Kastytis Stalioraitis: ar nuomonės paskelbimas – kriminalinis nusikaltimas?


Print

Šmeižtai ir įžeidimai per visą žmonijos istoriją, deja, yra neatskiriami jos palydovai. Tai veiksmai, po kurių neretai išyra šeimos, draugai tampa mirtinais priešais, bankrutuoja įmonės, net kyla karai. Be jokios abejonės už tokius veiksmus kaltininkai turi atsakyti, bet teisingas atsakomybės nustatymas, kurį suprastų ir jam pritartų dauguma Lietuvos gyventojų, matyt, nėra toks paprastas dalykas.

Viešai besireiškiančiųjų nuotykiai šmeižto, įžeidimo baudžiamosiose bylose neretai baigiasi prieštaringais, eiliniam žmogui nesuprantamais teismų sprendimais. Šiandien gausėja gretos tų, kurie mano, kad bent jau šiuo metu Lietuvoje baudžiamosios atsakomybės už šmeižtus ir įžeidimus, numatančios ir laisvės atėmimą, reikėtų atsisakyti, paliekant atsakomybę už tai tik Civiliniame ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksuose, kurie laisvės atėmimo ir kriminalinio nusikaltėlio „šleifo“ nenumato.

Blogio šaknys

Visi turbūt supranta kokia sudėtinga yra teisėjo padėtis tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, net jei jis yra padorumo įsikūnijimas, idealiai objektyvus, didelis eruditas, papročių, etiketo žinovas. Juk kiekvienas savo bei kito garbę ir orumą supranta įvairiai.

Šmeižtus ir įžeidimus žmonės priima nevienodai. Vieni atsako tuo pačiu, kiti, turėdami galimybę, tiesiog viešai paneigia melą ir šmeižtą, įrodo savo nekaltumą ir parodo, koks niekingas yra šmeižėjas, įžeidėjas. Dar kiti kreipiasi į teismus dėl žalos atlyginimo. Retas iš pastarųjų pasitenkina viešu šmeižto paneigimu ar atsiprašymu už įžeidimą tokia forma, kad po to kaltininkui niekas ir rankos nepaduotų.

Blogai yra tai, kad Lietuvoje nėra ilgalaikės tradicijos šmeižto ir įžeidimo, garbės ir orumo suvokime. Vienu šuoliu po penkiasdešimties metų sugrįžę į vakarietiškų tradicijų pasaulį garbės ir orumo supratime esame pasimetę.

Vienintėlis gelbėjimosi ratas – Vakarų valstybių, Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktika šioje srityje. Būtent ja dažniausiai remiasi advokatai, gindami savo klientus nuo baudžiamojo persekiojimo už tokias veikas, nes ši praktika gana liberali žodžio laisvės atžvilgiu. Tačiau panašu, kad mūsų teisėjai neretai labiau linkę vadovautis asmeniniu šmeižto ir įžeidimo suvokimo patyrimu Lietuvoje.

Belieka teismų šmeižto ir įžeidimo bylose praktika po galiojančios Konstitucijos priėmimo 1992 m., tų bylų analizė ir apibendrinimai. Deja, ta praktika yra prieštaringa.

Prieštaringa iš dalies todėl, kad tiek lietuvių kalbos žodynai, tiek Baudžiamasis kodeksas (BK) palieka daug laisvės vertinant sąvokų „šmeižimas“, „įžeidimas“ turinį praktikoje. Šmeižimas ir įžeidimas aiškinamas per gana abstrakčias garbės ir orumo, asmens paniekinimo, šiaip pažeminimo ar užgaulaus pažeminimo sąvokas. O garbė ir orumas dabartinės lietuvių kalbos žodyne paaiškinami taip:  garbė – visuomenės  pripažįstama pagarba už nuopelnus, šlovė, geras vardas; orus – turintis vidinės pagarbos, jaučiantis savo vertę, orumas – vidinė pagarba žmogaus, jaučiančio savo vertę.  Kuo pamatuoti tą garbę – „visuomenės pripažįstamą pagarbą už nuopelnus“, „šlovę, gerą vardą“, ar orumą – „vidinę pagarbą ir savo vertės pajutimą“?

