Kiekvieną savaitę, dažniausiai pirmadieniais, į RTVi laidą “Osoboje mnenije” kviečiamas žymus rusų žurnalistas Leonidas Mlečinas.
Beje, nemažai analitinių knygų parašęs apie Sovietų Sąjungos ir Rusijos slaptųjų tarnybų intrigas. Šį kartą į laidą atvykusį L.Mlečiną kalbino žurnalistė Olga Žuravliova. Svečiui teko atsakyti į dešimtis sudėtingų klausimų: kaip jis vertina prancūzų nusiteikimą už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi teisti savo senuką prezidentą Žaką Širaką, kaip derėtų vertinti ministrus, kurie turi laiko rašyti mokslines disertacijas, kodėl vis dar Rusijoje garbinamas Stalinas, o Michailas Gorbačiovas – keikiamas pačiais negražiausiais žodžiais…
Laidos svečiui L.Mlečinui teko analizuoti, kodėl rusai tokie atlaidūs apsivogusiems, susikompromitavusiems savo politikams, kodėl jauniems, gabiems rusams šiandien tėvynėje neįmanoma padaryti jokios karjeros, kodėl toks masiškas nusivylimas, ar tikrai rusų charakteris sužalotas per amžius skiepytos vergovės. Pateikiame sutrumpintą šio pokalbio variantą.
Žurnalistė Olga Žuravliova prminė, kad Prancūzijoje teisiamas buvęs šios šalies prezidentas Žakas Širakas. Tai pirmasis atvejis Prancūzijos istorijoje, kai į teismą perduodama buvusio aukščiausiojo šalies vadovo byla. Byla iškelta dėl to, kad Ž.Širakas, eidamas Paryžiaus mero pareigas, galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suteikdamas lengvatines sąlygas merijoje įsidarbinti savo politiniams rėmėjams. Ar iš šios bylos bus naudos tiek Prancūzijai, tiek Prancūzijos piliečiams? Toks buvo pirmasis laidos vedėjos klausimas.
Politikos ekspertas L.Mlečinas neslėpė savo simpatijų Prancūzijai ir jos prezidentui Ž.Širakui. Jis tvirtino prisimenantis tuos laikus, kai Ž.Širakas ėjo Paryčiaus sostinės mero pareigas. Jau tada jam buvo keliamos pretenzijos dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar nesąžiningo finansų panaudojimu. L.Mlečino supratimu, tai buvo konkretūs, rimti, sunkiai atremiami priekaištai. Mat Paryžiaus merija bent jau tuo metu tapo labai didele ir sudėtinga biurokratine struktūra. Toje struktūroje išties keistai manipuliuota finansais. Milžiniškais finansais. Bet prancūzai, kaip ir rusai, atlaidžiai žiūri į valstybinius pinigus savo reikmėms panaudojančius valdininkus.
Prancūzijoje – labai daug valdininkų, tarnautojų, biurokratų, ir prancūzai labai atlaidūs jų finansinėms išdaigoms. Atlaidūs buvo ir Ž.Širakui, kuris jau tada, būdamas meru, mėgo prabangą, privilegijas ir patogumus. Į atmintį įsirėžė epizodai, kaip Ž.Širakas, nors ir būdamas liesas, mėgdavo prabangiai, lėtai, iškilmingai pietauti arba vakarieniauti prabangiausiuose Paryžiaus restoranuose. Nenuostabu, kad ir Ž.Širako aplinkos žmonės elgėsi arba bent jau stengėsi elgtis labai panašiai kaip ir jų bosas. L.Mlečinas stebisi, kaip ilgai Ž.Širakui pavyko išvengti politinės ir teisinės atsakomybės. Jo įsitikinimu, Prancūzijos teisėsauga tikrai turi rimtų priekaištų savo buvusiam prezidentui. Tuo pačiu L.Mlečinas sveikino nuostatą, jog medžiaga perduota teismui ne paskubomis, o ilgai sveriant kiekvieno kaltinimo vertę. Juk tai – labai sudėtingas žingsnis. Beje, visos baudžiamosios bylos, kuriose narpliojami kaltinimai dėl korupcijos ar piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, – sudėtingos. Kartais labai sunku nustatyti, kur elgiamasi neperžiangiant įstatymo ribos, o kur jau akivaizdi vagystė. Čia tik Rusijoje, anot L.Mlečino, galimi spontaniški sprendimai: kažkas vakar paskelbė, jog valdininkas – vagis, o šiandien jo byla jau, žiūrėk, perduodama teismui, poryt jis jau ir nuteisiamas.
