Iš Mindaugo Pociaus interviu “Lietuvos rytui”: “Pavyzdžiui, Čečėnijos pasipriešinimo kovotojai išvis vengė susidorojimų su kolaborantų šeimomis. Kova vyko su okupantais, buvo puolami strateginiai kariniai objektai: sandėliai, tiltai, aerodromai, atsparos punktai. Panašių dalykų Baltijos šalyse retai pasitaikydavo. Kodėl tokie skirtumai buvo, reikėtų plataus aiškinimo.“
Išties, M. Pocius pateikė svarbų klausimą – kodėl Lietuvos miško broliai vengė plataus puolimo operacijų? Tokie patys tradiciniai klausimai skamba ir interneto forumuose: kodėl Lietuvos partizanai nevadavo į tremtį vežamų žmonių, nerengė diversijų – nesprogdino traukinių, tiltų, nepuldavo priešo karinių objektų ir tt.
Kaip neistorikas pabandysiu padėti istorikui M. Pociui atsakyti į šiuos klausimus. Pradėkime nuo to, ko reikia karui. Paklauskime bet kurio jaunojo šaulio, ką tik bazinį karinį parengimą praėjusio kario ar Karo Akademijos pirmakursio – ir jie nė mirktelėję atsakys: norint kariauti, reikia pinigų. Pinigai reikalingi daug kam – pirkti slaptą informaciją, žinias, ginklus, šaudmenis, medikamentus, padėti legalizuotis partizanams bei infiltruoti į priešo struktūras savus žmones, papirkinėti okupacinės valdžios pareigūnus, remti žuvusiųjų partizanų šeimas ir t.t . Lietuvos partizanai pinigų neturėjo. Ir vienu metu miškuose jų buvo 3 – 5 tūkstančiai. Tuo tarpu okupacinės kariuomenės Lietuvoje buvo per 30 000 karių, neskaitant kitų represinių struktūrų (MGB, pasienio kariuomenės ar vidaus kariuomenės dalinių).
Vienas iš svarbiausių faktorių buvo tas, kad Lietuvos žmonės, pasiryžę ginti Tėvynę, absoliučiai nebuvo paruošti partizaniniam karui, tai yra visas jo pamokas gavo pačiu skaudžiausiu būdu – netekdami savo bendražygių, mokydamiesi iš savų klaidų. Tai buvo stichinis reiškinys, kurį visų pirma reikėjo pradėti suvaldyti, organizuoti ir centralizuoti, kas atėmė iš partizanų vadovybės daug jėgų ir laiko.
Antra, tokia pat svarbi karo dalis yra jo taktika ir strategija. Lietuvos partizaninio karo strategija buvo pasirinkta pagal “patogaus momento“ laukimo principus – prasidėjus Vakarų ir SSSR karui, mobilizuoti esamą rezervą, ir iki Vakarų kariuomenės dalinių atėjimo kontroliuoti Lietuvą, turint aiškią faktinę ir juridinę Vyriausybę bei savomis jėgomis išvalyti Lietuvos teritoriją nuo okupantų. Viltis, kad naujas karas prasidės, nors ir buvo idealistinė, tačiau egzistavo, ji buvo reali: Lietuvos Partizanų vadai, pavyzdžiui, Jonas Žemaitis laisvai kalbėjo vokiškai ir prancūziškai, Adolfas Ramanauskas – angliškai, tad besiklausydami užsienio radijo stočių jie galėjo susidaryti bendrą geopolitinį vaizdą. Taip pat žinant, kad partizanų branduolys buvo išsilavinę žmonės, mokantys užsienio kalbas, besiklausantys užsienio radijo stočių (neblogai besigaudantys tarptautiniuose reikaluose), ši strategija yra logiškai paaiškinama ir praktiška. Partizanų vadai, ypač gyvenę ar studijavę Vakaruose, žinantys Vakarų demokratijos vertybes, nė neabejojo, kad karas kils. Tad ir buvo pasirinkta optimaliausia strategija – kaupti jėgas, ruoštis aktyviems veiksmams ir, sulaukus palankaus momento, organizuoti panašų į 1941 metų birželio, bet jau organizuotą ir suplanuotą, sukilimą.
