Kartais net sunku suvokti, kaip Lietuva dar išsilaiko nenuskendusi, nesužlugusi, nebankrutavusi. Vis dirba, kuria įstatymus, ropščiasi iš duobės, ieško tiesos ir teisybės…
Tačiau kai kurios mūsų pastangos – kenksmingos bei pražūtingos. Prieštaraujančios sveiko proto dėsniams. Vedančios į niekur. Valstybė, kuri baudžia auką, nes nesugeba nubausti skriaudiko, – pasmerkta mirčiai. Deja, Lietuva būtent bando įteisinti tokias žaidimo taisykles.
Štai prisiminkime, ką neseniai pareiškė kai kurių mūsų didžiųjų miestų vadovai. Jie pagrasino, esą nuo šiol bus baudžiami namų, kurių sienos nutepliotos šlykščiais gatvių chuliganų piešiniais, savininkai. Tiksliau tariant, sostinės valdžia pasakė, kad baus namų savininkus, kurie neskuba operatyviai valyti nuo savų būstų sienų šlykščių teplionių ir užrašų.
Be abejo, už bet kokią netvarką, susidariusią Lietuvoje, atsakingi mes visi. Taip negali būti: kalta – tik valdžia, o visuomenė – nieko dėta. Valdžia ir visuomenė – du vienas su kitu tampriai susipynę poliai. Jei valdžia pradeda savivaliauti, vadinasi, visuomenė leidžia valdžiai nepaisyti įstatymų arba tiesiog nepajėgia priverst valdžios laikytis potvarkių, dėl kurių visuotinai susitarta. Kai susiklosto tokia nepavydėtina situacija, visuomenei pirmiausiai reikėtų burnoti ne valdžią, kuri esą neklauso prašymų ir įkalbinėjimų, o save pačią. Už bejėgiškumą.
Todėl sutinku, kad atsakomybės neturėtų baidytis ir ištepliotų būstų savininkai. Jau vien dėl to, kad kotedžų ir daugiaaukščių namų savininkai privalo bent jau domėtis, kas gi šlaistosi aplink jų namus, kas dedasi po jų langais naktimis ar vakarais. Vaizdžiai tariant, namų bendrijos turėtų tapti draugiškesnės, vieningesnės, solidaresnės. Ir vis dėlto pastarojo sumanymo, jog būtina bausti ištepliotų namų savininkus už tai, kad jie teplionių nenuplauna ar nenugramdo, – nesuvokiu.
Juk ištepliotų būstų savininkai – aukos. Tikrieji kaltininkai – ne ištepliotų būstų savininkai. Būstų savininkai neprivalo kiaurą parą sekti, budėti, saugoti. Galų gale pastebėję chuliganus būstų savininkai neprivalo bėgt gaudyti tepliotojų. Tai atlikti privalo viešosios tvarkos sergėtojai. O jei Vilniaus viešąja tvarka besirūpinančios institucijos nepajėgia pažaboti tepliotojų, jei subjaurotų sienų mieste kaskart vis daugiau, vadinasi, sostinės valdžia nepajėgia atlikti savo tiesioginių pareigų.
Ką tokiais atvejais darytų protinga valdžia? Neskubėtų atsistatydinti. Neskubėtų nieko bausti. Pirmiausiai pultų analizuoti, kodėl gatvių “dailininkus” taip sunku sugauti bei atpratinti nuo blogojo įpročio – teršti mūsų sostinės gatves ir kiemus. Ir tik išsiaiškinusi tikrąsias priežastis protingoji valdžia imtų ką nors bausti. Bet pirmiausiai baustų save, įskaitant ir sostinės merą, ir viešosios tvarkos patrulius.
Neatmesčiau tikimybės, jog bent dalį atsakomybės dėl teplionių privalėtų prisiimti ne tik ponas Artūras Zuokas, ne tik sostinės policijos patruliai, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija, nesugebanti mokyklose ir gimnazijose moksleivių įtikinti, jog paišymas ant namų sienų – itin bjaurus užsiėmimas. Taigi šiuo konkrečiu atveju ŠMM vadovybė savo “indėlio” taip pat neturėtų pamiršti. Juk kultūringiems, dvasingiems, mandagiems paaugliams tikrai į galvą nešautų mintis kvailais užrašais ir idiotiškais piešiniais ženklinti svetimų butų ir namų sienas.
