaip elgsis Vladimiras Putinas, jei jo agresyvumui užprogramuoti piliečiai lieps veržtis į Vakarus be sustojimų, be atokvėpių, jei reikalaus okupuoti vis naujas teritorijas?
Tad ar Lietuvos vadovė gali abejingai žvelgti į Rusijos sukeltą krizę Ukrainoje?
XXX
Tie Lietuvos politikai, kurie kaltina D.Grybauskaitę specialiai erzinant Rusiją ar per daug pataikaujant Vakarams, labai primena tūlą Aleksandrą Nosovičių, Lietuvai ne itin draugiškame rubaltic.ru portale paskelbusį išsamų straipsnį „Europa kaltina D.Grybauskaitę dėl Ukrainos krizės“.
Kokių tik priekaištų nerasite toje rusiškoje publikacijoje?!Esą būtent Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė išprovokavo krizę Ukrainoje, esą ji specialiai eskaluoja rusakalbius pravardžiuoti „kolorado vabalais“, esą ji kiekviena proga ieško progos įkąsti Rusijai, esą ji įvėlė Europą į konfliktą su Rusija, esą Lietuva negali būti pavyzdžiu kitoms Rytų Europos šalims…
Belieka tikėtis, jog tokia aleksandrų nosovičių propaganda dar labiau sutelks Lietuvos rinkėjus gegužės 25-ąją pasirinkti tinkamą kandidatą.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: antrosios kadencijos siekianti Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
2014.05.20; 07:12