Taktika: po skaudžių pamokų buvo nuspręsta, jog optimaliausias variantas yra nedidelės partizanų grupės, kurių tikslas buvo kiek įmanoma stabdyti Lietuvos sovietizavimą, kolektyvizavimą ir kolonizavimą. Būdami išsilavinę, partizanų vadai, be abejonės, žinojo, kad krašto kolonizacija prasideda ne nuo miestų, o nuo kaimo. Tai savo “Valdove“ dar rašė N. Makiavelis. Kolonistas, neturintis ryšio su žeme, gyvenantis tik mieste, negali toje kolonizuojamoje teritorijoje įleisti tiek materialinių, tiek psichologinių šaknų. Būtent todėl kolonizavimas Lietuvoje ir nebuvo toks ryškus kaip Latvijoje ar Estijoje. Be to, kiekvienas žino, kad lietuvybę, lietuvių kalbą ir lietuvišką identitetą išsaugojo ne miestas, o lietuviškas kaimas. Ne be reikalo kaimas yra vadinamas “Tautos stuburu”. Tai mini tiek į Vakarus pabėgęs rusų žvalgybininkas Viktoras Suvorovas – Rezunas, tiek ir sovietų lagerių baisumus ištvėręs karinės rusų žvalgybos karininkas Aleksandras Solženycinas. Tad ir buvo pasirinkta taktika – veikti nedidėlėmis grupėmis, atliekant visas galimas valdžios funkcijas, bei leidžiant ir platinant spaudą, vykdant propagandinį karą.
O dabar paimkime pieštuką ir paskaičiuokime – kiek ir ko reikia užimti ir nuo okupanto išvaduoti eilinį apylinkės centrą, tarkim,Šiluvos ar Ariogalos miestelius. Kiekvienas, kad ir ne kariškis žmogus žino: puolančiųjų turi būti mažiausiai triguba persvara. Vidutiniškai apylinkės centruose būdavo 10 – 15 stribų, iki 3 – 5 milicininkų, ginkluotas partinis – komjaunimo aktyvas, ginklus taip pat turėjo ir kiti kolaborantai.
Dažnai miesteliuose būdavo ir keletas MGB karininkų. Taigi priešo galėjo būti iki 30 žmonių. Tad rengiant plataus puolimo operaciją, reikėjo suburti apie 100 – 120 partizanų. Bet tai dar ne viskas – reikėjo planuoti patį puolimą, kaupti ginklų ir šaudmenų atsargas, žvalgyti puolimo objektą, planuoti atsitraukimo kelius, pasirūpinti, kur slėpti ir gydyti sužeistus partizanus, kaip atitraukiant išgabenti žuvusius. Taip pat tokiom operacijom būtina rezervinė grupė – nenumatytiems atvejams. Žinoma, kad judant nelygia vietoje vidutinis žmogaus greitis yra apie šešetą kilometrų per valandą. O per valandą jau spėtų atvykti iškviesta priešo parama. Taigi norint ruoštis plataus puolimo operacijai, partizanai visų pirma turėjo 6 – 10 kilometrų spinduliu rengti gerai užmaskuotus bunkerius. Be to, norint surengti plataus puolimo operaciją reikėtų siusti apie 20 ryšininkų, kas ypač rizikinga ir pavojinga žinant, jog MGB gali perimti informaciją apie rengiamą operaciją ir surengti pasalą.
Antras M.Pociaus priekaištas, esą “partizanai nevadavo į tremtį vežamų lietuvių” atrodo toks pat absurdiškas. Tarkim, partizanai išvadavo į tremtį vežamus lietuvius, surengė didelio mąsto puolimą. Okupanto atsakas būtų dar didesnis Lietuvos gyventojų genocidas. Tad galima teigti, kad, vengdami plataus mąsto operacijų, partizanų vadovybė tuo pačiu saugojo lietuvių tautą nuo fizinio sunaikinimo. Pavyzdžiui, Čečėnijoje, po sukilėlių antpuolių prasidėdavo nesuskaičiuojami vietovės valymai (“začystkos“), kurių metu žūdavo labai daug taikių gyventojų, o likę gyvi būdavo priversti bėgti į pabėgėlių stovyklas Ingušijoje ar Europoje.
