Kadangi esu energetikas, suprantu, kaip svarbu mūsų šaliai, kurios apie 80 proc. energijos išteklių gaunama iš kitų valstybių, surasti bent nedidelį energijos šaltinį. Tai suprasdamas vis tiek trumpai bandysiu apžvelgti visas galimas naudas ir nuostolius.
Sunaudojamo vandens kiekis. Vandens sunaudojimas naudojant hidraulinį ardymą 13–45 tūkst. m3vienam gręžiniui. Lietuvos atveju spėjama, kad būtų sunaudota vidutiniškai 15–20 tūkst. m3vienam gręžiniui. Be to, gręžiniuose, daromuose skalūnų dujoms išgauti, per visą jų naudojimo laiką ardymą gali tekti atlikti keletą kartų, kai kuriais atvejais ardymas gręžiniuose atliekamas iki 10 kartų.Kiekvienai papildomai ardymo operacijai gali prireikti daugiau vandens negu ankstesniajai.
Į orą išmetami teršalai įprastų operacijų metu. Jungrinėse Amerikos valstijose (JAV),Teksase (JAV) aptinkamos aromatinių junginių, pvz., benzeno ir ksileno, ištakos dažniausiai išmetamos gamtinių dujų spaudimo ir apdorojimo procesuose, kur sunkesnės sudedamosios dalys išleidžiamos į atmosferą. Europos Sąjungoje (ES) šių medžiagų išmetimas ribojamas teisės aktais, bet svarbu, kad jų būtų laikomasi.
Avarijos. Skaičiuotinas skalūninių dujų išgavimo hidrauliniu būdu avarijų rodiklis yra 1–2 proc.
Atrodytų, kad dauguma avarijų ir kenksmingo ardymo mišinio nuotėkių į požeminį vandenį kyla dėl netinkamo įrangos naudojimo, kurio būtų galima išvengti. Pavyzdžiui, JAV konstatuota, kad operacijų stebėjimas ir priežiūra gana prasta, galbūt dėl nepakankamo valdžios institucijų biudžeto ar dėl kitų priežasčių. Todėl pagrindinė problema – ne reguliavimo trūkumas, o jo vykdymas atliekant tinkamą priežiūrą.
Be to, lieka tam tikras pavojus, kad metanas ar kitos cheminės medžiagos į požeminį vandenį prasiskverbs neaptiktais kanalais (pvz., senuose nebenaudojamuose, bet neregistruotuose netinkamai užcementuotuose gręžiniuose arba pasitvirtinus neprognozuojamam pavojui dėl žemės drebėjimų ir kt.).
Teršalai iš sprogusių gręžinių arba po avarijų gręžimo aikštelėse. JAV patirtis rodo, kad įvyko keletas didelių gręžinių sprogimų. Dauguma jų užfiksuota dokumentuose. Paaiškėjo, kad šios avarijos daugiausia susijusios su netinkamomis operacijomis, kurias atliko arba neišmokyti darbuotojai, arba jos buvo atliktos netinkamais veiksmais.
Vandens tarša dėl galimų įvykių:
iš atliekų ar saugyklų rezervuarų išsiliejus gręžimo mišiniui – grįžtamajam skysčiui ir sūriam tirpalui, dėl kurio vanduo užteršiamas ir druskėja;
įvykus išsiliejimams arba avarijoms vykdant veiklą paviršiuje, t. y. dėl skysčio nuotėkių, išsiliejimų iš nuotekų vamzdžių arba rezervuarų, neprofesionalaus įrangos naudojimo arba senos įrangos;
skysčiui nutekėjus iš netinkamai užcementuotų gręžinių;
įvykus išsiliejimams per geologinius darinius – per natūralius arba dirbtinius įtrūkimus ar kanalus.
Beje, dauguma skundų prieš hidraulinį ardymą susiję su galima požeminio vandens tarša.
Iš esmės dėmesys skiriamas ne tik konkretiems išsiliejimo atvejams ir avarijoms, bet ir ardymo skysčių ar metano išsiveržimui iš gilesnių darinių.
Pavyzdžiui, pagal tyrimo duomenis išvados darytinos ir dėl vandeningųjų horizontų, dengiančių šiaurės rytų Pensilvanijos ir šiaurinės Niujorko valstijos dalies Marcellus bei Utikos skalūnų telkinius. Aktyvios dujų gavybos vietose vidutinė metano koncentracija geriamojo vandens gręžiniuose buvo 19,2 mg/l, maksimali koncentracija – net 64 mg/l, o tokia jau kelia sprogimo pavojų. Foninė koncentracija panašios geologinės struktūros kaimyniniuose regionuose, kuriuose dujų gavyba nevykdoma, buvo 1,1 mg/l.