Konstitucijoje apie tai taip pat kalbama lanksčiomis sąvokomis: „jei tai būtina apsaugoti žmogaus…garbei ir orumui“, „laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – …šmeižtu ir dezinformacija“. 

Todėl nenuostabu, kad teisėjų priimami sprendimai šmeižto, įžeidimo, garbės ir orumo pažeminimo bylose kartais yra prieštaringi, daugeliui žmonių nesuprantami ir žiniasklaidoje neretai susilaukia kritikos. Paminėsiu kelias tokias jau užbaigtas baudžiamąsias bylas.

Žurnalisto Dainiaus Radzevičiaus baudžiamoji byla dėl šmeižto

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius pirmosios instancijos teisme buvo pripažintas kaltu už neva nepatikrintos šmeižikiškos informacijos skleidimą savo asmeniniame tinklalapyje, o apygardos teisme – nekaltu.

2012 m. birželio 29 dieną Vilniaus apylinkės teismas paskelbė verdiktą privataus kaltinimo byloje, kurioje „Respublikos leidinių“ grupės vadovas Vitas Tomkus buvo padavęs į teismą LŽS pirmininką Dainių Radzevičių. D. Radzevičius buvo teisiamas už tai, kad komentavo interneto portaluose www.aftenposten.no ir www.15min.lt paskelbtą informaciją, kurios šaltinis – Juliano Asandžo (Julian Assange) įkurtas tinklalapis WikiLeaks, disponavęs neviešu JAV diplomatų susirašinėjimu. „WikiLeaks“ paviešintuose dokumentuose teigiama, kad Lietuvos žiniasklaidos magnatai savo valdomą spaudą kartais naudoja kaip reketo priemonę. Šią informaciją D. Radzevičius išdėstė savo asmeniniame tinklaraštyje:  „WikiLeaks“: „Tomkaus „Respublika“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“.

D. Radzevičius pripažintas kaltu, jam skirta bausmė – 2 600 litų bauda”. Be to, teismas V. Tomkui iš nuteistojo priteisė neturtinės žalos atlyginimą – 10 tūkstančių litų, neskaičiuojant teismo išlaidų . Šioje byloje V. Tomkus prašė nuteisti LŽS pirmininką D. Radzevičių bei reikalavo 1 000 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Apylinkės teismas padarė išvadą, kad D. Radzevičius šmeižikiško pobūdžio informaciją apie V. Tomkų paskleidė neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą (tai, matyt, apie WikiLeaks žinių tikrumą), ir tai darė suvokdamas, kad paskleistos žinios gali pažeminti V. Tomkų kaip asmenį, pakenkti jo autoritetui, jo verslui, ir sąmoningai to siekė.

Kasacinio Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nustatė, kad D. Radzevičiaus rašinio tekstas yra subjektyvus, juo reiškiama asmeninė autoriaus nuomonė, paremta trečiaisiais šaltiniais. Niekur tekste netvirtinama, kad šaltiniai yra patikimi. Jokie nauji faktai nepateikti, tik iš kitur pateiktų daromi subjektyvūs apibendrinimai, kurie nevertinami kaip galutiniai tvirtinimai, o pabrėžiama, kad pasikeitus pirminiams faktams, gali pasikeisti ir apibendrinimai.

Apygardos teismas atkreipė dėmesį, kad apylinkės teismas padarė klaidingas išvadas, vertindamas bylos įrodymus, neatribojo informacijos nuo nuomonės. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad už kritišką, neigiamą ar aštrią nuomonę negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes priešingu atveju taip pat būtų paneigta konstitucinė žmogaus teisė laisvai reikšti nuomonę ir įsitikinimus.