Žurnalistė O.Žuravliova pastebėjo, jog, nepaisant iš keltos baudžiamosios bylos, Ž.Širakas vis tiek labai populiarus savo šalyje ir turi stebėtinai aukštus reitingus. Ką byloja tokios tendencijos?
Laidos svečio L.Mlečino įsitikinimu, Ž.Širakas buvo tikrai geras Paryžiaus meras ir kiek prastesnis Prancūzijos prezidentas. Ž.Širaką kaip politiką daug kas palankiai vertina. Ir jaučia jam simpatijų. Bet teisingumas vis tiek turi būti aukščiau visko. Tik griežtai laikantis šio principo įmanoma valstybėje sukurti normalias gyvenimo sąlygas. Būtent tokiu principu, kuriuo vadovaujasi šiandieninė Prancūzija, teisdama savo buvusį lyderį už finansinius nusižengimus, privalo vadovautis visos save gerbiančios valstybės.
Štai Japonijoje atsistatydino užsienio reikalų ministras. Atsistatydino tik todėl, kad žiniasklaida išsiaiškino: į jo rinkiminį fondą kažkas pervedė neaiškių pinigų, kurie nebuvo deklaruoti. Rusų akimis žiūrint, labai menka suma – kelios kapeikos. Ir vis dėlto Japonijos diplomatijos šefas nedelsiant, niekieno neraginamas, atsistatydino. Japoniška moralė ir garbės samprata – labai griežtos. Net jei tu pats nieko blogo ar aplaidaus nepadarei, jei dėl smulkmenos nusikalto tik kažkas iš tavo aplinkos, – tu vis tiek privalai pasitraukti, savo postą užleisdamas kitam.
Panaši nuostata vyrauja ir Vokietijoje. Ten savo posto gynybos ministras neteko tik dėl to, kad jo disertacijoje, pamanyk, priekabūs žurnalistai pasigedo nuorodų po kai kuriais teiginiais. Vaizdžiai tariant, tie teiginiai buvo nurašyti iš kitur, tačiau nuorodų į pirminius šaltinius nebūta. Žodžiu, tas darbas priminė plagijatą. Ir karo ministras susigėdęs pasitraukė…
Laidos vedančioji O.Žuravliova pateikė į laidą atkeliavusio žiūrovo klausimą, kaip L.Mlečinas vertina tuos Rusijos ministrus, politikus, valdininkus, kurie masiškai rašo, daktaro disertacijas, jas vėliau sėkmingai apsigina ir tampa mokslo daktarais?
L.Mlečino nuostata buvo kategoriška. Jis blogai vertinatis tokius mokslo daktarus ir daktarėlius. Parašyti disertaciją – labai sudėtingas, daug laiko ir jėgų reikalaujantis užsiėmimas. Jei ministras apsigynė daktaro disertaciją, tai reiškia, kad jis neatliko savo kaip ministro pareigų arba disertaciją kažkas tiesiog už jį parašė. Ir vienu, ir kitu atveju – skandalas. Tačiau rusai kažkodė labai atlaidūs ne tik tokiems “mokslo daktarams”, bet ir finansiniams aferistams, į valdžią besibraunantiems nusikaltėliams, apsivogusiems, susikompromitavusiems parlamentarams.
Žinoma, tada žurnalistas L.Mlečinas sulaukė klausimo, o kodėl rusai tokie atlaidūs viskam, kas bloga? Galų gale kas atlaidesni – prancūzai ar rusai?