Nuotekų šalinimas. Didelio spaudimo veikiami ardymo skysčiai įpurškiami į geologinius darinius. Panaikinus spaudimą ardymo skysčio, metano, įvairių junginių ir papildomo telkinio vandens mišinys grįžta į paviršių. Šį vandenį reikia surinkti ir tinkamai utilizuoti. Skirtingų šaltinių duomenys varijuoja, teigiama, kad 9–50 % vandens, naudojamo hidrauliniam ardymui dujų gręžiniuose, grįžta į paviršių. Dalis šio vandens perdirbama ir naudojama ardymui būsimuose gręžiniuose.
Pagrindinė problema – milžiniškas nuotekų kiekis ir netinkama nuotekų valymo įrenginių konfigūracija.
Vandens užteršimas dėl netinkamos praktikos. Avarijų atliekant hidraulinio ardymo operacijas jau įvyko ir Europoje. 2007 m. buvo nuotėkių iš nuotekų vamzdžių uolienų porose susikaupusių dujų Söhlingen telkinyje Vokietijoje. Požeminis vanduo užterštas benzenu ir gyvsidabriu. Nors atitinkama Žemutinės Saksonijos kasybos agentūra (Landesbergbehörde) informuota tinkamai, visuomenė avariją pastebėjo tik 2011 m., kai įmonė pradėjo keisti žemės ūkio dirvožemį, į kurį buvo nutekėję skysčiai.
Žemės drebėjimai. 2011 m. balandžio mėn. mažas žemės drebėjimas (1,5 balo pagal Richterio skalę) įvyko Blekpulio mieste, Jungtinėje Karalystėje, o 2011 m. birželio mėn. įvyko didesnis (2,3 balo pagal Richterio skalę). Įmonė Cuadrilla Resources, žemės drebėjimo teritorijoje vykdžiusi hidraulinio ardymo operacijas, jas nutraukė ir užsakė šio atvejo tyrimą (Cuadrilla Resources tame regione vykdo gręžimus nuo 2010 m. rudens).
Analogiškai JAV yra užfiksuoti 25 žemės drebėjimai, iš jų 7, kur žemės drebėjimų nebuvo registruota jau 140 metų. Spėjama, kad tai skalūninių dujų pasekmės
Cheminės medžiagos. Vykstant hidrauliniam ardymui, gamtinės radioaktyviosios medžiagos (toliau GRM) – uolienoje aptinkamas uranas, toris ir radis – su nuotėkomis patenka į paviršių. Kartais specialiais tikslais radioaktyviosios dalelės įpurškiamos su skysčiais (pvz., kaip izotopų žymekliai). GRM per uolienų įtrūkimus gali patekti ir į požeminį bei paviršinį vandenį. Paprastai GRM kaupiasi vamzdžiuose, rezervuaruose ir karjeruose.
Apdorojant dujas GRM, gali pasitaikyti radono dujų gamtinių dujų tėkmėje. Radonas skyla iki 210Pb (švino izotopo), tada iki 210Bi (bismuto izotopo), 210Po (polonio izotopo) ir galiausiai iki stabilaus 206Pb (švino).
Radono skilimo elementai kaip plėvelė nusėda ant vidinio įleidimo vamzdžių, apdorojimo blokų, siurblių ir vožtuvų, daugiausia susijusių su propileno, etano ir propano apdorojimo srautais, paviršiaus. Kadangi radioaktyviosios medžiagos susikaupia ant naftos ir dujų telkinių įrangos, didžiausią naftos ir dujų GRM poveikio pavojų patiria darbuotojai, pjaustantys naftos telkinių vamzdžius, šalinantys uolienas iš rezervuarų bei karjerų ir atnaujinantys dujų apdorojimo įrangą.
Onondagos apygardoje, Niujorko valstijoje, 210 namų patalpų ir rūsių ore buvo matuojama radioaktyviosios medžiagos radono (222Rn) koncentracija. Visų Marcellus skalūnų teritorijoje esančių namų patalpų ore 222Rn koncentracija viršijo leistiną 148 Bq/m³, o vidutinė koncentracija šiuose namuose buvo 326 Bq/m³. Vidutinis radono lygis patalpose JAV yra 48 Bq/m³. Koncentracijai ore padidėjus 100 Bq/m³, 10 proc. padidėja plaučių vėžio pavojus.