Apygardos teismas visiškai išteisino D. Radzevičių.

Žurnalisto Gintaro Visocko baudžiamoji byla dėl šmeižto ir įžeidimo

Žurnalistas Gintaras Visockas už tai, kad paminėjo galimą viešo asmens – kandidato į Lietuvos prezidentus generolo Česlovo Jezersko – sąsają su KGB per kovinių sporto šakų KGB kontrolę, privataus kaltinimo byloje nuteistas pagal Baudžiamojo Kodekso straipsnius „Šmeižimas“ ir „Įžeidimas“.

Ką gi tokio paniekinančio, ar pažeminančio, ar pakertančio pasitikėjimą G. Visockas parašė portale slaptai.lt apie kandidatą į prezidentus, kurio biografija rinkėjui turėtų būti maksimaliai skaidri? Pateikiu sutrumpintą citatą: „M. Č. Jezerskas – buvęs … imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus … kontroliavo visagalė Sovietų sąjungos slaptoji tarnyba – KGB. Č. Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos“. Pareiškėjo tvirtinimu, G. Visockas šiais teiginiais pažeidė jo garbę ir orumą, jį apšmeižė.

Priimdami pareiškėjui palankų sprendimą visų instancijų teisėjai G. Visocko informacinę nuomonę įvertino kaip tikrovės neatitinkančią šmeižiančią informaciją nutarę, jog šių teiginių visuma perša vidutiniam statistiniam skaitytojui nuomonę, kad kandidatas į prezidento postą okupuotoje Lietuvoje bendradarbiavo su KGB organizacija (kuri Lietuvos Respublikoje pripažinta nusikalstama).

Kokiu būdu buvo nustatytas tas „vidutinis statistinis skaitytojas“, kuris turėjo būtent tokią nuomonę, teisėjai nenurodė net kelis kartus prašomi. Taip iki šiol ir liko valstybine paslaptimi, kaip galima iš vos kelių šimtų portalo skaitytojų (o minėtą straipsnį skaitė vos kelios dešimtys), nustatyti visos Lietuvos vidutinį statistinį skaitytoją. 

Pažymėtina, kad žiniasklaidoje nebuvo nei vieno straipsnio ar interviu, kuriame būtų ginamas šis teisėjų sprendimas, jo logika.

Keisčiausia, kad apie prezidento rinkimų nugalėtoją Dalią Grybauskaitę rinkiminės kampanijos metu bent keli internetiniai portalai, ne mažiau skaitomi, negu slaptai.lt, skelbė kur kas nedviprasmiškesnes užuominas apie jos galimus ryšius su KGB. O ką jau kalbėti apie populiariausių portalų, delfi.lt, alfa.lt ir kitų, straipsnių apie kandidatę į prezidento postą skaitytojų komentarus. Ir ką gi? D. Grybauskaitė triuškinančiai laimėjo jau pirmajame rinkimų ture (68,21% nuo dalyvavusių rinkėjų), kai tuo metu Č. Jezerskas tegavo 0,66 proc. Bet juk rinkėjas ir yra vidutinis statistinis Lietuvos skaitytojas !

Nuostabą kelia štai dar kokia aplinkybė. Byloje kandidatas į prezidentus pasijuto apšmeižtas dėl to, kad jis neva bendradarbiavo su KGB. Na, tarkime, informacija atitiktų tikrovę. Ir kas toliau? Jam būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė už šio fakto nuslėpimą rinkimų komisijoje? Tikrai ne. O štai G. Visockui baudžiamoji atsakomybė pritaikyta.

G. Visocko byloje Vilniaus apygardos teisėjų kolegija jau nebetvirtino, kad už kritišką, neigiamą ar aštrią nuomonę negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes priešingu atveju taip pat būtų paneigta konstitucinė žmogaus teisė laisvai reikšti nuomonę ir įsitikinimus.