L.Mlečino žodžiais tariant, prancūzai nėra labai atlaidūs. Senuką Ž.Širaką jie vis dėlto pasodino į kaltinamųjų suolą. Ir labai gerai padarė. Nes tai puiki pamoka būsimiesiems merams, būsimiesiems prezidentams. Žinokite, visi nusižengimai anksčiau ar vėliau bus išaiškinti. Ir nusižengusieji areštinės neišvengs. Rusijoje – kiek kitokia tvarka. Čia nuo visuomenės niekas nepriklauso. Ką sodinti, o ko pasigailėti – sprendžia tik valdžia.
Ypač buvo įdomu klausytis išsamaus L.Mlečino atsakymo į klausimą, kodėl rusai myli Staliną, o Gorbačiovą deda į šuns dienas? Visos apklausos Rusijoje byloja, kad kas ką bekalbėtų, o apie 70 proc. Rusijos gyventojų Josifą Staliną laiko didžiu vadovu. Tose pačiose apklausose Gorbis įvardinamas kaip didžiausias nevykėlis, sugriovęs Sovietų Sąjungą.
L.Mlečinas pabrėžė nesugebėsiąs išsamiai atsakyti į šį klausimą. Nes priešingu atveju tektų peržvelgti labai ilgą Rusijos istorijos atkarpą. Jei anksčiau jis manė, esą šias priežastis suvokti įmanoma įsigilinus į Rusijos istoriją nuo 1917-ųjų iki šių dienų, tai šiandien akivaizdu, jog tikrųjų priežasčių būtina ieškoti dar Ivano Rūsčiojo valdymo laikais. “Jei kalbėtume labai paviršutiniškai ir apibendrinančiai, tai rusai mano turį tik vieną rimtą sėkmę, kuria galima didžiuotis be išlygų. Tai – pergalė Antrąjame pasauliniame kare 1945-aisiais metais, – sakė L.Mlečinas. – Ir tikriausiai tokia nuostata yra teisinga. Daugiau mes lyg ir neturime kuo pasigirti. Bet toji 1945-ųjų pergalė susijusi būtent su Stalino vardu. Ir šį sąryšį šiandien bandoma dar labiau išryškinti. Esą būtent Stalinas sukūrė ypač galingą imperiją, kurios bijojo visas pasaulis. Tik šitaip tvirtinantys išminčiai kažkodėl nepaaiškino, kuo mums naudinga tokia baimė? Kad toji baimė, su kuria į mus žvelgia pasaulis, mums tik kenkia, bet nepadeda gyventi, – visiems nusispjauti. Tarsi toji baimė būtų kažkoks didžiausias pasiekimas”.
L.Mlečino manymu, jausmas, jog kadaise būta imperijos, prieš kurią drebėjo daug galingiausių pasaulio valstybių, tarsi kompensuoja nepriteklius, nepatogumus, vargus ir netektis, kurias rusų tauta patyrė per paskutiniuosius keletą dešimtmečių. Akivaizdu, kad šiandieniniai rusai jaučia didelį nusivylimą ir kartėlį dėl dabartinės padėties. Labai rimtą nusivylimą. Jie neturi jokios vilties, kad galbūt rytoj bus bent kiek geriau ir šviesiau. Ir toji rusiška neviltis L.Mlečiną labai baugina. Rusijos žmonės nemato jokių perspektyvų. Ir esant tokioms sąlygoms jie pradeda žavėtis tuo, kas jiems į galvas buvo kalama per pastaruosius dešimtmečius. Todėl nereikia stebėtis, jog daugiau nei pusė rusų Staliną vis dar laiko herojumi.
Beje, šalyje – milžiniškas nusivylimas. Nusivylimas ir atviras, ir paslėptas. Nepaisant didelių reitingų, kuriuos nūnai turi Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Be to, rusai nuolat nesiliauja ieškoję, kas gi kaltas dėl šalį užgriuvusių bėdų. Kai tik atsiras perspektyvų pasistūmėti į priekį, kaltųjų paieškos nusilps. Šitaip įsitikinęs L.Mlečinas.
