Lietuvos Seimas nepajėgė atstatydinti Teisingumo ministro. Kad interpeliacija būtų pavykusi, pritrūko vos dešimties balsų. Norint pašalinti iš posto bet kokį Lietuvos ministrą, reikia, kad tokią idėją palaikytų daugiau nei pusė parlamentarų. Gegužės 8-ąją taip neatsitiko. Tądien interpeliacijos šalininkų buvo šiek tiek mažiau nei pusė. Žodžiu, pritrūko labai nedaug – vos keliolikos balsų. Ir ponas Remigijus Šimašius būtų netekęs posto.
Beje, Teisingumo ministras turėjo itin daug rimtų progų tiek garbingai pasitraukti pats, tiek būti atstatydintas. Štai tik keletas akis draskančių pavyzdžių. Lietuviškoji Temidė keletą metų nuožmiai persekiojo buvusį Viktoro Uspaskicho apsaugininką Šarūną Paberalių. Traktavo vaikiną kaip itin pavojingą kriminalinį nusikaltėlį.
Nepasitikėdamas lietuviškuoju teisingumu vaikinas pabėgo į Ameriką. Teisinė JAV sistema nelaikoma liberalia, atlaidžia. Tačiau amerikietiškoji Temidė negrąžino vaikino mums, manydama, kad jo byla – sufabrikuota. Taip, ši tamsi byla prasidėjo dar tuo metu, kai ponas R.Šimašius nenešiojo ministro portfelio. Formaliai ministras – nieko dėtas. Ir vis tik Teisingumo ministras nė piršto nepajudino, kad Lietuva, jam ministraujant, bent pabandytų išsiaiškinti, kas ir kodėl dirbtinai kurpė politinio pobūdžio bylą, sukompromitavusią mūsų šalį svarbiausių sąjungininkų – amerikiečių – akyse.
Viena iš versijų: ministras piršto nepajudino greičiausiai dėl to, kad nepanoro veltis į sudėtingą istoriją. Mat čia įsipainiojusios ir slaptosios tarnybos. Visa Lietuva šiandien žino, jog bėdos Š.Paberalių užklupo būtent tuo metu, kai vaikinas panoro įsidarbinti slaptuoju bendradarbiu Lietuvos VSD struktūrose ir teikti jai informacijos apie savo saugomą objektą.
Žinia iš Amerikos, jog oficialusis Vašingtonas neatiduoda mums Š.Paberaliaus, kadangi mano, jog jis persekiotas Lietuvoje nepagrįstai, atkeliavo tuo metu, kai R.Šimašius nešiojo ministro portfelį. Bet Lietuvos visuomenė, atkreipkite dėmesį, nesulaukė net formalių ministro paaiškinimų apie galimas grubias lietuviškosios Temidės klaidas. Ar Lietuvai reikalingas Teisingumo ministras, kuris nesirūpina net didelį tarptautinį atgarsį sulaukusiomis baudžiamosiomis bylomis?
Pamokanti taip pat ir čečėnų Hadižat ir Maliko Gatajevų istorija. Lietuvos teisėsauga atkakliai persekiojo Kaune čečėnų našlaičius auginusius sutuoktinius Gatajevus. Akivaizdu, kad sutuoktiniai Gatajevai mums, lietuviams, nekėlė jokio pavojaus. Gyveno tyliai, ramiai, rūpinosi labdara, į politines intrigas nesivėlė. Jokių narkotikų, jokių nusikalstamų susivienijimų, jokių bendradarbiavimų su užsienio slaptosiomis tarnybomis, jokių terorizmų. Net įtarimų tokių Lietuva nebuvo jiems iškėlusi. Bent jau byloje tokių duomenų nėra.
Ir vis dėlto Gatajevai kažkam labai kliudė, kadangi Lietuvos VSD atstovai juos žlugdė bet kokia kaina. Neturėdama nė vieno rimto įkalčio lietuviškoji teisėsauga jiems bandė primesti bent jau žiaurų elgesį su nepilnamečiais, grasinimą nužudyti augintinius, kaltino ir savivaldžiavimu. Net į kalėjimą sutuoktinius buvo uždarę. Šiandien akivaizdu, jog ir šie kaltinimai – laužti iš piršto. Jokio žiauraus elgesio su vaikais nebuvo, o tas vienas ar keli barniai su augintine, – dirbtinai išprovokuoti slaptųjų VSD agentų.