Apygardos teismas pripažino G. Visocką kaltu dėl šmeižto ir įžeidimo ir skyrė Č. Jezerskui sumokėti 15 tūkst. litų siekiančią neturtinę žalą, 10,4 tūkst. litų dydžio baudą už generolo įžeidimą bei 7,6 tūkst. litų siekiančias bylinėjimosi išlaidas..

Eglės Kusaitės baudžiamoji byla dėl valstybės tarnautojo įžeidimo

Žiniasklaidoje nuskambėjo byla, kurioje jauna mergina Eglė Kusaitė nuteista už Generalinės prokuratūros prokuroro Justo Lauciaus, kaip valstybės tarnautojo, įžeidimą šį kartą jau ne privataus, bet valstybinio kaltinimo tvarka. Už prokuroro J. Lauciaus įžeidimą bedarbė E. Kusaitė buvo nuteista 1 300 litų bauda.

Generalinės prokuratūros prokurororas Justas Laucius, nagrinėjęs vadinamą „terorizmo“ bylą,  kaltinamosios E. Kusaitės buvo pavadintas nusikaltėliu.  „Aš nenoriu nieko komentuoti, čia nesąmonių valstybė, ir prokuroras, mano manymu, vykdo nusikaltimus. Kaip jie gali žudyti žmones, tegul pasižiūri, ką daro su mano teta, mano artimaisiais. J. Laucius ir M. Dūda yra nusikaltėliai“, – netikėtai prieš TV kameras atsidūrusi sakė E. Kusaitė po eilinio teismo posėdžio „terorizmo“ byloje, kuriame prokuroras M. Dūda prašė jai vėl skirti kardomąją priemonę – suėmimą. Prieš tai ta priemonė jai jau buvo taikyta, kaip vėliau nurodė apeliacinis teismas – be pagrindo.

„Nuteistosios emocinė būsena įvykio metu nėra aplinkybė, kuri pašalintų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą", – reaguodamas į E. Kusaitės apeliacinį skundą nusprendė  Vilniaus apygardos teismas.

Net ir susijaudinus išvadinti žmogų nusikaltėliu nederėtų.  Bet štai kaip nukentėjęs prokururoras  ir jo kolegė valstybės kaltintoja išaiškino teismui sąvokos „nusikaltėlis“ supratimą, dėl kurio J. Laucius pasijuto įžeistas. Pasak jų, nusikaltėliu gali būti teisėtai pavadintas tik tas, kuris teismo yra jau nuteistas. O nukentėjęs prokuroras J. Laucius niekada nebuvo teistas ir jo atžvilgiu nėra net pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai, tad jis negali būti vadinamas nusikaltėliu.

Teisės aktuose toks nusikaltėlio sąvokos išaiškinimas nėra pateiktas. Toks išaiškinimas tolygus tvirtinimui, kad Generalinės prokuratūros prokuroro kėdę pagal įstatymus užima ir nuteisti ar teisiami asmenys, bet J. Laucius – ne iš tokių. Jis prilygtų  išaiškinimui, jog asilu (lietuvių tautosakoje – kvailo padaro simboliu) pavadinti žmogų yra įžeidimas ne todėl, kad  žmogus kur kas protingesnis už asilą, bet todėl, kad žmogus neturi uodegos ir vaikšto dviem galūnėm.

Daug kas mano, kad dabartinėje šnekamojoje kalboje, buityje, o į subtilesnę sferą E. Kusaitė pagal išsilavinimą pretenduoti negalėjo, žodis „nusikaltėlis“ tėra neigiamas epitetas žmogui, kenkiančiam kitiems ar  sau pačiam.   

Įdomu ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas (LAT), patvirtinęs visų instancijų nuosprendį pažymėjo, kad Konstitucijos garantuota saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ji ribojama įstatymu, o prokurorų vadinimas nusikaltėliais kenkia jų prestižui, nes tai buvo pasakyta dėl jų atliekamo darbo.