Lietuvos partizanai, skirtingai negu čečėnų sukilėliai, nepuolė priešo atraminių punktų, aerodromų, sandėlių ir kitų objektų. Manau, esminę rolę čia suvaidino ne tik pasirinkta karo strategija, naujos ginkluotės ir karybos meno, komunikacijų ištobulėjimas, bet ir etnopsichologinės savybės. Jeigu Lietuvos partizanų priešas buvo personifikuotas, tai čečėnų sukilėliams šis faktorius neegzistavo. Antras svarbus veiksnys buvo tas, kad okupacinė kariuomenė Lietuvoje, palyginus su Rusijos kariuomenės veiksmais Čečėnijoje, nebombarduodavo taikių kaimų ar miestų, tuo tarpu Čečėnijoje “kiliminiu“ metodu nuo žemės paviršiaus buvo šluojami ištisi kaimai ir miesteliai. Tad natūralu, kad, remdamiesi čečėnų nerašytais garbės papročiais ir kodeksais, karinių objektų puolimas buvo elementarus, neišvengiamas čečėnų kerštas. Dar vienas iš veiksnių – čečėnų pasipriešinimo vadovybė suprato, kad jiems politiniu – kariniu mastu niekas neateis į pagalbą, ir niekas dėl jų nepradės karo. Tad todėl čečėnų kovotojai organizuodavo desperatiškas atakas, savižudiškas akcijas. Šiuo atveju čečėnų kovotojų strategija buvo priešinga Lietuvos partizanų strategijai – sunaikinti kuo daugiau priešų, tikintis, kad Kremlius, patyręs didelių nuostolių, pradės ieškoti taikaus problemos sprendimo būdo. Taip pat didelis Čečėnijos partizaninio karo veiksnys glūdėjo ir psichologijoje – čečėnai vis dėl to palyginti lengvai laimėjo Pirmąjį Čečėnijos karą, tad ir priešas jiems atrodė lengviau nugalimas. Taip pat nereikia pamiršti ir radikalaus islamo – vachabizmo rolės Čečėnijos kare, instruktorių ir savanorių iš kitų islamo valstybių gausos, galingos finansinės ir informacinės paramos bei klestinčios korupcijos Rusijos armijoje.
Lyginant Lietuvos ir Čečėnijos partizaninius karus, būtina atsižvelgti ir į tai, kad čečėnų tauta turi visiškai kitokį mentalitetą, ir struktūrą – čečėnų tautos elgesį ir papročius reguliuoja adatai, o lemiamą veiksnį vaidina teipai. Būtent adatai reguliuoja kraujo kerštą. Be to, Islamas atmeta kolektyvinę atsakomybę – kiekvienas už savo poelgį Islame atsako individualiai. Būtent dėl šimtamečių kalniečių tradicijos, Islamo suformuotos individualios atsakomybės bent pirmame kare nebuvo masinio susidorojimo su kolaborantų šeimomis. Tačiau įpusėjus Antrajam Čečėnijos karui, atsirado faktų, kada būdavo susidorojama ir su priešingų stovyklų šalininkų šeimomis
Tad darau išvadą – organizuoti plataus puolimo operacijų Lietuvos partizanai negalėjo dėl elementariausių priežasčių – ginklų, pinigų trūkumo, be to, jie buvo pasirinkę “patogaus momento“ laukimo strategiją.
Kiek toji “patogaus momento“ laukimo strategija buvo teisinga ar klaidinga, manau, yra tiesioginis istorikų tyrimo objektas. Lyginant su Čečėnijos partizaniniu karu, tai apėmė maždaug vienodą laiko tarpą: 10 – 15 metų, bet, lyginant su nuostoliu tautai, tai žymiai smarkiau nukentėjo čečėnų tauta, kuri, remiantis įvairiais tyrimais, atsidūrė tiek ant fizinio, tiek ant moralinio išnykimo ribos, o Lietuvos partizanų kova, kuri vyko jau už “Geležinės uždangos“ ,vis dėl to šiek tiek saugojo tautą nuo ypač neigiamo okupacijos poveikio.
2010.01.26