Čečėnams Gatajevams nieko kito nebeliko kaip bėgti iš Lietuvos. Pasielgė teisingai, sprukdami iš demokratine šalimi traktuojamos Lietuvos. Nes tas “demokratiškumas” – tik iškaba lengvatikiams klaidinti. Nūnai jie gyvena Suomijoje. Bet lietuviškoji Temidė ramybėje jų vis tiek nenorėjo palikti – pabandė juos susigrąžinti iš Helsinkio. Suprask, Lietuvai labai rūpi tiesa ir teisingumas, todėl čečėnų Gatajevų byla privalo būti ir toliau nagrinėjama Kauno ar Klaipėdos teismuose.
Demokratiška, Europos Sąjungai priklausanti Suomija atsisakė grąžinti Lietuvai čečėnus. Užuot mums išdavę čečėnus, Gatajevams suomiai suteikė politinį prieglobstį. Vaizdžiai tariant, lietuviškosios Temidės argumentus suomiai palaikė neįtikinamais, paviršutiniškais, grubiai pažeidžiančiais svarbiausias žmogaus teises. Taigi lietuviškoji Temidė sulaukė skaudaus antausio.
Kaip bežiūrėsi, kaip besvarstysi, o tai – tarptautinio pobūdžio skandalas. Europos Sąjungos narės privalo laikytis vienodų standartų bent jau svarbiausiose srityse. Bent jau vienodai traktuoti, kas yra nekaltumo prezumcija, padorumas, sąžiningumas…
Tačiau šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad dvi ES narės į Gatajevų bylą žvelgia visiškai priešingai. Mūsų prokurorai, teismai ir VSD čečėnus traktuoja kaip didžiausius nusikaltėlius, o suomiai – politinių intrigų aukomis. O Lietuvos Teisingumo ministras nesiteikia net formaliai paaiškinti mums, kuo suomiškasis teisingumas skiriasi nuo lietuviškojo.
Keista Teisingumo ministro reakcija ir į Garliavos įvykius. Kalbėdamas iš Seimo tribūnos ministras svarstė, kodėl galbūt siunta kai kurie interpeliacijos šalininkai. Esą jiems nepatinka, jog Teisingumo ministras visur ir visada ragina teismo sprendimus vykdyti be išlygų. Suprask, mažosios Kedytės perdavimas motinai Laimutei Stankūnaitei – neišvengiamas, būtinas, nediskutuotinas. Gal ir neišvengiamas.
Tačiau lietuviškoji Temidė ir lietuviškoji Teisėsauga elgiasi ne taip, kaip iš tiesų turėtų dirbti valstybinių institucijų pareigūnai. Mūsų ministras supranta, kad mergaitė privalo būti grąžinta motinai. Tačiau mūsų ministras nepajėgia suvokti, jog mergaitė – ne daiktas, kurį galima lengva ranka perduoti kitam savininkui. Mergaitė – ne knyga, ne kėdė. Šiandien ji pripratusi gyventi pas savo tėvo gimines. Ir iš tos aplinkos jos negalima plėšte išplėšti. Net šuniukai kenčia, atiduoti kitiems šeimininkams. O čia – vaikas, beje, jau užtektinai ūgtelėjęs, sąmoningas.
Tad ar mums reikalingas Teisingumo ministras, kuris neskiria išskirtinio dėmesio bent jau byloms, kurių dėka užsienyje kompromituojamas Lietuvos kaip demokratinės ir padarios šalies įvaizdis? Beje, tokių bylų ministraujant ponui R.Šimašiui atsirado ir daugiau. Lietuva apsijuokė tarptautinėje arenoje, kai bandė iš Austrijos susigrąžinti aukšto rango buvusį sovietų karininką Michailą Golovatovą, Vienai nepateikdama visų būtinų įrodymų. Lietuva apsijuokė ir tada, kai Baltarusijos teisėsaugai labai lengva ranka atidavė duomenis apie baltarusių disidento Alesio Beliackio finansinę padėtį.