Žodžiu, protinga valdžia nuo chuliganų nukentėjusių savininkų nepultų bauginti piniginėmis baudomis. Protingi sostinės tarnautojai pirmiausiai ieškotų savo klaidų. Ir jas taisytų.
Šis pavyzdys apie nutepliotas gyvenamųjų namų sienas – lyg ir smulkmena. Tačiau labai iškalbinga, demonstruojanti, kaip valdžia nederėtų elgtis.
XXX
Štai antrasis pavyzdys. Lietuvos Konstitucijoje nurodyta, jog nuosavybė – šventa, neliečiama. Vadinasi, tas žemės sklypas netoli Vilniaus miesto, kurį turi mano pažįstamas, – taip pat šventa, neliečiama. Tačiau Lietuvos valdžia nei iš šio, nei iš to nustatė tvarką, skelbiančią, esą tas žemės sklypas negali būti apžėlęs krūmais bei žolėmis. Jei specialiosios komisijos atstovai pastebės, jog minėtas žemės lopinėlis – nenušienautas, o krūmai – neiškirsti, mano bičiulis galįs sulaukti solidžios finansinės baudos.
Gal ir gali Lietuvoje egzistuoti tokie potvarkiai. Tačiau visuomet būtina atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog bausmėmis besisvaidydama valstybė nieko doro nepasieks. Arba jei ir pasieks, tai pasiekimai bus minimalūs.
Galų gale šis Lietuvos valdžios sprendimas, mano draugo įsitikinimu, prieštarauja Konstitucijai, labai aiškiai apibrėžiančiai, kas yra nuosavybė. Jei netoli Vilniaus esantis žemės sklypas – ne Žemės ūkio ministerijos ar Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybė, tai kaip ministerija ar savivaldybė drįsta savininkui nurodinėti, kokio aukščio privalo ten želti žolė? Juolab – grasinti piniginėmis baudomis už nenupjautą žolę?
Tačiau suvokdamas, jog Lietuvoje ne visuomet laimi tie, kas teisūs, mano pažįstamas nusprendė žemės sklypą apdirbti būtent taip, kaip nūnai reikalauja valdininkai. Nušienavo, krūmus išrovė, medžius iškirto. Dabar jokia komisija, net ir labai priekabi, jam baudos nepajėgtų skirti.
Reikėtų džiaugtis? Derėtų verkti. Mat tas žolės ir krūmų kirtimas niekam nenaudingas – nei valstybei, nei savininkui. Atvirai kalbant – net žalingas. Iki tol, kol atvažiavo galingas užsienietiškas traktorius, ten augo tikros žmogaus ūgio krūmų džiunglės. Mačiau savo akimis. Ten būta ir žvėrių guolių, ir paukščių lizdų, ir pelkių su bebrais. Įsidėmėkime, visai netoli Vilniaus esančio žemės sklypo bruzgynuose perėjo šimtai paukščių, užuovėję rado galbūt net stambesni žvėrys, jau nekalbant apie vabzdžius ir augalus. Žemė ilsėjosi. Dabar džiunglių nebeliko. Liko dykra, panaši į tą, kurią “Anykščių šilelyje” aprašė Antanas Baranauskas.
Žodžiu, gamtai padaryti akivaizdūs nuostoliai. Savininkas taip pat patyrė nuostolių. Finansinių nuostolių. Nes traktorininkas juk plušėjo “ne už dyką, ne už gražias akis”. Valstybės biudžetui – taip pat jokios naudos. Nebent minimali. Nes toje žemėje mano bičiulis ūkininkauti neketina. Jis mano, jog ūkininkauti Lietuvoje – neapsimoka.
Tad gal Žemės ūkio ministerijos valdininkai galėtų paaiškinti, kam naudos atnešė toks žolės šienavimas bei krūmų rovimas? Gal vis tik čia reikia bausti ne tuos, kurie nešienauja žolės, o tuos, kurie verčia žemės savininkus užsiimti beprasme, tik nuostolius nešančia veikla?