Galima LAT suprasti tik taip, kad net tuo atveju, jei jis (prokuroro darbas), kieno nors nuomone, yra nusikalstamai blogas, apie tai viešai kalbėti nevalia, nes tai griauna pareigūno prestižą.

Ar tikslinga pašalinti iš BK šmeižimo ir įžeidimo veikas

Iš parodytų pavyzdžių matyti, kad baudžiamose bylose teisėjai labai skirtingai vertina galimai šmeižikiškus ar įžeidžius tekstus ar žodžius.

Todėl virš besireiškiančių viešoje erdvėje su kritiškais tekstais ar žodžiais pastoviai kabo Damoklo kardas – laisvės atėmimas iki dviejų metų arba įstatymu neapibrėžto dydžio bauda.

Štai bedarbė Eglė Kusaitė, įžeidusi prokurorus pavadindama juos nusikaltėliais, buvo nubausta 1300 litų bauda, o Respublikos Prezidento įžeidimas arba šmeižimas masinės informacijos priemonėse pagal Administracinės teisės pažeidimų kodeksą užtraukia viso labo įspėjimą ar baudą nuo 500 iki 1000 litų. Būtų E. Kusaitė savo susijaudinimą per žurnalistus adresavusi prezidentei Daliai Grybauskaitei, paskyrusiai tokį generalinį prokurorą, kurio pavaldiniai taip, jos nuomone, negražiai su ja elgiasi, be priežasties sodina į kalėjimą, ir, žiūrėk, būtų gavusi viso labo įspėjimą…

Be to, šalia paskirtos bausmės papildomai dar gali būti suvaržytos nuteistojo teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas (nuo vienerių iki penkerių metų), jei įrodoma, kad nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis (niekur neapibrėžta sąvoka),taip pat teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos, pavyzdžiui, žurnalistikos,  srityje atėmimas (nuo vienerių iki penkerių metų).

Kol kas šios drąstiškos BK numatytos bausmės netaikytos, bet kas žino, kaip bus ateityje

Teisininkai, žurnalistai, kiti suinteresuoti asmenys vis dažniau ir garsiau diskutuoja, o gal iš viso išbraukti iš Baudžiamojo kodekso tokius nusikaltimus, kaip šmeižtas ir įžeidimas, pareigūno ar eilinio piliečio.

Impulsą tokioms diskusijoms suteikė Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, rekomendavusi savo narėms valstybėms atsisakyti laisvės atėmimo bausmių už šmeižtą ir įžeidimą. Panašiai elgtis rekomenduoja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). Pagrindinis tokių rekomendacijų motyvas – žiniasklaidoje ir kitaip viešai besireiškiančiųjų baimė skelbti laisvą žodį baudžiamojo persekiojimo akivaizdoje.

2011 m. spalio 29 d. ESBO atstovė žiniasklaidos laisvei Dunja Mijatovič atkreipė dėmesį į piktnaudžiavimą baudžiamuoju procesu jau paminėtoje D. Radzevičiaus byloje. Ta proga ji paragino Lietuvos valdžią apskritai panaikinti baudžiamąją atsakomybę už panašią veiką. „Visuomeninės svarbos reikalus turėtų būti leidžiama aptarti laisvai ir su didžiausio laipsnio teisine apsauga“, – išplatintame pranešime sakė D.Mijatovič.

Komentuodamas pranešimą Lietuvos teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus vedėjas dr. Skirmantas Bikelis žinių agentūrai BNS teigė iš esmės sutinkantis su ESBO atstovės nuomone dėl pačios teisinio reglamentavimo problemos. „Inicijuoti baudžiamąjį procesą, įtraukti ir taip darbu apkrautas teisėsaugos institucijas, atsakovui taikyti papildomas griežtas baudžiamąsias sankcijas dažnai nebūtų racionalu ir protinga“, – sakė  teisininkas. „Visada yra pavojus, kad tokie nereti baudžiamieji procesai virs ne teisingumo vykdymo, bet asmeninių sąskaitų suvedinėjimo priemone, dargi brangiai valstybei ir visuomenei kainuojančia“, – teigė jis.