Laidos svečias taip pat pastebėjo, jog rusai, siekiantys padaryti karjerą kaip politikai, valdininkai ar tarnautojai, neturi jokių galimybių realizuoti savo tikslų. Opozicija Rusijoje – maža. Joje – tie patys opozicionieriai, kurie disidentais buvo ir prieš dešimt, ir prieš trisdešimt metų. Norintys įsilieti į opozicijos gretas jaunieji rusai jaučia, kad nepasiseks, nes visos vietos užimtos. Jiems bus be galo sunku rasti savąją nišą tarp tų šiandien opozicijoje esančiųjų. O ir pats opozicionieriaus statusas – ne itin viliojantis. Rusijoje opozicijos atstovas nūnai gali būti tik sumuštas Maniežo aikštėje arba uždarytas į kalėjimą. Kitokių privilegijų jis neturįs. Tapti deputatu, ministru – jokių šansų.
Tačiau labai panašiai jaučiasi ir tie jaunieji rusai, kurie, pasak L.Mlečino, norėtų karjerą padaryti Prezidentūroje, Valstybės Dūmoje arba ministerijose, departamentuose. Visos vietos ten seniai užimtos. Ir ten sėdintys valdininkai, deputatai, patarėjai nusiteikę nesitraukti iki žilos senatvės. Žodžiu, kadrų liftas Rusijoje beviltiškai įstrigęs. “Į rusiškąją ministeriją ar departamentą neateisi su savo programa, patobulinimais, naujais, šviežiais įstatymais. Ten tavęs niekas neįsileis, ten tavęs niekas nelaukia”, – kalbėjo L.Mlečinas.
Jis taip pat pabrėžė, kad jaunas žmogus Rusijoje negali padaryti net verslininko karjeros. “Jei nori tapti turtingu, privalai šlietis prie ko nors, ieškoti užuovėjos, vadinamojo “stogo”. O vadinamasis “stogas” – ne itin patrauklus, ne itin sąžiningas. Štai tokia šiandieninė Rusija, kurioje nėra perspektyvų. Niekam. Išskyrus saujelei pateptųjų”, – apgailestavo laidos svečias.
Pasak L.Mlečino, turint omenyje visus šiuos elementus nenuostabu, kad rusai nekenčia Gorbio. Gorbis sugriovė Sovietų Sąjungą. Ir nieko nedavė mainais. Rusai manė, kad griūnant sovietiniam totalitarizmui jie labai greitai išsivaduos iš tų nemalonumų, kurie juos persekioja. Tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko: nei po mėnesio, nei po pusmečio, nei po dešimties metų problemų nesumažėjo. Negerovių tik padaugėjo. Štai ir ieškoma “atpirkimo ožio”. O kad Michailas Sergejevičius į rankas įbruko patį svarbiausią dalyką – laisvę, dauguma rusų nepajėgia suvokti ir įvertinti. Juk M.Gorbačiovas galėjo tos laisvės ir neduoti. Būtų neatsisakęs valdžios, būtų pasiuntęs tankus, ir šiandien rusai gyventų, matyt, labai panašiai, kaip arabai Tunise, Egibte arba Libijoje.
Didžiausia Rusijos bėda, kad jos gyventojai atpratinti laisvai mąstyti ir veikti savarankiškai, be valdžios nurodymų. Rusijoje šimtmečiais bandyta užgniaužti norą mąstyti, kurti, tapti atsakingais už savo ateitį. Rusai nebemoka pasirūpinti savimi, savo šeima, esant reikalui, drąsiai ginti savo politinius ir ekonominius interesus. Rusai jau nebemoka susitarti tarpusavyje, bendradarbiauti vienas su kitu. Rusai išmokyti tartis ir bendradarbiauti tik su valdžia, tiksliau tariant – vertikaliai. Horizontalūs santykiai rusams – tarsi tamsus miškas. O tai – baisu. Kaip Rusija gali judėti į priekį, jei jos žmonės nesugeba susitarti tarpusavyje net dėl smulkmenų. Pavyzdžiui, statant mokyklą ar ligoninę. Toji kova dėl miško Chiminskij – tik reta išimtis, patvirtinanti niūrią taisyklę.