XXX
Dabar – trečiasis pavyzdys. Vienos medikų profesinės sąjungos vadovė, dirbanti Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje, nesutaria su šios įstaigos vadovybe. Omenyje turiu profsąjungine veikla užsiimančią Albiną Kavaliauskaitę. Vieną dieną A.Kavaliauskaitė pakvietė mane į savo darbovietę. Kad pamatyčiau, kur ji, atėjusi į darbą, verčiama persirengti. Ogi tvankiame rūsyje. Žingsniuoti tuo rūsiu – pavojinga. Labai lengva suklupti. Jei nenori pargriūti, būtina įsidėmėti visus cementinius laiptelius, įdubas bei vietas, kur įrengti šviesos jungikliai.
Be to, iš rūsio išsinešdinti – irgi keblu. Vienintelis išėjimas – tik liftas. O liftas Karoliniškių poliklinikoje dažniausiai kyla tik į viršų. Nes Karoliniškių poliklinika – daugiaaukštis pastatas. Niekas į rūsį nesiveržia. Profsąjungos lyderė ten persirengia vienintelė. Vienintelė iš visos Karoliniškių poliklinikos darbuotojų. Kitur jai vietos persirengti neatsirado. Įsidėmėkite – jai vienintelei.
Tas rūsys kelia ir kai kurių kitų nepatogumų. Jei sugestų liftas, A.Kavaliauskaitei būtų labai keblu pasiekti pirmąjį aukštą. O gaisro atveju rūsyje esantiems žmonėms būtų net labai pavojinga. Ypač jei sugestų liftas. Nepamirškime ir aplinkybės, jog rūsyje – itin prastas mobilusis ryšys.
Taigi profesinei sąjungai vadovaujanti medikė, beje, Vyčio Kryžiaus kavalierė, parodė šių eilučių autoriui kambarį, kuriame ji priversta kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą persirengti. Ji mananti, jog Karoliniškių poliklinikos vadovybė, būtent rūsyje parinkusi persirengimo kambarį, tiesiog kerštauja.
Mano supratimu, A.Kavaliauskaitė, parodydama žurnalistui savo persirengimo kambarį, nenusižengė nė vienam demokratinės valstybės įstatymui. Juk Karoliniškių poliklinika – ne Valstybės saugumo departamentas, ne Vidaus reikalų ministerija, ne Krašto apsaugos ministerijos Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas. Karoliniškių poliklinika – viešoji įstaiga. Tačiau atsitiko sveiku protu sunkiai suvokiamas dalykas: kai kas dabar aiškinasi, ar profesinės sąjungos lyderė turėjo teisę pasikviesti žiniasklaidos atstovą, šio žingsnio nesuderinusi su poliklinikos vadovybe.
Jei Lietuva gerbtų žmogaus teises ir tramdytų tuos, kurie negerbia žmogaus teisių, klausimas, ar A.Kavaliauskaitė turėjo teisę žurnalistui parodyti persirengimo kambarį, negalėtų kilti “iš principo”. Taip, profesinės sąjungos lyderė turėjo teisę bendrauti su žurnalistais visais jai rūpimais klausimais. Tokią teisę jai laiduoja Lietuvos Konstitucija, kurioje aiškiai pasakyta apie piliečio galimybę turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti. Bet Lietuva vargu bau ar yra teisinė valstybė. Nes šiuo konkrečiu atveju teisintis verčiama ne Karoliniškių poliklinikos vadovybė, nugrūdusi A.Kavaliauskaitę į rūsį, o profesinės sąjungos vadovė, verčiama persirengti rūsyje.
XXX
Deja, atvejų, kai institucijos pradeda painioti “aukos” ir “smurtautojo” sąvokas, pasitaiko ne tik Lietuvoje, bet ir kitose neva demokratijai labai nuoširdžiai besimeldžiančiose valstybėse.
