“Kiekvienas rašytojas turi kažką bendro su šnipu”


Print

Gremas Grinas – anglų rašytojas ir “Secret Intelligence Service” (MI 6) agentas.

Savo požiūrį į literatūrinį darbą ir žvalgybą Gremas Grinas (Graham Greene, 1904–1991) apibendrino knygoje „Gyvenimo būdas“ („A Sort of Life“, 1971): „Man regis, kad kiekvienas rašytojas turi kažką bendro su šnipu: jis taip pat stebeilija, pasiklauso, ieško motyvų ir analizuoja charakterius…“

Žvalgybą G.Grinas susižavėjo 1924 metais, kai jis, būdamas Oksfordo universiteto studentas, pervažiavo visą dar okupuotą Vokietiją (pagal kultūrinę mainų programą, finansuojamą Vokietijos ambasados Londone).

G.Grinas ieškojo prancūzų ruošiamo sukilimo Prancūzijos okupacinėje zonoje požymių. 1926–1930 metais G.Grinas dirbo „Times“ redaktoriumi, o paskui perėjo į Spectator kino kritiko pareigoms, kurias užėmė iki pat 1939 metų. Prasidedant Antrajam pasauliniam karui G.Grinas jau buvo susiformavęs rašytojas.

Šiuose baruose jis išgarsėjo dar 1932 metais nuotykių romanu „Stambulo traukinys“ – Jungtinėse Amerikos Valstijose knyga išėjo pavadinta „Rytų ekspresas“ („Orient Express“), – o taip pat dėka kai kurių kitų savo literatūrinių darbų. 1939 metais šviesą išvydo romanas „Slaptas agentas“ („Confidential Agent“), kuriame G.Grinas tarsi aplenkė tai, kuo jam teko užsiiminėti karo metais.

Į MI 6 Griną įviliojo jo sesuo Elizabet, jau dirbusi tenai. Tačiau prieš priimant į darbą atsirado komplikacijų, nes išaiškėjo, kad G.Grinas buvo patrauktas į teismą. Viena kino studija iškėlė jam ieškinį už tai, kad jis, būdamas kino kritikas, nepalankiai atsiliepdavo apie filmus, kuriuose dalyvaudavo „mergaitė–aktorė“ Širli Templ (G.Grinas tvirtino, kad tie filmai dvelkė nepadoriu seksualumu). Galų gale teigiamam sprendimui, kad G.Grinas būtų priimtas į darbą MI 6, prireikė šios žinybos generalinio direktoriaus asmeninio parašo.

Tiesioginis G.Grino viršininkas buvo Haroldas (Kim) Filbis (Kim Philby). „Geresnio šefo net nesugalvotum, – rašė vėliau G.Grinas. – Mažmožiuose jis visada stodavo savo kolegų pusėn. Tiesa, tada mes neįtarėm, kieno pusėje jis buvo dideliuose dalykuose“.

Pirmoji G.Grino užduotis naujajame darbe buvo jo komandiruotė į Fritauną Siera Leonėje, kur jis dirbo su vietine agentūra ir stebėjo pakrantės zoną, kuri garsėjo tuo, kad buvo kimšte prikimšta kontrabandininkų ir šnipų. Būdamas Fritaune jis parašė „Baimės ministeriją“ („The Ministry of Fear“, 1943). Paskui H.K.Filbis pasiuntė G.Griną į neutralią Portugaliją, kuri tada buvo tikra šnipų veisykla. 1945 metais G.Grinas perėjo iš MI 6 į Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos politinės žvalgybos skyrių, bet netrukus išėjo ir iš ten.

Po karo jis parašė romaną „Dalyko esmė“ („The Heart of the Matter“, 1948), kuriame aprašo savo darbo Vakarų Afrikoje įspūdžius. Paskui G.Grinas išvyko į vis dar okupuotą Vieną, kur planavo rašyti „Trečiojo žmogaus“ scenarijų (filmas buvo sukurtas pagal jo to paties pavadinimo trumpą apsakymą). Ten buvę Sovietų žvalgybos bendradarbiai įtarė, kad jis dar tebedirbo MI 6.

Vieno iš jų pastaba, kad vietiniai nusikaltėliai aktyviai naudojasi išsišakojusia Vienos kanalizacijos sistema, pasufleravo G.Grinui idėją surengti ten gaudynių scenas, kurias jis įtraukė į scenarijų. Vėliau daugelis manė, kad filmo pagrindinio veikėjo Hario Laimo prototipas – Kimas Filbis. Atsakydamas į tuos tvirtinimus, G.Grinas viename interviu laikraščiui sakė, kad panaudojo išsireiškimą „trečiasis žmogus“ gerokai iki tol, kai jį pradėta vartoti H.K.Filbio atžvilgiu.