2012 m. spalio 11 d. Seimo rūmų Konstitucijos salėje Seimo Žmogaus teisių komitetas kartu su Lietuvos žurnalistikos centru, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija ir Žmogaus teisių stebėjimo institutu surengė apskritojo stalo diskusiją apie tai, ar Lietuva pasirengusi žodžio laisvę ribojančių Baudžiamojo kodekso straipsnių dekriminalizavimui. Kaip tai padaryta daugelyje Europos Sąjungos šalių.

Vienas diskusijos iniciatorių Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka sakė, kad Lietuvai aktualu svarstyti galimybę atsisakyti šiuo metu įstatymais numatytos baudžiamosios atsakomybės už viešoje erdvėje paskleistas žinias, kurios žeidžia asmens garbę ir orumą. Jo manymu, tam, kad žodžio laisve nebūtų piktnaudžiaujama, pakaktų ir šiuo metu teisės aktais įtvirtintos galimybės kreiptis į teismą civiline ar administracine tvarka ir siekti viešo atsiprašymo bei adekvataus piniginio žalos atlyginimo.

Diskusijoje dalyvavęs advokatas Kęstutis Švirinas sutiko, kad Baudžiamojo kodekso taikymas bylose dėl garbės ir orumo, paskleisto šmeižto šiuo metu sukuria papildomų prielaidų apriboti žodžio laisvę. „Vis dėlto Konstitucija šmeižtą laiko nusikaltimu. Todėl tikriausiai turėtume kelti klausimą, ar šios diskusijos objektas nėra galimas Konstitucijos keitimas“, – teigė K. Švirinas.

Advokato teigimu, teismų praktika minėto pobūdžio baudžiamosiose bylose Lietuvoje yra skurdi, o teismams, nagrinėjant bylas, yra sudėtinga atskirti paskleistą garbę ar orumą galimai žeidžiančią žinią nuo nuomonės.

2013 m. kovo 26 d. Žinių radijo laidos „Atviras pokalbis“ vedėjas Raigardas Musnickaspakvietė diskusijai apie privataus kaltinimo veiksmingumą tokiose bylose. Vienas iš klausimų taip pat buvo – ar tikrai už įžeidimą ar šmeižtą reikia kelti baudžiamąsias bylas?

Laidoje diskutavo Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotoja Liudvika Meškauskaitė, žurnalo „Veidas“ leidėjas, socialinių mokslų daktaras Algimantas Šindeikis, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, teisėjas Gintaras Goda ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininką teisme nuo jam mestų kaltinimų šmeižtu apgynęs advokatų kontoros „Sorainen“ partneris, advokatas Kęstutis Švirinas.

G. Goda, pažymėjo, kad istoriškai privataus kaltinimo bylose siekiama kuo taikesnio ginčo šalių susitarimo.

L. Meškauskaitė sakė, jog Lietuvos tikrovė yra tokia, kad taikos retai siekiama ir privataus kaltinimo procesas dažniausiai virsta nesutaikomų pusių priešprieša. Ji taip pat apgailestavo, kad privataus kaltinimo bylose tėra viena kasacinė instancija – apygardos teismai, kuriuose skirtingai žiūrima į tuos pačius dalykus, o Aukščiausias teismas, kuriame dirba aukščiausios klasės teisininkai, privataus kaltinimo atveju nėra kasacinė instancija.