Prisiminkime Graikijos sportininkę, kuri socialiniame tinklapyje TWITTER paskelbė komentarą, galėjusį įžeisti juodaodžius. Be abejo, sportininkės komentaras – nekorektiškas. Tokia pozicija negali būti sveikintina ar toleruotina. Tačiau ar tikrai demokratinės institucijos galėjo už viešus kritiškus žodžius drausti sportininkei dalyvauti “Londono olimpiadoje – 2012”?
Juk toks draudimas – antidemokratiškas. Smerkime tą sportininkę tiek socialiniuose portaluose, tiek laikraščiuose, tiek televizijos laidose. Rašykime gėdinančius, kritikuojančius straipsnius. Įrodinėkime savo tiesas ir nuomones. Bet kuo čia, sakykit, dėtas leidimas arba draudimas sportuoti? Kam šovė į galvą už kritinės nuomonės pareiškimą draust dalyvauti tarptautinėse sporto varžybose? Ar taip neperlenkėme lazdos? Juk kas ką besakytų, o demokratinėse šalyse turėtų būti toleruojama ir tos sportininkės iš Graikijos pozicija. O jei šalyje egzistuoja draudžiamų temų, vadinasi, toji demokratija mažų mažiausiai serga.
Ar serga Didžiosios Britanijos demokratija, – ne mano reikalas. Tačiau Graikijos sportininkę griežtai nubaudę Olimpiados vadovai, mano įsitikinimu, pasielgė itin neišmintingai. Jie, matyt, mano, jog bausmėmis įmanoma sustabdyti neigiamos nuomonės apie išeivius iš Afrikos plitimą. Naivuoliai. Draudimais, bausmėmis niekas niekad nieko gero nepasiekė. Galime drąsiai lažintis – po tokio draudimo neigiamų nuomonių apie Europoje gyvenančius išeivius iš Afrikos tik padaugės. Išmintingi Olimpiados vadovai būtų pasmerkę Graikijos sportininkę laikraščių skiltyse, televizijos laidose. Bet jos teisės dalyvauti tarptautinėse žaidynėse neneigtų.
XXX
Čia derėtų prisiminti televizijos ekranuose parodytus vaizdus, kaip britų policininkai net suplukę gaudo Londone savo nuogas krūtines demonstrujančias merginas iš feministinės organizacijos “Femen”. Priminsiu, jog tos merginos protestuoja visur, kur tik gali – Ukrainoje, Baltarusijoje… Dabar – Didžiosios Britanijos sostinėje Londone. Ukrainoje jas gaudė policija, Baltarusijoje vaikėsi KGB agentai. Baltarusijoje saugumiečiai jas net mušė, tyčiojosi iš jų. Londone – jų niekas neskriaudė. Bet britų policininkai stengėsi jas kuo greičiau išvežti į nuovadą.
Keista teisėsaugos elgsena. Jei norime “Femen” organizaciją sureikšminti, siekiame ją populiarinti, tai feministėms ir ateityje drauskime mitinguoti aikštėse, skveruose, prie valstybinių institucijų. O jei siekiame, kad populiarumas bent šiek tiek sumažėtų, paprasčiausiai nekreipkime į jas dėmesio. Ignoruokime. Bent jau pabandykime ignoruoti: gražuolės nuogomis krūtinėmis išbėga į Londono aikštę, o čia niekas iš valdžios atstovų nekreipia į jas dėmesio. Niekas nedraudžia joms pozuoti prieš televizijos kameras. Niekas jų nevaiko, neveža į nuovadą, nepateikia baudų. Jas pamatę policininkai tiesiog nusisuka, nepastebi, atsuka nugaras. Pozuokit, kiek geidžia širdis.
Manote, sukūrus tokią tvarką feminisčių populiarumas nesmuktelėtų mažų mažiausiai keliais punktais žemyn? Manote, žiniasklaida feministėmis taip intensyviai domėtųsi, jei britų policija joms leistų viešai darkytis ir šūkauti?
Todėl ir sakau: tiek draudimai, tiek baudos, tiek ribojimai turėti kritišką nuomonę ir ją viešai reikšti – tai kelias, vedantis į niekur. Tai – pražūtingas kelias. Nes draudžiamas vaisius – visuomet saldus.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.08.07