Vis dėlto GRM kiekis įvairiose vietovėse skirtingas. Todėl radioaktyviųjų dalelių aktualumas privalo būti vertinamas kiekviename konkrečiame skalūnų ir uolienų porose susikaupusių dujų baseine atskirai. Dėl šios priežasties prieš suteikiant bet kokį gavybos leidimą, reikėtų išsiaiškinti konkretaus tiriamo skalūnų telkinio kerno mėginio sudėtį.
Naudotinos medžiagos. Ardymo skystį sudaro apie 98 proc. vandens bei smėlio ir 2 proc. cheminių priedų. Cheminiai priedai – tai toksinės, alergeninės, mutageninės ir kancerogeninės medžiagos.
Dėl komercinių paslapčių ne visa priedų sudėtis skelbiama visuomenei. Atskleidžiama ribota informacija, leidžianti manyti, kad naudojami cheminiai priedai yra 260 medžiagų sąrašas. 6 medžiagos yra vienos iš pavojingiausių sveikatai. Europos Komisija paskelbė, kad dėl galimo poveikio žmonėms arba aplinkai reikia nedelsiant atkreipti dėmesį į šias: akrilamidą, benzeną, etilo benzeną, izopropilbenzeną (kumeną), naftaleną, tetranatrio etilendiamintetraacetatą.
17 medžiagų nurodomos kaip toksinės vandens organizmams (ūminis ir (arba) lėtinis toksiškumas).
38 medžiagos įvardijamos kaip ūminiai toksinai (žmonių sveikatai), pvz., 2-butoksietanolis.
8 medžiagos – kaip žinomi kancerogenai, pvz., benzenas ir akrilamidas, etileno oksidas ir įvairūs naftos pagrindo tirpalai, turintys aromatinių medžiagų.
7 medžiagos nurodomos kaip mutageninės, pvz., benzenas ir etileno oksidas.
5 medžiagos įvardijamos kaip turinčios poveikį reprodukcijai.
Ardymo skysčio (6405 m³), naudoto uolienų porose susikaupusių dujų gręžinyje Goldenstedt Z23 Žemutinėje Saksonijoje (Vokietija), buvo: 0,25 proc. toksinių medžiagų, 1,02 proc. medžiagų, kenksmingų arba toksinių žmonių sveikatai (iš jų 0,77 proc. nurodomos kaip kenksmingos, o 0,25 proc. – kaip ūmiai toksinės), ir 0,19 proc. medžiagų, kenksmingų aplinkai. Žemutinėje Saksonijoje, esančiame gręžinyje Goldenstedt Z23 iš viso naudota apie 65 m³ (daugiau negu dvi 40 t didžiausios leidžiamosios apkrovos ir 26 t naudingosios apkrovos autocisternos) žmonių sveikatai kenksmingų medžiagų, iš kurių apie 16 t yra ūmiai kenksmingos medžiagos.
Be to, hidraulinis ardymas gali daryti poveikį žemiau paviršiaus esančių gamtinių toksinių medžiagų, pvz., gyvsidabrio, švino ir arseno, judėjimui. Šios medžiagos gali tam tikrais kanalais nutekėti į požeminius geriamojo vandens šaltinius, jeigu įtrūkimai išeis už tikslinio darinio ribų arba jeigu veikiant hidraulinio ardymo spaudimui bus pažeistas gavybos vamzdis arba cementas aplink gręžimo kanalą. Kitos toksinės medžiagos gali susidaryti vykstant sudėtingoms biogeocheminėms reakcijoms su ardymo skysčiui naudojamais cheminiais priedais.
Papildomų gamtinių toksinių medžiagų aptinkama ir grįžtamajame skystyje. Žinios, ar dabartiniai apdorojimo procesai veiksmingi norint tinkamai pašalinti tam tikras grįžtamojo skysčio nuotekas ir vandenyje susidariusias medžiagas, yra ribotos.
Poveikis žmonių sveikatai. Galimą poveikį sveikatai daugiausia sukelia atitinkami į orą arba vandenį išmetami teršalai. Dažniausi požymiai: galvos skausmas ir ilgalaikis lakiųjų organinių junginių poveikis. Požeminio vandens tarša gali būti pavojinga, kai užterštas vanduo pasiekia gyventojus. Pavyzdžiui, kai maži vaikai dažnai prausiami užterštu vandeniu, gali kilti alergijų ir sutrikti sveikata.
