2008 metais Vilniaus rajone įsikūrusi asociacija „Atvažiavo meška” išleido istoriko, Seimo NSGK pirmininko dr. Arvydo Anušausko knygą „KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai”. Ši knyga – rimtas tyrimas, iš kurio matyti, kad A. Anušauskas paskelbė tik mažytę dalį to, ką žino. Pavyzdžiui, literatūriškai įdomus 1989 m. KGB Vilniaus skyriaus bendradarbių tarnybinių pravardžių sąrašas (p. 103–110); kai kurios pravardės tiesiog stulbina, pateikdamos tam tikrą, kad ir įslaptinto asmens, psichologinio portreto dalį. Būta linksmuolių (Guzikas, Krabas), fantastų (Andromeda, Altair), karštuolių (Degtukas, Isterik), „menininkų“ (Leonardo da Vinči, Tapytojas, Frančeska), žvalgybos fanatų (Zorgė), žvejybos mėgėjų (Žvejys), gėlininkų (Gvazdikas), neaiškių tipų (Džiulbars, Šaln, Chasinto) ir kokečių (Kregždutė, Belka). Kai kurie šie istoriniai personažai, slypintys po kartais juokingomis pravardėmis, tikriausiai dar gyvi ir galbūt visai šalia mūsų. Tie žmogai skundė mūsų tėvus, brolius, seseris, senelius, kaimynus. Ne vieną šunybę iškrėtė. Gali būti, kad kai kurie jų arba kiti, kurių pravardės mums nežinomos, yra (ir dar bus) valdžioje. Šešėliai tarp mūsų.
Įspūdį daro kiekvienas puslapis, todėl beviltiška apžvelgti visą knygą, ją tiesiog reikia skaityti. Po „KGB Lietuvoje“ nublanksta romanai, nes čia – viskas tikra, šalia ir kraupu. Tai – tikroji literatūra, vardu Gyvenimas. „16 val. 25 min. Mozeris teiraujasi moteris, kas Maskvoje gero, ir kada ji ruošiasi atvažiuoti. Visus reikalus žada sutvarkyti taip, kad galėtų Vilniuje pabūti net iki sekančio pirmadienio. Vėliau moteris pastebi, jog Helmutas perdavė jai laišką, kurį ji važiuodama atsiveš. Mozeris pasakoja, jog vakar buvo restorane, šventė vieno draugo gimtadienį. Todėl šiandien truputį negaluoja. (…). Moteris jam švelniai priekaištauja“ (p. 121).
Tai – ne Agathos Christie romano ištrauka, o 1978 m. rugpjūčio 9 d. telefoninio pokalbio pasiklausymo ataskaitos ištrauka, parašyta KGB agento (nors pagal stilių man atrodo, kad greičiau agentės arba subtilaus vyruko) „S“. Argi tai – ne literatūra? O kiek tokių Gyvenimo sekimo anketų, svodka No. __, prirašyta!
Įdomu, kad, pasak A. Anušausko, KGB siekė skiepyti žydų nepakantumą „visiems be išimties lietuviams“ (p. 143). Gal todėl Lietuvoje tokie stiprūs neonaciai, gajus antisemitizmas? KGB kiršinti mokėjo.
A. Anušausko knygoje pateikiamame KGB plane „Metel“ („Pūga“) smulkiai suplanuota, kaip slopinti pasipriešinimą 1989 m. prie Aukščiausiosios Tarybos bei Katedros aikštėje. Nurodoma, kiek ir kokių ginklų, spec. priemonių išduota.
Tuo pačiu negaliu nepacituoti minėtos A. Anušausko ir G. Sviderskytės knygos: „1926 12 17, perversmo dieną, į Lietuvą išsiųstas lenkų žvalgybos agentas po savaitės grįžo į Vilnių nušalęs ausis. O rezidentūros Kaune kurjeris buvo sulaikytas Vievio stotyje, bet vežamas į Kaišiadoris pabėgo. Kadangi spruko be palto ir kepurės, jis ir į Vilnių parėjo nušalęs ausis ir kojas. Lenkai per vėlai gavo duomenų apie padėtį Kaune ir pasienyje, tad pasinaudoti perversmu negalėjo“ (p. 181). Kas nepavyko lenkams, pavyko rusams. Maskvos letena mus globojo nuo 1921 metų.