Advokatės nuomone, atsakomybė už šmeižimą, įžeidimą ir panašius dalykus Baudžiamajame, Administracinės teisės pažeidimų ir Civiliniame kodeksuose nėra subalansuota. Kaip pavyzdį ji nurodė faktą, kad Prezidento apšmeižimas ar įžeidimas užtraukia tik administracinę, bet ne baudžiamąją atsakomybę. Be to, pagal BK juridinis asmuo, pavyzdžiui leidėjas, be kurio žinios retai kas vyksta jo leidinyje, už šmeižtą ar įžeidimą negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Pasak jos, žurnalistų G. Visocko ir D. Radzevičiaus bylos parodė, kad lietuviškos realijos šiandien neužtikrina nepiktybinių žurnalistų apsigynimo nuo persekiojimo už laisvą žodį, kai jie turi gintis nuo privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje.

Atsakydama į pagrindinį klausimą, tai ar atsisakyti baudžiamojo persekiojimo už šmeižtą ar įžeidimą, L. Meškauskaitė sakė, kad šį klausimą reikia nagrinėti bendrame visų kodeksų peržiūrėjimo kontekste. Ji mananti, kad kai kuriuos šmeižto atvejus Baudžiamajame kodekse galima palikti, kitų reikėtų atsisakyti.

A. Šindeikio nuomone, baudžiamąsias bylas už įžeidimą ar šmeižtą kelti reikia tik ypatingais atvejais, bet visiškai jų atsisakyti reikštų duoti žalią kelią piktybiškų, tyčia skelbiamų šmeižikiškų žinių autoriams, kurie padorių žurnalistų gildijoje yra nepageidaujami. Pasak jo, baudžiamasis persekiojimas už šmeižtą ir įžeidimą pagal užmanymą ir buvo skirtas ginti žurnalistų gildijos garbę ir orumą nuo visas padorumo ribas nuolat peržengiančių sąmoningų žmeižikų. Kita vertus skatinimas atkreipti dėmesį į savo paties ir kito garbę ir orumą, ginti šias žmogaus teisių ir laisvių vertybes prireikus ir teismuos sukuria produktyvesnių viešų demokratinių diskusijų atmosferą naudojant argumentus, bet ne šmeižtus bei įžeidimus, padeda kalbos kultūros higienai apskritai.  

K. Švirinas pritarė A. Šindeikio nuomonei dėl žmogaus teisės ginti savo garbę ir orumą bei kalbos kultūros higienos reikšmės. Tačiau, jo nuomone, šių tikslų bent jau šiuo metu siekti būtų geriau be baudžiamojo persekiojimo, nes dabartiniame BK šmeižimas reglamentuojamas ne visiškai tobulai, ypač, kai kiekvienas savaip supranta savo garbę ir orumą. Jis stebėjosi praktikoje pasitaikiusiais atvejais, kai pareiškėjas dėl jo apšmeižimo reikalauja baudžiamojo savo skriaudėjo persekiojimo, o neturtinei (moralinei) žalai atlyginti reikalauja vieno simbolinio lito. Be to, kreipiantis dėl baudžiamojo persekiojimo už šmeižimą yra galimybė piktnaudžiauti, nes procesas paprastai trunka ilgai ir tai gali būti naudinga pareiškėjui dėl įvairių priežasčių.

Bet svarbiausia, pasak advokato, tai, kad baudžiamasis persekiojimas už šmeižimą atgrąso turintį ką pasakyti nuo noro sakyti tiesą, o tai ir nurodo europinės institucijos, rekomenduodamos tokio persekiojimo atsisakyti.

Lietuvos viešojoje erdvėje esama labai prieštaringų, bet svariai argumentuotų samprotavimų apie baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą ar įžeidimą. Jų visų nesuminėsi, bet tai rodo bent jau, kad  problema yra opi ir ją reikia išspręsti.

Autorius  –  dr. Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.

Informacijos šaltinis – portalas www.15min.lt

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/nuomones/kastytis-stalioraitis-ar-nuomones-paskelbimas-kriminalinis-nusikaltimas-18-3266512013.04.18

 


Prisijunkite prie diskusijos