Žemėje liekančios cheminės medžiagos. Po hidraulinio ardymo žemėje lieka pavojingų cheminių medžiagų mišinys. Laikui bėgant jos gali nekontroliuojamai ir nenuspėjamai išplisti. Turi būti atsižvelgiama į galimą ilgalaikį jų poveikį.
Negalime pamiršti ir teigiamų pusių
Galima ilgalaikė ekologinė nauda. Išskyrus galimą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimą, akivaizdžios galimos ilgalaikės ekologinės skalūnų dujų gavybos naudos nėra. Minėtąjį išmetamų dujų kiekį galima sumažinti, jeigu labiau teršiantys aplinką iškastiniai ištekliai, ypač anglis ir nafta, bus pakeisti skalūnų dujomis. Įrodyta, kad skalūnų dujos visoje kuro grandinėje išmeta mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų negu anglis ir nafta.
Šalies dujų poreikio užtikrinimas.Grubiais skaičiavimais Lietuvoje galimų išgauti skalūninių dujų yra per 110 mlrd. m3. Palyginimui – Lietuvos metinis gamtinių dujų sunaudojimas svyruoja nuo 2,5 iki 3,2 mlrd. m3.
Naujų darbo vietų sukūrimas. Jeigu vyriausybė protingai išnaudotų vietinį darbo jėgos resursą, tai stipriai sumažintų nedarbo problemą, bet įsuktų visą naują ekonomikos ciklą: specialių medžiagų tiekimas, transportavimas, instaliavimas, įrangos konstrukcijų statyba, panaudoto skysčio perdirbimas ir didelis kiekis kitų šią pramonės šaką aptarnaujančių paslaugų sferos darbo vietų sukūrimas.
Gamtinių dujų kainų sumažėjimas. Turint alternatyvą, Gazprom prarastų savo, kaip monopolininko, pozicijas, rinkos kaina sumažėtų 40–60 proc. (jeigu skalūnines dujas išgaunančiai įmonei pelnas būtų apribotas įstatymais).
Lietuvos energetinis savarankiškumas. Visiškai galėdami apsirūpinti pigiomis dujomis, atitinkamai pigiau galėtume gaminti elektros ir šilumos energiją, nes didžioji elektros gamybos dalis mūsų šalyje susieta su dujomis. (Su sąlyga, kad Seimas atitinkamai apribos energijos gamintojų pelnus.)
Šalies finansinio deficito sumažinimas. Didelė Lietuvos importo dalis šiandien tenka energetiniams šaltiniams. Šių importą sumažinus iki minimumo, eksportas viršytų importą, o tai reiškia, kad Lietuva pradėtų generuoti pridėtinę vertę ir, protingai valdoma, kauptų perteklines lėšas bei naikintų beveik nevaldomai augančias šalies skolas.
Skalūninių dujų gavyba kitose ES šalyse:
Uždrausta įstatymuišgauti skalūnines dujas hidrauliniu ardymo būdu: Prancūzija, Bulgarija.
Paskelbtas trumpalaikis moratoriumas, kol bus sukurtos saugesnės skalūninių dujų gavybos technologijos: Vokietija (2012-12-14 atmestas prieš 6 mėnesius skelbtas moratoriumas dėl gręžimo hidrauliniu ardymo būdu, bet iškelti labai aukšti techniniai reikalavimai ir lemiamas balsas paliktas vietinėms bendruomenėms. Tad labai tikėtina, kad skalūninių dujų gavyba Vokietijoje net nebus pradėta), Lenkija (Rex Tillerson paliko šalį po dviejų atliktų žvalgybinių gręžimų, nesėkmingų gaunamų dujų koncentracijos atžvilgiu. Ieškoma naujos mažiau apgyvendintos vietos ir vyriausybėje tikimasi pradėti išgaudinėti skalūnines dujas pramoniniu būdu nuo 2015 m. ), Vengrija (2009 m. Exxon, atlikęs gręžimą ir nepatenkintas rezultatais, išvyko. Klausimas atidėtas nenustatytam laikotarpiui), Danijoje (žvalgybos konkursą partnerystės principu laimėjo Total SA (80 proc.) ir valstybinė naftos gavybos įmonė (20 proc.), bet dėl vietinių bendruomenių pasipriešinimo neaišku, kuriam laikui sustabdyta žvalgyba), Olandija (nors vyriausybė tikslingai bando įtikinti gyventojus dėl būsimos naudos, bet pasipriešinus gamtosaugininkams nuspręsta nepradėti bandomųjų gręžinių ir tenkintais tik išgaunamomis iki šiol gamtinėmis dujomis iki kol nebus baigta mokslininkų rengiama saugiausių gamtai gavybos būdų studija iki 2013-ų vidurio).