Lietuva pasielgė nederamai ir tuomet, kai Rusijos slaptųjų tarnybų agentams leido apklausti savo pilietę – Eglę Kusaitę. Rusijos federalinės saugumo tarnybos FST karininkai Lietuvoje buvo priimti taip, tarsi priklausytų NATO aljansui. Tarsi būtų ne Rusijos, o Amerikos ar Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų atstovai.
Žodžiu, progų atsistatydinti Teisingumo ministras turėjo ne vieną.
Tačiau kalbėdamas iš Seimo tribūnos ministras nuolat pabrėždavo, kad labai džiaugiasi galėjęs nuveikti itin daug svarbių darbų. Žodį “džiaugiuosi” ministras kartojo, regis, ne vieną dešimtį kartų. Tas “džiaugiuosi” rėžė ausį. Būta čia ko Teisingumo ministrui džiūgauti, jei lietuviai labiausiai nepasitiki būtent lietuviškuoju teisingumu?! Žinoma, esama dalykų, už kuriuos ministrą būtų galima pagirti. Pavyzdžiui, už tai, kad dabar atliekami teismo posėdžių garso įrašai.
Ši nuostata tramdo pagrindinius teismo procesų dalyvius: ir didybės manija susirgusius teisėjus, ir savo teisumu neabejojančius prokurorus, ir netiesą bandančius sakyti liudininkus. Jei anksčiau būdavo įmanoma išvengti atsakomybės už ne vietoj ištartą žodį, nes teismo posėdyje daromos stenogramos – ne visuomet idealiai tikslios, tai šiandien atliekami garso įrašai padeda išvengti net mažiausių paklaidų.
Taip, kai kurie R.Šimašiaus darbai – verti pagyrimų. Tačiau Teisingumo ministras neatliko svarbiausios savo priedermės. Vaizdžiai tariant, neužčiuopė ir net nebandė užčiuopti pagrindinių, esminių temų, kurios lemia absoliutų Lietuvos visuomenės nepasitikėjimą lietuviškaisiais teismais. Todėl reikėjo pritarti ne parlamentarų Algio Kašėtos ir Dalios Kuodytės tvirtinimams, koks šaunus tas mūsų jaunasis Teisingumo ministras. Derėjo pritarti Seimo narių Gintaro Songailos, Sauliaus Stomos ar Valentino Mazuronio pasakojimams apie paskutiniąsias rezonasines bylas, kurios neramina Lietuvos visuomenę ir skaldo ją į priešiškas stovyklas.
Ypač nustebino parlamentarės D.Kuodytės pareiškimas, esą lietuviai šiuo metu niekuo nepasitiki. Nepasitiki ne tik valstybinėmis institucijomis, bet nepasitiki ir vieni kitais. Suprask, esant tokiai padėčiai nereikėtų sureikšminti ir kitokio pobūdžio nepasitikėjimų. Pavyzdžiui, interpeliacijos Teisingumo ministrui.
Beje, Lietuva atsilieka nuo demokratinių, žmogaus teises gerbiančių valstybių ir kriminalizavusi šmeižto bei įžeidimo bylas. Ši tema aktuali kiekvienam žurnalistui. Visos demokratinės valstybės atsisako persekioti žurnalistus už šmeižtą ir įžeidimus pagal baudžiamojo kodekso straipsnius. Pamelavę plunksnos broliai atsakomybės vis tiek neišvengia. Tačiau jie neprilyginami kriminaliniams nusikaltėliams. Jie baudžiami remiantis kitokio pobūdžio straipsniais.
Apie tai, kad Lietuva privalo atsisakyti baudžiamųjų bylų žurnalistams, jau ne sykį viešai kalbėjo net Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis. O Teisingumo ministras šios dilemos kažkodėl neakcentuoja, nesureikšmina.
Taigi Lietuva turi ir Teisingumo ministrą, ir visą Teisingumo ministeriją. O štai teisingumo, remiantis visuomenės apklausomis, Lietuvoje – ne tiek daug.
Nuotraukoje: Teisingumo ministras Remigijus Šimašius.
2012.05.10
