2010-jų metų gegužė buvo masinio žygiavimo mėnuo. Atrodė, žygiavo veik visi, kas turėjo šiokias tokias kojas. Kadangi prieš 88 metus gegužės 1-ją, (kaip „pasitraukėlis“ į Rytus, į Caro Rusiją, nuo iš Vakarų atžygiuojančių Kaizerio vokiečių) su Maskvos mokyklos pirmokais žygiavau Raudonojoje Aikštėje pro Leniną, mane ypač sudomino šių metų gegužės žygiuotojai toje aikštėje. Akin krito tai, kad ten nežygiavo vokiečiai, kurie, mano manymu, daugiausiai nusipelnė žygiuoti bolševikų „pergalei“ Antrajame Pasauliniame Kare (toliau – APK). Į kurį istorijos užkampį pažvelgsi, visur tarp bolševikų gelbėtojų pėdsakų užtiksi vokiečių pėdsakus.
Vokiečiai parūpino transportą Leninui iš Šveicarijos į Rusiją. Jei ne vokiečiai, komunistai nebūtų nuvertę Kerenskio „demokratinės“ vyriausybės. (Jauniems istorikams primenu, kad ne komunistai, o Rusijos okupuotos tautos ir kerenskiniai rusai nuvertė Carą. Komunistai gi nuvertė Caro nuvertėjus.).
Rusijos civilinio karo metu vokiečiai gelbėjo „raudonuosius“ – bolševikus nuo stipresnių, tik, deja, nevieningų „baltųjų“. Petrogradą gynė Lenino pavalgydinti ir apginkluoti vokiečiai karo belaisviai. Ukrainos Pietuose Lenino bolševikus gynė nuo baltųjų generolo Denykino veržimosi link Maskvos po karo ten užsilikę vokiečių pulkai. Bolševikus nuo rusų ginti Leninas papirko vokiečius badaujančių rusų maisto transportais Vokietijai. Jau tada vokiečiai paruošė galimybę Medvedevui ir Putinui stebėti įspūdingą „pergalės“ paradą Raudonojoje Aikštėje. Tikiuosi, kad bent aš su kitais Maskvos „pirmokais“ 1922 m. gegužės 1 d. žygiavimu pro Leniną kaip nors neprisidėjome prie 1945 m. „pergalės“. Nesu įsitikinęs ir tuomi, kad mes, pirmokai ir kiti vaikai, žygiavom „už Leniną“, o ne už (Prezidento Hooverio gelbėjimo Rusiją nuo bado) amerikietiškų kietų saldainiukų („bombonkių“) maišeliuką, kurį gavome prieš žygiavimą.
Negali būti abejonių, kad britai, ypač amerikiečiai, užsitarnavo Maskvos pakvietimą žygiuoti „pergalės“ parade. Jie aprengė, apavė, maitino ir apginklavo Stalino Armiją, kai ją užpuolė „Molotovo – Ribentropo“ draugystės partneris. Tačiau kodėl į „pergalės“ paradą nebuvo pakviesti vokiečiai? Rusai ir vokiečiai, sutrypę Lenkiją žnyplėse, pergalę pažymėjo bendru – nacių ir bolševikų paradu Lietuvos Brastoje (Brest Litovsk). Knygoje (Viliaus Bražėno) „Po 12 vėliavų“ yra net nuotrauka (gauta iš Edmundo Simanaičio) Hitlerio ir Stalino generolų, kurie, kaip geriems socialistams – naciams ir komunistams – dera, sustoję „petys į petį“ priėmė bendrą pergalės paradą. O štai kai pažymima jų abiejų sukelto karo pabaiga, vienas jų nežygiuoja.
Kai vokiečiai kovojo prieš Angliją, Prancūziją, Ameriką, Stalinas „draugiškai“ siuntė Hitlerio karo pramonei žaliavas ir maistą kariuomenei. Transportai riedėjo per Lietuvą pirmosios sovietinės okupacijos metais. Beveik iki pirmojo vokiečių šūvio į rusų pozicijas. Ir dėl „menko nesusipratimo“ tarp istorinių draugų užsispirti ir nepakviesti karą pradėjusio partnerio ne tik vėl drauge „priimti paradą“, bet net žygiuoti jame, negalima pavadinti „pragmatiška politika“, kaip panašiai kaltina kai kurie politologai ir seimūnai lietuvius „rusofobus“. Negi, esa, pragmatiškai negalima pamiršti tokio menkniekio, kaip poros kaimyninių okupacijų?
Taigi gal kas nors, kur nors ir kada nors atras atsakymą į klausimą: kodėl Maskvos parade nežygiavo Sovietų draugų nacių palikuonys? Ir – kodėl Vilniuje žygiavo tik vienos AP karą pradėjusios pusės veteranai? Juk sena draugystė klesti už paradų aikštės ribų. Vokietijos Šrioderis ir Rusijos Putinas Baltijos Jūros dugnu, veik Lietuvos tarpuvartėje, tiesia „Molotovo – Ribentropo vamzdį“. Tą vamzdį tuo vardu pavadino JAV „solidus“ laikraštis „Volstryto Žurnalas“ keturiolika mėnesių po to, kai jis taip buvo pavadintas lietuvių spaudoje.
2010.05.30