O gal tas nenokėjimas susitarti ir nenorėjimas rūpintis savo ateitimi – tai nacionalinis charakteris? Pasak žurnalisto L.Mlečino, kaltas čia tikrai ne nacionalinis charakteris. Kaltos patirtos istorinės traumos, neleidžiančios Rusijai tvirčiau atsistoti ant kojų. L.Mlečinas yra pastebėjęs, kad išvažiavę į JAV arba Vakarų Europą rusai pasiekia svaiginančių aukštumų. Rusijoje gyvenę vos ne kaip skurdžiai, demokratinėse Vakarų šalyse jie stebėtinai greitai kopia karjeros laiptais. Žodžiu, Rusijoje labai mažai galimybių saviraiškai. Atkreiptinas dėmesys į Nobelio premijos laureatus. Štai Nobelio premijos laureatai kinai šias premijas gavo dirbdami Amerikoje, o ne Kinijoje. Atsakyti į klausimą, kodėl – labai paprasta. Ogi todėl, kad JAV sukurtos idealiausios sąlygos individualiai saviraiškai. Deja, Rusija lygiuojasi į Kiniją, o ne į Jungtines Valstijas
O gal tada rusų tauta persisunkusi vergiškos psichologijos? L.Mlečino įsitikinimu, vergiškumas čia irgi nieko dėtas. Rusijoje tiesiog nėra tradicijų, kurios skatintų saviraišką, darbštumą. Rusijoje nėra įpročio imtis atsakomybės už savo veiksmus. Rusai atpratinti patys ieškoti galimų išeičių.. Rusai pirmiausiai žiūri, ką jiems pasakys valdžia: leis ar pasmerks. Žodžiu, rusiškas charakteris nėra blogesnis už prancūzišką, amerikietišką ar vokišką. Įgimtą rusų norą dirbti savarankiškai pradėjo slopinti dar Ivano Rūsčiojo laikais. Sugebėjimą tartis ir susitarti, įprotį laikytis nustatytų žaidimo taisyklių, norą pačiam kurti ir susikurti savo gerbūvį naikino ir carai, ir revoliucionieriai, ir gensekai. Todėl nenuostabu, kad šis gebėjimas ir sunaikintas. Kas čia kaltas – ne taip jau ir svarbu. Svarbiausia suvokti, jog būtina keistis. Deja, šiandieninė Rusijos santvarka savarankiškumo neugdo, neskatina.
O jei Rusijoje būtų surengtas Niurnbergo teismas stalinizmui – ar sveikintumėte šį sumanymą? Į šį klausimą L.Mlečinas atsakė šitaip: “toks teismas būtų prasmingas, jei pagrindinės jo tezės atsidurtų mokykliniuose vadovėliuose”. Juk visuomenės auklėjimas prasideda būtent mokyklos suole. To, ko nepažinsi ir nesuvoksi būdamas moksleiviu, – niekada nebesuvoksi. Apmaudu, bet šiandieniniuose Rusijos istorijos vadovėliuose stalinizmas nei smerkiamas, nei kritikuojamas. Taigi auga naujoji karta, kuri Staliną laiko padoriu, sąžiningu, moraliu valstybės vadovu.
Čia dar viena akivaizdi Rusijos bėda: rusai savo vaikų nemoko būti moraliais, padoriais, šalies istoriją giliai suvokiančiais piliečiais. Todėl naujoji karta bus nepajėgi suvokti Rusijos tragizmo ir nemokės suprasti, iš kur atėjo blogis, o iš kur – gėris.
Parengė Gintaras Visockas.
Nuotraukoje: žymus rusų žurnalistas Leonidas Mlečinas.
2011.03.16