Po to, kai H.K.Filbis buvo demaskuotas kaip sovietų šnipas, G.Grinas sakė: “Man jis patiko. Aš dažnai savęs klausiu, ką aš būčiau daręs, jeigu dar tada būčiau sužinojęs, kad jis slaptas agentas… Jeigu aš žinočiau, kad dėl to kaltas akimirkos apdujimas, kad jis paprasčiausiai prasiplepėjo iš girtumo, aš tikriausiai duočiau jam 24 valandas, kad jis išsiaiškintų su savo sąžine, ir tik paskui praneščiau apie jį“.

Savo darbo žvalgyboje patirtį G.Grinas perteikdavo įvairiose savo knygose skirtingai. Jeigu romane „Mūsų žmogus Havanoje“ („Our Man in Havana“, 1958) jis tai traktuoja su humoru, tai „Žmogiškajame faktoriuje“ („The Human Factor“, 1978) žvalgyba skaitytojui parodoma kaip kažkas niūraus ir neoraus“. Lygiai taip kaip ir su Hariu Laiku. „Dvigubas agentas“ iš „Žmogiškojo faktoriaus“ Morisas Kaslas anaiptol G.Grino nenukopijuotas nuo H.K.Filbio. Pats rašytojas vėliau pasakys: „Iš asmeninės patirties žinau, kad geriausiu atveju įmanoma tik minimaliai paimti bruožų iš realaus žmogaus“.

Pasak jo biografo, G.Grinas nusiuntė rankraščio kopiją į Maskvą H.K.Filbiui ir paprašė jo pasakyti savo nuomonę. Romane Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, iš tikrųjų Sovietų agentas, perduoda rusams informaciją apie slaptą Didžiosios Britanijos ir Pietų Afrikos Respublikos susitarimą, sudarytą tam, kad būtų užkirstas kelias išvežti Pietų Afrikos auksą į SSSR. Netrukus po to, kai romanas išvydo šviesą, panaši sutartis buvo paviešinta. Rašytojo biografai pateikia šią istoriją kaip įrodymą, kad G.Grinas niekada iki galo neprarado ryšių su Didžiosios Britanijos žvalgyba.

„Ramiojo amerikiečio“ („The Quiet American“, 1955) tema buvo įkvėpta jo asmeninės žurnalistinės patirties, sukauptos dirbant Prancūzijos Indokinijoje. Ten jis susitikinėjo su nepralenkiamu partizaninio karo specialistu amerikiečiu Edvardu G. Lansdeilu (Edward Geary Lansdale). Ten jis stebėjo, kaip dirba su savo agentūra nauja Amerikos specialioji tarnyba – CŽV.

Romane po bombos sprogimo žmonių užtvindytoje aikštėje amerikietis Pailas (jo prototipas – E.G.Lansdeilas) nudelbia žvilgsnį į savo išmirkusius batus ir klausia: “Kas tai?“ Autoriaus (G.Grino) balsas atsako: „Kraujas. Ar tu jo iki tol nė karto nematei?“

Tuo momentu, kai rašytojo literatūrinis herojus amerikietis „pirmą kartą gyvenime mato tikrą karą“, JAV dalyvavimo Vietnamo konflikte pabaiga jau tarsi nulemta. Tad G.Grinas – rašytojas vėl demonstruoja savo stebėtiną informuotumą, kurio šaltinis gali būti anaiptol ne aiškiaregystė, o realios situacijos žinojimas. Ir G.Grinas – žvalgybininkas įterpia į savo romaną kai kokius tikrovės elementus, neregimus paprastam žmogui, bet matomus profesionalui.

G.Grino vyresnysis brolis Herbertas neilgai (ketvirtajame dešimtmetyje) dirbo japonams, perdavinėjo savo kuratoriui Londone pseudo paslaptis, iš tikrųjų paimtas iš atviros spaudos. Jis taip pat buvo maištininkų šnipas per pilietinį karą Ispanijoje. Nerangus ir šiek tiek suktas, galimas dalykas, būtent Herbertas tapo dulkių siurblių pardavėjo, tapusio šnipu romane „Mūsų žmogus Havanoje“, prototipu.

Nuotraukoje: rašytojas Gremas Grinas, rašęs romanus slaptųjų tarnybų temomis.

2012.08.01


Prisijunkite prie diskusijos