KGB centrinį pastatą (dabar FSB), kaip ir Lenino mauzoliejų (per tris dienas) sukūrė architektas (imperinės Rusijos atgaivinimo šalininkas) Aleksejus Viktorovičius Ščiusevas (1873-1949). Jo rankų darbas – ir keli vienuolynai, cerkvės, Kazanės geležinkelio stotis. Beje, Lenino mauzoliejus buvo „nusirašytas” nuo laiptuotosios piramidės Egipte.
KGB garsėja puikiai atliekamomis operacijomis, gerai parengtu personalu. Pradedant Levo Trockio nužudymu 1940 m. Mechike (pasitelktas ispanų agentas). KGB ypač puikiai rengia dezinformacijos ir sabotažo operacijas. Legenda tapo bulgarų emigranto Georgi Markovo nužudymas su specialiu skėčiu 1978 m. Manoma, kad būtent KGB 1981 m. pasikėsino į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę. Taip pat, pasak aukščiausio rango KGB karininko, pabėgusio į Vakarus (jis – JAV pilietis) – generolo leitenanto Iono Mihai’aus Pacepa’os (g. 1928 m. Bukarešte, Rumunija), KGB nužudė ir JAV prezidentą Johną F. Kennedy, ir Irano šachą Mohammadą Reza Pahlavi.
KGB sudaryta iš tokių valdybų: 1 (užsienio žvalgyba), 2 (kontžvalgyba, vidinė politinė kontrolė), 3 (armija, karinė kontržvalgyba, armijos „politrukų” instruktažas), 4 (transportavimo saugumas), 5 (cenzūra, disidentų persekiojimas), 6 (ekonominė kontržvalgyba, pramonės saugumas), 7 (sovietinių ir užsienio piliečių sekimas), 8 (komunikacijos, kriptologija, tyrimai, išradimai), 9 (apsauga – 40 000 spec. sargybinių, saugojusių aukštus asmenis, svarbiausias vyriausybines vietas), 14 (medikai), 15 (valstybinių pastatų apsauga), 16 (SIGINT, komunikacijos, telefonija), tarnyba R (radiokontržvalgyba).
Atskirą svarbą KGB struktūroje turi:
12 laboratorija (1 laboratorija, „Kamera”, dabar kelios laboratorijos, kurios užsiima panašia veikla, priklauso ne KGB, o SVR – Užsienio žvalgybos tarnybai, Služba vnešnei razvedki) – nuodų ir narkotikų tyrimo ir gamybos vieta; 1921 m. įkurta kaip „Specialusis biuras”; eksperimentams naudoti žmonės (ypač Gulago kaliniai);
OSNAZ (Specnazas, Alfa, Vympel ir kiti spec. būriai). Šie įslaptinti būriai atsakingi už sudėtingiausias operacijas ir Rusijoje, ir už jos ribų.
Apibendrinus, KGB paskirtis buvo saugoti Tarybų Sąjungos valstybinę sieną, vykdyti totalinį gyventojų sekimą, šnipinėti užsienyje (žvalgyba, kontržvalgyba), neutralizuoti, kontroliuoti, persekioti ir prireikus vykdyti represijas prieš TSRS režimo priešininkus bei jų veiklą, saugoti komunistų partijos vadovybę ir politizuoti TSRS piliečius (Wikipedia).
Nuotraukoje: Arvydo Anušausko knygos apie KGB viršelis. KGB – tai 1954-1991 metais Sovietų sąjungoje veikusi organizacija (Valstybės saugumo komitetas), atsakingas už vidaus saugumą, užsienio žvalgybą, taip pat vykdęs slaptosios policijos funkcijas. Kaip žinoma, iki šiol daugelis KGB archyvų yra slapti. Baltarusijos Respublikoje KGB vardas išliko iki šiol.
2010.03.14