Svarstymo stadija: Rumunija, Lietuva.
Nesvarstoma: Švedija (pasigirdus pirmiesiems bandymams vyriausybėje kalbėtis apie skalūninių dujų gavybą, vietinės bendruomenės pasipriešino; Švedijoje vietinės bendruomenės turi lemiamą balsą), Austrija (priimtas sprendimas, kad galimas gręžimas tik nenaudojant cheminių priedų).
Išgaunama: Jungtinė Karalystė (vyriausybės sprendimu buvo nuimtas draudimas gręžiniams, kur naudojamas hidraulinio ardymo būdas – Lankšyre).
Išvados:
Lietuva turi neįkainojamų geriamojo gėlo vandens resursų. Gali būti, kad aplinkinės šalys, užteršusios savuosius artezinius vandenis, vėliau pirks brangų geriamąjį vandenį.
Pasiryžus ir nusprendus „aukoti“ ketvirtį Lietuvos geriamojo vandens vardan energetinio savarankiškumo, turėtų būti išsamiai apsvarstyta kompensacijų tvarka gyventojams, jei šie praras geriamąjį vandenį dėl skalūninių dujų gręžinių.
Pagal Lietuvos Konstituciją, žemės gelmių resursai priklauso valstybei, todėl negali būti perleidžiami trečiajam asmeniui. Tad jau apsisprendus reikia kurti valstybinę įmonę ir rinkti kuo daugiau atitinkamų vietinių specialistų.
Lietuvoje tik vienu atveju gali būti išgaunamos skalūninės dujos – jeigu tai darys valstybinė įmonė, kurios akcijos būtų be galimybės parduoti, o šios įmonės pelnas apribotas įstatymu. Atsakomybę už gyventojams padarytą žalą prisiimtų valstybė.
Sprendimas dėl skalūninių dujų išgavimo turėtų būti priimtas referendumo būdu.
Gręžiniai neturėtų būti pradėti gręžti neužpildžius ES trūkstamų normatyvų, apibrėžiančių skalūninių dujų gavybą.
Visų pirma, išgaunamos dujos turėtų būti naudojamos šalies viduje, tenkinant vietinius energetinius poreikius.
Taigi tiesioginių atsakymų nėra. Bet tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Nors aš esu kategoriškai PRIEŠ skalūninių dujų gavybą Lietuvoje tik dėl vienos paprastos priežasties: nei vieno didelio atsakingo projekto nei viena mūsų vyriausybė nuo 1990-ųjų nesugebėjo įvykdyti be milžiniškų nuostolių, korupcijos skandalų ir elementaraus aplaidumo sudarant dokumentus (paminėsiu keletą: „Mažeikių nafta“, „Mažeikių elektrinė“, nacionalinis stadionas, Valdovų rūmai, „LEO LT“ projektas, Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymas, Visagino AE projektas, Lietuvos elektrinės 9-asis blokas). Pasaulyje taip vystantis skalūninių dujų gavybai, greitu laiku neabejotinai bus sukurti itin saugūs gavybos būdai.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Andrius Šimas.
Šaltiniai:
http://www.cuadrillaresources.com
http://www.bloomberg.com
http://finance.yahoo.com
http://www.shalegas-europe.eu
http://www.economist.com
http://www.guardian.co.uk
http://www.foxnews.com
http://www.bbc.co.uk
Skalūnų dujų ir skalūnų alyvos gavybos poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai. Stefan LECHTENBÖHMER, Upertalio klimato, aplinkos ir energetikos institutas; Matthias ALTMANN, Ludwig-Bölkow-Systemtechnik GmbH; Sofia CAPITO, Ludwig-Bölkow-Systemtechnik GmbH; Zsolt MATRA, Ludwig-Bölkow-Systemtechnik GmbH; Werner WEINDRORF, Ludwig-Bölkow-Systemtechnik GmbH; Werner ZITTEL, Ludwig-Bölkow-Systemtechnik GmbH.
2013.02.23
